Įkalinimas Lietuvoje: praktika ir prasmė

The aim of the article is to analyse the practice of sentencing in Lithuania, its changes and tendencies. The incanceration rates in Lithuania are one of the highest among the European Countries despite the minor difference in reported crime rates. The questions the dominant "corrective" conception and suggest that clearly defined purpose of re-socialization could the grounds to reform the system of imprisonment.Straipsnyje baudžiamuoju politiniu ir tarptautiniu aspektu analizuojama įkalinimo praktika Lietuvoje, esminiai pokyčiai ir tendencijos. Kalinių skaičiumi Lietuva lenkia didžią ją dalį Europos valstybių, ir to priežastimi nėra išskirtinis užregistruotų nusikaltimų lygis. Aiškus resocializacijos tikslo laisvės atėmimo bausmei iškėlimas padėtų tinkamai sustyguoti visą įkalinimo sistemą, o vis dar tebevyraujanti asmens „pataisos“ koncepcija atrodo nepagrįsta jokiais socialiniais, kriminologiniais ar teisiniais argumentais

International Comparison of Manifestations and Tendencies of Latent Juvenile Delinquency in Lithuania

Juvenile delinquency is a universal phenomenon inherent in the process of biological and social maturation characterized by high latency. Although juvenile delinquent behaviour, due to its spontaneity and recklessness, is easily noticeable and not difficult to investigate, it is often not officially recorded because it is primarily addressed through means of informal social control. Various studies show that children from disadvantaged backgrounds are much more likely to fall into a network of formal social control. Thus, the registered juvenile delinquency not only makes up a very small part of the total juvenile delinquency but its structure and socio-demographic indicators of the accused are also distorted by the selectivity and stigmatization of social control. However, when analysing juvenile delinquency in Lithuania, it is still common to present only the number of registered cases, to analyse them, draw certain conclusions based on them alone, and even develop preventative juvenile delinquency programs. This situation is partly due to the Soviet tradition, which still significantly impacts the general approach to criminal behaviour, in which the latency of criminal behaviour was considered not as a natural and inevitable but a negative and to be destroyed phenomenon. On the other hand, there are few studies of latent juvenile delinquency in Lithuania. They are carried out irregularly according to different methodologies and do not always cover the full complexity of juvenile delinquency. In the article manifestations of latent juvenile delinquency, its’ structure and tendencies in Lithuania are analyzed, Lithuanian indicators are also compared with the indicators of other European countries. Despite some differences in the structure of juvenile delinquency between countries, it can be argued that delinquent behavior is common among juveniles living in all countries, and is usually mild and episodic. According to the analyzed indicators, Lithuania stands out with one essential difference – frequent bullying among secondary school students in all age groups

Pedofilija kaip liga ir kaip paskata nusikalsti

[full article and abstract in Lithuanian; abstract in German] Im Aufsatz wird die Problematik der Pädophilie und des sexuellen Missbrauchs der Kinder aus kriminologischen, strafrechtlichen und medizinischen Perspektive analysiert. Die Pädophilie muss zuerst als eine Krankheit verstanden werden, die ein kriminelles Verhalten anreizen kann, obwohl laut Forschung die meisten Taten des sexuellen Missbrauchs der Kinder nicht von Pädophilen begangen werden. Im Aufsatz werden der Begriff der Pädophilie, ihre Verbreitung, Ätiologie und die Maßnahmen der Prävention des sexuellen Missbrauchs der Kinder behandelt.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka vokiečių kalba] Straipsnyje analizuojama pedofilijos ir seksualinės prievartos prieš vaikus problematika kriminologiniu, baudžiamuoju teisiniu ir medicininiu požiūriu. Pedofiliją pirmiausia svarbu suvokti kaip ligą, kuri gali būti paskata nusikalstamam elgesiui, tačiau įvairių tyrimų duomenimis, didžiąją dalį seksualinio smurto prieš vaikus atlieka ne pedofilai. Straipsnyje aptariama pedofilijos samprata, paplitimas, etiologija ir seksualinės prievartos prieš vaikus prevencijos priemonės

Neuromokslų išvados apie smegenų brendimą – argumentai išskirtinei jaunimo baudžiamajai atsakomybei

