Multiple Modernities in Bulgaria: Social Strategies of Capitalist Entrepreneurs in the Agrarian Sector

The article focuses on trust/mistrust relations, strategies of cooperation, and emerging conflicts in the period of establishing capitalist reforms in Bulgaria after 1989. In this frame, trust building, as a key challenge for a successful transformation process, is analysed as a premise for cooperation and social cohesion in the process of reforming governance, establishing local institutions, rebuilding civil society, and validating the acknowledged human and natural potential of a "failing" i.e. "fragile state" like Bulgaria. Of specific significance is the analysis of agency in which individuals possess mainly personalised types of trust and cooperation and are suspicious about systemic trust. The analysis of the empirical materials reveals that the agents involved in present capitalist agriculture do not follow the abstract model proposed by transition/consolidation theories but rather they confirm the validity of the multiple modernities approach proposed by S.N. Eisenstadt

Ethnoregional social dramas of Southeast Asian in globalism: recasting cultural heritage for ethnic revivals

This book offers an interpretative symbolic analysis of present global phenomenon that gives rise ethnic culture as regional identity. With a multi-sited ethnography (Marcus, 1995 and 1998), this book is a sort of comparative ethnographies which sought the collective identities of the Melayu Baru or Neo-Malay and Chinese Peranakan or Nanyang in two cities of Southeast Asia. The Neo-Malay with Islam solidarity (Ummah) is attached to ethnoregional community, in contrast, the Chinese Nanyang or Peranakan got their identity remaking with syncretic popular beliefs in the Straits of Melaka. Ethnicity data of Neo-Malay and Chinese Nanyang of Georgetown of Malaysia and Medan City of Indonesia are divided into four Social Drama phases (Turner, 1982), they are: Breach, Liminal, Redress, and Reintegration. Ethnography of ethnic formations and revivals comprises of: (1) Colonialism as Breach: Ethnic Categories of the Dutch Indies and British Malay (2) Nationalism as Liminal: Ethno-national symbolic disputes (3) Ethnoregionalism as Redress: regionalizing the cultural hybridity of Neo-Malay and of Chinese Nanyang, and (4) Globalism as Reintegration: galvanizing heritage fiestas for global culture. The reproduced hybrid heritage of Neo-Malay and Chinese Nanyang is annually performed in public spaces and social media by the ethnic groups in Georgetown-Malaysia and Medan North Sumatra. Restoration of ethnic rituals and festivals arises to uphold ethnic identities of social groups. Even the solitary rituals, which move into the public spaces, solidify the ethnic identity and create “communitas” in urban areas. Beliefs and traditions are the foundation of shared identities that must have any adjustments to external factors. The observed and analyzed ethnic revivals in Georgetown and Medan city are using various reconstruction strategies; recasting of cultural heritage reproductions in the religious sites and public spaces of urban areas, re-enacting annual rituals and festivals. The ethnoregional shared identities are recast as ethnic revival strategy in globalism

Viduržemio garbės samprata ir tai, kas už jos. Socialinis reputacijos valdymas viešojoje srityje

This article aims at reconstructing the logic of honor by analyzing the classic example of Mediterranean societies, which on several occasions have been labeled, rightly or wrongly, “honor and shame societies”. Consequently, we will show that honor strengthens the hierarchic order and class structure of these societies. And, far more important, we will highlight that honor is not so much a moral code as rather a language and set of rational social strategies whose purpose is the skilful management of one’s individual and group reputation by trying to avoid being publicly discredited and humiliated. The struggle for recognition is thus strictly linked to the strenuous defense of one’s mask and façade, both against the constant threats of enemies and rivals acting in the arenas of public opinion. The final part of this article will show how these characteristics of Mediterranean honor – too hurriedly written off as archaic, obsolete, and dying out – can paradoxically be detected in modern societies’ management of reputation. The logic of honor will thus be presented as a transcultural phenomenon that goes beyond the historical context as well as the ethnographic and geographical ones.Straipsnio tikslas – garbės logikos rekonstrukcija pasitelkiant klasikinio Viduržemio visuomenių modelio analizę. Viduržemio visuomenės kai kuriais atvejais – teisingai ar klaidingai – apibūdinamos kaip „garbės ir gėdos visuomenės“. Atsižvelgiant į tokį apibūdinimą, parodyta, kad garbė stiprina šių visuomenių hierarchinę tvarką ir klasių struktūrą. Dar svarbiau, kad atskleidžiama, jog garbė yra ne tiek moralinis kodas, kiek kalba ir racionalios socialinės strategijos, kurių tikslas – personalinės ir grupinės reputacijos, siekimas išvengti viešos diskreditacijos ir pažeminimo. Viduržemio visuomenėse savita „reputacijos politikos“ reikšmė, kaip racionalus apskaičiavimas, apimantis sumanų statuso, padėties ir garbės valdymą, individus bei grupes susieja su „fasado“ ir „kaukės“ problematika. Taigi kova už pripažinimą glaudžiai susijusi su „fasado“ ir „kaukės” gynimu viešosios nuomonės srityje. Baigiamojoje straipsnio dalyje atskleidžiama, kad archainiai Viduržemio garbės požymiai šiandieną paradoksaliai aptinkami reputacijos valdymo strategijose. Taigi garbės logika apibrėžiama kaip transkultūrinis reiškinys, besiskverbiantis už istorinės, etnografinės bei geografinės aplinkos ribų