Taking together all the evidence on the aetiology, development and differential processes of delinquent behaviour from childhood to adulthood, we dispose of important new evidence from the neurosciences, which, compared to traditional criminological, developmental, psychological and sociological evidence, increases our capacity to explain the age-crime curve. In particular, the right-hand side of the curve, indicating desistance from crime in young adulthood between the ages of 18 and 25, can be based on new insights from neuroscientific research on brain maturation and the development of self-control mechanisms. As a result, new questions about judicial reactions and interventions must be raised. If an individual’s brain is fully matured only in the mid-twenties, general criminal law is possibly inappropriate, and a specific youth or young-adult criminal law reflecting the transitional processes and the diminished culpability of young-adult offenders should rather be applied. In many European jurisdictions, the scope of youth justice has been extended upwards to 18–20 year-old adults, in the Netherlands even up to 22 years of age, a political decision affecting criminality and based on new neuroscientific evidence. Vertindami bendrai visus mokslu grįstus įrodymus apie delinkventinio elgesio etiologiją, vystymąsi ir diferencijuotus procesus nuo vaikystės iki pilnametystės, mes disponuojame svarbiais naujais neuromokslų įrodymais, kurie, palyginus su tradiciniais kriminologiniais, raidos psichologiniais ir sociologiniais įrodymais, suteikia papildomų mokslinių argumentų aiškinant netolygų nusikalstančių asmenų pasiskirstymą amžiaus kreivėje. Būtent dešinioji padidėjusio nusikalstamo elgesio dažnumo šioje kreivėje atkarpa, vaizduojanti nusikalstamo elgesio dinamiką nuo vėlyvosios paauglystės (maždaug nuo 18 metų) iki jaunų suaugusiųjų amžiaus (maždaug iki 25 metų), gali būti pagrįsta naujomis neurologinių mokslinių tyrimų, susijusių su smegenų brendimu ir savikontrolės mechanizmais, įžvalgomis. Todėl būtina iš naujo kelti klausimą, kokia turėtų būti baudžiamoji teisinė reakcija ir intervencijos šio amžiaus žmonių atžvilgiu. Jei smegenys visiškai subręsta tik žmogaus gyvenimo trečiojo dešimtmečio viduryje, suaugusiesiems numatytos (bendrosios) baudžiamosios atsakomybės taikymas gali būti neproporcingas ir neatitikti individualių poreikių, o vietoj to turėtų būti taikomos specialios nepilnamečiams ir jauniems suaugusiesiems numatytos normos, kuriomis atsižvelgiama į pereinamuosius asmens brendimo procesus ir mažesnę jaunų suaugusių nusikaltėlių kaltę. Daugelio Europos šalių baudžiamosios justicijos sistemose įtvirtinta galimybė nepilnamečiams numatytus ypatumus taikyti asmenims iki 18–20 metų, Nyderlanduose – net iki nesulaukusiems 23 metų – šis baudžiamasis politinis sprendimas buvo priimtas remiantis būtent naujais neuromokslų įrodymais, kurie šiame straipsnyje ir analizuojami

Registruotos nepilnamečių delinkvencijos apraiškų ir tendencijų Lietuvoje tarptautinis palyginimas

In the article manifestations of registered juvenile delinquency, its‘ structure and tendencies in Lithuania are analyzed, Lithuanian indicators are also compared with the indicators of other European countries. The comparative study shows large differences in registered juvenile delinquency, which are primarily determined by different scopes of criminalization of delinquency, different intensity of formal control, as well as different rules for registering juvenile delinquency. The absolute indicators of registered juvenile criminal offences in Lithuania have been decreasing for the past two decades, and the relative indicators of registered juvenile criminal behavior have also been consistently decreasing for the last five years. 2020–2021 the number of administrative offenses committed by minors in Lithuania also decreased, which is primarily associated with restrictions in public life introduced due to the COVID-19 pandemic. Serious violent crimes by minors, characterized by low latency, are often widely described in the media, and constitute a small part of the structure of crimes committed by minors in Lithuania, and the number of murders is consistently decreasing – in 2021 it was the smallest during the entire period of independent Lithuania – only one murder was registered. After completing this study, it can be said that the indicators of registered juvenile delinquency compared to other countries should be seen first of all as an output of the juvenile behavior control mechanisms operating in each country, which tells little about the real extent of juvenile delinquency. The minor juvenile delinquency is more latent and its rates should be first evaluated. Cases of serious delinquency are characterized by a much lower latency, but in this case too, in order to compare registered delinquency, it is necessary to simultaneously assess complex differences in criminal prosecution between countries.Straipsnyje analizuojamos registruotos nepilnamečių delinkvencijos apraiškos, jų struktūra ir tendencijos Lietuvoje, lyginant su kitų Europos šalių rodikliais. Lyginamasis tyrimas rodo didelius registruotos nepilnamečių delinkvencijos skirtumus, kuriuos pirmiausia lemia skirtingos delinkvencijos kriminalizavimo apimtys, skirtingas formaliosios kontrolės intensyvumas, taip pat skirtingos nepilnamečių delinkvencijos registravimo taisyklės. Registruoto nepilnamečių nusikalstamo elgesio absoliutūs rodikliai Lietuvoje pastaruosius du dešimtmečius mažėja, pastaruosius penkerius metus nuosekliai mažėja ir santykiniai registruoto nepilnamečių nusikalstamo elgesio rodikliai. 2020–2021 m. sumažėjo ir nepilnamečių Lietuvoje padarytų administracinių nusižengimų skaičius, tai pirmiausia sietina su viešojo gyvenimo ribojimais, įvestais dėl COVID-19 pandemijos. Medijose dažnai plačiai aprašomi sunkūs smurtiniai nepilnamečių nusikaltimai, pasižymintys ir mažu latentiškumu, sudaro nedidelę dalį Lietuvoje nepilnamečių padarytų nusikaltimų struktūroje, o nužudymų skaičius nuosekliai mažėja – 2021 m. jis buvo mažiausias per visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį – buvo registruotas tik vienas nužudymas. Atlikus šį tyrimą galima teigti, kad, registruotos nepilnamečių delinkvencijos rodiklius lyginant su kitomis šalimis, pirmiausia reikėtų vertinti kaip kiekvienoje šalyje veikiančios nepilnamečių elgesio kontrolės mechanizmų rezultatą, kuris mažai ką pasako apie tikruosius nepilnamečių delinkvencijos mastus. Kuo nepilnamečių delinkvecija yra lengvesnė, tuo labiau turėtų būti vertinami latentinės delinkvencijos rodikliai. Sunkios delinkvencijos atvejai pasižymi daug mažesniu latentiškumu, tačiau ir šiuo atveju, norint palyginti registruotąją delinkvenciją, būtina kartu įvertinti ir kompleksinius baudžiamojo persekiojimo skirtumus tarp šalių