Political correctness: A form of anthropological “do-goodism”

Commento di Jonathan Friedman, Politicamente corretto. Il conformismo morale come regime, a cura di Piero Zanini, traduzione di Francesca Nicola e Piero Zanini, Milano, Meltemi, 2018, pp. 348

Tarp Rygos ir Penango. Pilietybės sąvokos ir kultūrinių skirtumų pripažinimas Latvijoje ir Malaizijoje

Citizenship is undoubtedly one of the most fundamental concrete abstractions produced by philosophers and jurists. It is particularly interesting for sociologists and anthropologists as a phenomenon that structures collective representations and social relations amongst individuals and groups. In other words, social science is concerned with citizenship mainly as an imagined construction that essentializes in social life. Though not a complete survey, we would like to present some major sociological aspects of citizenship, aside from the philosophical or juridical ones.In the article I will compare by contrast two almost antithetical models of citizenship and analyze how two different concrete abstractions influence social life. I have chosen Latvia and Malaysia, where I am still directing two field studies particularly in two cities: Riga and Penang. My choice has a pragmatic reason. After its second independence, Latvia has introduced a model of citizenship in 1991, following the Staatsnation doctrine that tends to stamp out any form of cultural difference within its national territory. Malaysia, after the end of the British colonial domination in 1956, has given itself a model of multicultural citizenship, which is unmistakably based upon the celebration of difference amongst the country’s various ethnic components.Straipsnyje lyginami du pilietybės modeliai. Analizė atskleidžia, kaip šios dvi skirtingos realios abstrakcijos veikia socialinį gyvenimą. Šiame straipsnyje, užuot apibendrinus pilietybės sąvoką, siekiama pabrėžti sudėtingą dialektiką, t. y. sąveikų, kurios yra visų etnokultūrinių santykių pagrindas, sudėtingumą, nusakant kiekvieną didelės etnokultūrinės įvairovės išraišką. Pilietybės sąvoka dažnai vartojama kaip tautybės ir nacionalinės kilmės sinonimas, ypač Vakarų Europoje. Pastaruoju laikotarpiu ši sąvoka, iš esmės vartojama politinėje filosofijoje ir teisėje, pasidarė populiari ne tik politologijoje, bet ir sociologijoje bei antropologijoje. Socialiniai mokslai „atrado“ pilietybės sąvoką tada, kai staiga ir netikėtai atsikūrė tautinės valstybės Centrinėje ir Rytų Europoje ir prasidėjo tariama Vakarų Europos krizė. Taigi pilietybės sąvokos nagrinėjimas turėtų padėti spręsti problemas, susijusias su istorinių arba teritorinių mažumų statusu Centrinėje ir Rytų Europoje bei imigrantų padėtimi Vakaruose. Pilietybei dažnai priskiriama suvienijimo ir įtraukimo (inclusion) funkcija. Dėl tokio požiūrio susiformuoja vargu ar tikroviškas pilietybės vaizdinys, nes dažnai ji laikoma kone brolybės, lygybės, sutarimo ir pan. sinonimu. Sociologiniu požiūriu pilietybės kaip harmoningos politinės bendruomenės išraiškos pateikimas yra nelabai tikėtina abstrakcija. Pilietybė turi būti suvokiama kaip antagonistinis procesas plėtojantis varžyboms, įtampai, konfliktams, taip pat ir nuolatinėmis deryboms bei kompromisams tarp grupių, įtrauktų į kovą dėl to, kad būtų pripažintos jų teisės ir skirtumai. Pilietybės sąvokos raidos nagrinėjimas sociologiniu aspektu atskleidžia tai, kad nėra bendrosios pilietybės teorijos. Juo labiau, kad istorinės struktūros ir esencialistinės (essentialized) kultūros konstrukcijos yra pernelyg skirtingos, kad galima būtų plėtoti tokią teoriją ir bendrąjį pilietybės modelį. Tačiau pilietybių modelių lyginamoji analizė yra gana įdomi ir naudinga. Šiuolaikinė Latvija ir Malaizija, kurdamos savo valstybingumą, pasirinko skirtingus pilietybės modelius. Latvijos 1991 m. Pilietybės įstatymas rėmėsi tautinės valstybės (Staatsnation) doktrina, pagal kurią linkstama nuslopinti bet kokius kultūrinius skirtumus nacionalinės teritorijos viduje. 1956 m., pasibaigus Britanijos koloniniam dominavimui, Malaizija, pasirinko multinacionalinės pilietybės modelį, kuris akivaizdžiai pagristas šalies etninių skirtumų garbinimu. Ilgametis lauko tyrimas (fieldwork) Rygoje ir Penange, paremtas nagrinėjama pilietybės sąvoka ir su ja susijusia pripažinimo politika (politics of recognition), leidžia pateikti tokias išvadas dėl Latvijos ir Malaizijos. Antroji Latvijos nepriklausomybė yra reprezentatyvus atvejis, atskleidžiantis, kaip tautinės valstybės (Staatsnation) principas ir susijusi pilietybės sąvoka buvo vėl įgyvendinti, sakytume, šiurkščiu arba ortodoksiniu būdu. Šiuolaikinės Latvijos tautinimas vyko veikiant Pilietybės įstatymui, kurio pagrindu iš šio proceso buvo pašalinti kiti. Tokia išskirtinės tautybės galia lėmė naujų ribų tarp etninių blokų atsiradimą ir atitinkamai – paralelinių visuomenių – protrūkį. Jeigu artimiausiu metu Latvija norės atitikti Europos Sąjungos reikalavimus, ji susidurs su keliomis problemomis: pirmiausia – su ribų tarp etninių blokų ir paralelinių visuomenių panaikinimu, paskui – su adekvačiu skirtumų pripažinimu (recognition of difference). Pastaruoju metu Malaizijoje bendrų susitarimų, įtvirtintų konstitucijoje, naujos ekonominės politikos, Vizijos 2020 vertinimai gerokai pakito ir dažnai buvo prieštaringi, ypač dėl etniškai diferencijuotos pilietybės ir multikultūralizmo politikos. Tačiau nepaisant daugybės spragų ir bendrų susitarimų trūkumų, dinamiškas, sumanus, darbingas balansas buvo išlaikytas. Ypač turint omenyje tai, kad etniškai diferencijuotos pilietybės politika garantavo nacionalinį etninių komponentų susitelkimą ir parodė vertikaliąją socialinę stratifikaciją dėl labai nevienodų ekonominių galimybių. Galima teigti, kad tokia politika yra ne tik ekonominės sėkmės prielaida, bet keli pamatai vadinamajai padoriai visuomenei (decent society). Malaizija gali atrodyti kaip Latvijos alternatyva. Nacionalinio tapatumo konstravimas ir pilietybės sąvoka buvo paremta etninio pliuralizmo ir multirasinės kultūros (multiracialism) idėja. Multirasiškumas kaip Malaizijos valstybės įkūrimo mitas ir pilietybė sulaiko įvairias bendruomenes nuo radikalaus nacionalizmo. Tačiau multirasiškumo mitas išlaikė ir įtvirtino ribas tarp bendruomenių. Taigi galima įžiūrėti etninio tapatumo esencializaciją (essentialization), kuri paskatino susidaryti etninius blokus. Latvijos ir Malaizijos atvejai rodo, koks abstraktus ir netinkamas yra mono ir multi šalininkų ginčas. Iš tikrųjų mono ir multi priešprieša rėmėsi nekorektiškomis prielaidomis su radikaliai dualistiniais aspektais, tarsi visas gėris arba blogis būtų tik vienoje pusėje. Siekiant išvengti mono ir multi bipoliarinių spąstų, kalbant apie pilietybės koncepciją turi būti nagrinėjami reiškiniai su priešdėliu inter arba trans. Latvijos ir Malaizijos atvejis pabrėžė priešpriešos tarp konstruktyvizmo ir esencializmo beprasmiškumą. Naudingiau ne apsistoti ties šia dichotomija, o analizuoti socialinius procesus, vedančius link tapatumo konstravimo esencializacijos, netgi pasitelkus tokių konkrečių abstrakcijų kaip pilietybė institucionalizavimą

Réformes agraires et tensions ethniques en Europe centrale et orientale

Les réformes agraires sont des instruments juridiques qui se proposent de résoudre la « question agraire ». En Europe centrale et orientale, régions à vocation agricole par excellence, elles ont servi à « nationaliser », ou plutôt à rendre ethniquement plus homogène, le territoire d’un État. Analysant les caractéristiques fondamentales de ces réformes en Pologne, en Roumanie et en Yougoslavie, entre les deux guerres, l’auteur montre comment, dans ces pays, la distribution de la terre a été effectuée en privilégiant ceux qui appartiennent à la « nation titulaire » et en discriminant systématiquement les minorités ethniques. Au lieu de résoudre la question agraire, elle a provoqué des tensions interethniques qui, dans certains cas, ont pris le caractère de quasi-guerre civile.Land reform and ethnic conflict in Central and Eastern Europe. – Land reform is a legal means for settling the “agrarian question”. In central and eastern Europe, where farming is a major occupation, such reforms have served to “nationalize” – ethnically homogenize – the nation’s land. This analysis of such reforms in Poland, Romania and Yugoslavia during the period between the two world wars shows how land was distributed there in favor of those who were part of the “landholding nation” while systematically discriminating against ethnic minorities. Instead of settling the agrarian question, these reforms fueled conflict between ethnic groups to the point, in certain cases, of a quasi a civil war