Latentinės nepilnamečių delinkvencijos apraiškų ir tendencijų Lietuvoje tarptautinis palyginimas*

Juvenile delinquency is a universal phenomenon inherent in the process of biological and social maturation characterized by high latency. Although juvenile delinquent behaviour, due to its spontaneity and recklessness, is easily noticeable and not difficult to investigate, it is often not officially recorded because it is primarily addressed through means of informal social control. Various studies show that children from disadvantaged backgrounds are much more likely to fall into a network of formal social control. Thus, the registered juvenile delinquency not only makes up a very small part of the total juvenile delinquency but its structure and socio-demographic indicators of the accused are also distorted by the selectivity and stigmatization of social control. However, when analysing juvenile delinquency in Lithuania, it is still common to present only the number of registered cases, to analyse them, draw certain conclusions based on them alone, and even develop preventative juvenile delinquency programs. This situation is partly due to the Soviet tradition, which still significantly impacts the general approach to criminal behaviour, in which the latency of criminal behaviour was considered not as a natural and inevitable but a negative and to be destroyed phenomenon. On the other hand, there are few studies of latent juvenile delinquency in Lithuania. They are carried out irregularly according to different methodologies and do not always cover the full complexity of juvenile delinquency. In the article manifestations of latent juvenile delinquency, its’ structure and tendencies in Lithuania are analyzed, Lithuanian indicators are also compared with the indicators of other European countries. Despite some differences in the structure of juvenile delinquency between countries, it can be argued that delinquent behavior is common among juveniles living in all countries, and is usually mild and episodic. According to the analyzed indicators, Lithuania stands out with one essential difference – frequent bullying among secondary school students in all age groups.Nepilnamečių delinkvencija yra universalus fenomenas, būdingas biologinio ir socialinio brendimo procesui, pasižymintis dideliu latentiškumu. Nors nepilnamečių delinkventinis elgesys dėl savo spontaniškumo ir neapgalvotumo lengvai pastebimas ir nesunkiai ištiriamas, jis dažniausiai nėra oficialiai registruojamas todėl, kad į jį pirmiausiai reaguojama neformalios socialinės kontrolės priemonėmis. Įvairūs tyrimai rodo, kad į formalios socialinės kontrolės tinklą daug didesnę tikimybę patekti turi nepalankioje socialinėje padėtyje esantys vaikai. Taigi registruota nepilnamečių delinkvencija ne tik sudaro labai nedidelę visos nepilnamečių delinkvencijos dalį, bet jos struktūrą bei kaltinamųjų socialinius ir demografinius rodiklius dar iškreipia ir socialinės kontrolės selektyvumas bei stigmatizacija. Vis dėlto Lietuvoje, aprašant nepilnamečių nusikalstamą elgesį, dar įprasta pateikti vien tik registruotų atvejų skaičius, juos analizuoti, tik jais remiantis daryti tam tikras išvadas, netgi kurti nepilnamečių delinkvencijos prevencijos programas. Tokią padėtį iš dalies lemia vis dar reikšmingą įtaką apskritai požiūriui į nusikalstamą elgesį turinti sovietinė tradicija, pagal kurią nusikalstamo elgesio latentiškumas buvo laikomas ne natūraliu ir neišvengiamu, bet neigiamu ir naikintinu reiškiniu. Kita vertus, latentinės nepilnamečių delinkvencijos tyrimų Lietuvoje taip pat nėra daug, jie atliekami pagal skirtingas metodikas, nereguliariai ir ne visada apima visą nepilnamečių delinkvencijos kompleksiškumą. Straipsnyje analizuojamos latentinės nepilnamečių delinkvencijos apraiškos, jų struktūra ir tendencijos Lietuvoje, lyginant su kitų Europos šalių rodikliais. Nepaisant tam tikrų nepilnamečių delinkvencijos struktūros skirtumų tarp šalių, galima teigti, kad delinkventinis elgesys būdingas visose šalyse gyvenantiems nepilnamečiams, dažniausiai jis yra nesunkus ir epizodinis. Lietuva pagal analizuotus rodiklius išsiskiria vienu esminiu aspektu – dažnomis patyčiomis tarp mokinių visose amžiaus grupėse