Another Word for Uncertainty: Anti-Semitism in Modern Lithuania

Lithuania can take pride in its historical legacy of ethnical, religious and cultural diversity during the time of the Grand Duchy of Lithuania and the Polish-Lithuanian Union. Modern Lithuania departed from this tradition, turning into an increasingly homogenous political actor in the age of nationalism. However, the new Lithuanian state offered Jews extensive cultural autonomy from 1918 to 1926. The Second World War and the Holocaust caused the complete destruction of the Litvak community and culture. Anti-Semitism in Soviet Lithuania never differed significantly from official policies, adopted by the Kremlin. Some characteristically Lithuanian traits of anti-Semitism emerged within conservative and chauvinistic émigré circles. Yet the country was to revive the full scale of prejudice and hatred after 1990. This article explores the trajectories of anti-Semitic imagination and the dynamics of anti-Semitic politics in modern Lithuania

L. Memfordas: kultūros krizės problema cikliškumo teorijos ir technologinio determinizmo sandūroje

Straipsnyje pristatoma amerikiečių filosofo, meno istoriko, urbanistikos sociologo L. Mumfordo kūrybos svarbiausi bruožai. Jis savitai plėtojo O. Spenglerio ir A. Toynbee‘io teorinę tradiciją: cikliškumo teoriją sujungė su savo mokytojo P. Geddeso urbanistiniais tyrinėjimais. L. Mumfordas kultūrą apibrėžė kaip žmonių adaptacijos pasaulyje ir jų kolektyvinės veiklos technologiją. Kultūros krizė virsta miesto krizės problema. Miestas – tai ypatingas kultūros fenomenas, kultūros formų, ženklų ir simbolių saugykla, paties kultūros proceso simbolis ir instrumentas. L. Mumfordo miesto kultūros koncepcijoje mechaniškumo triumfo ir neorganiškumo (mašininės ir technologinės civilizacijos) alternatyva tampa gyvenimo kultūra. Jo siūloma kultūros krizės įveikimo programa įgyja miesto gelbėjimo programos pobūdį: tai regioninės kultūros ugdymas, miestų augimo apribojimas bei reguliavimas, nauji visuomenės institutai ir bendra žemės nuosavybė. Megamašina – kolektyvinė visuomenės egzistavimo būdo apraiška – L. Mumfordo koncepcijoje yra kultūros dėsnis, jos lemtis ir pabaiga. Su megamašina tiesiogiai siejasi L. Mumfordo technikos ir mokslo bei jo vaidmens kultūroje nuvertinimas

Panideologizmo ir krizinio kultūros suvokimo analizė

1989 m. birželio 27 d. Vilniaus universiteto Filosofijos katedros asistentas Virginijus Valentinavičius apgynė filosofijos mokslų kandidato disertaciją „Ideologijos samprata T. Adorno filosofijoje“. Darbo vadovas – doc. K. Stoškus, oficialieji oponentai: J. Mureika ir S. Venskevičius. Disertacijos pirmame skyriuje „Ideologijos problema T. Adorno filosofijoje“ aptariamos ideologijos sampratos teorinės prielaidos, pagrindinės sąvokos, ideologijos istoriniai tipai. Antrame skyriuje „Meno ideologizacija T. Adorno filosofijoje“ analizuojama Adorno atliktas kraštutinis kultūros, pirmiausia meno, ideologizavimas. Trečiame skyriuje „Panideologizmas ir kultūros krizė“ parodoma, kaip visuomenės ir kultūros totalinės ideologizacijos pagrindu gimsta krizinis kultūros suvokimas

Dar vienas darbas epistemologinių tyrinėjimų bare

1987 m. vasario 17 d. Vilniaus universitete Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos fakulteto dėstytojas Vytautas Valevičius apgynė filosofijos mokslų kandidato disertaciją „Mokslinio žinojimo empirinio pagrindimo problema (istorinis metodologinis aspektas)“. Mokslinio darbo vadovas – doc. filos. kand. V. Radvilavičius, oficialieji oponentai: filos. dr. M. Šubas ir filos. kand. S. Venskevičius; kolektyvinis recenzentas – KPI Filosofijos katedra. Disertacijos problema analizuojama dviem aspektais: mokslinio žinojimo sąsajos su patyrimu ir patyrimo bei jo vaidmens moksle aspektu

Dar vienas darbas epistemologinių tyrinėjimų bare

1987 m. vasario 17 d. Vilniaus universitete Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos fakulteto dėstytojas Vytautas Valevičius apgynė filosofijos mokslų kandidato disertaciją „Mokslinio žinojimo empirinio pagrindimo problema (istorinis metodologinis aspektas)“. Mokslinio darbo vadovas – doc. filos. kand. V. Radvilavičius, oficialieji oponentai: filos. dr. M. Šubas ir filos. kand. S. Venskevičius; kolektyvinis recenzentas – KPI Filosofijos katedra. Disertacijos problema analizuojama dviem aspektais: mokslinio žinojimo sąsajos su patyrimu ir patyrimo bei jo vaidmens moksle aspektu

Moderniųjų jausmų sociogenezė: meilė ir draugystė Miguelio de Cervanteso “Don Kichote” ir Williamo Shakespeare’o “Romeo ir Džuljetoje”

William Shakespeare’s “Romeo and Juliet” reveals modern feelings – love and friendship – and their sociogenesis. Love and friendship emerge here as the feelings of a modern person. “Don Quixote of La Mancha”, the great novel by Miguel de Cervantes Saavedra, to this day keeps providing new insights and hot moral and philosophical issues for debate. “Don Quixote” is closely related to the great paradoxes of life: how to sustain our moral code in a world where morality is vanishing; how to sustain noble-mindedness and noble behaviour in a world that mocks and despises an individual precisely because he tries to sustain such behaviour. The novel depicts a dramatic crossroads of two epochs – the end of the Middle Ages and the beginning of modern times. In doing so, it offers philosophical, moral and political implications for societal existence: the loss of the moral code of chivalry and the end of medieval idealism. The psychogenesis and sociogenesis of the most intimate aspects of human exchanges – love and friendship – is approached, in the article, from the perspective of the history of consciousness

L. Memfordas: kultūros krizės problema cikliškumo teorijos ir technologinio determinizmo sandūroje

Straipsnyje pristatoma amerikiečių filosofo, meno istoriko, urbanistikos sociologo L. Mumfordo kūrybos svarbiausi bruožai. Jis savitai plėtojo O. Spenglerio ir A. Toynbee‘io teorinę tradiciją: cikliškumo teoriją sujungė su savo mokytojo P. Geddeso urbanistiniais tyrinėjimais. L. Mumfordas kultūrą apibrėžė kaip žmonių adaptacijos pasaulyje ir jų kolektyvinės veiklos technologiją. Kultūros krizė virsta miesto krizės problema. Miestas – tai ypatingas kultūros fenomenas, kultūros formų, ženklų ir simbolių saugykla, paties kultūros proceso simbolis ir instrumentas. L. Mumfordo miesto kultūros koncepcijoje mechaniškumo triumfo ir neorganiškumo (mašininės ir technologinės civilizacijos) alternatyva tampa gyvenimo kultūra. Jo siūloma kultūros krizės įveikimo programa įgyja miesto gelbėjimo programos pobūdį: tai regioninės kultūros ugdymas, miestų augimo apribojimas bei reguliavimas, nauji visuomenės institutai ir bendra žemės nuosavybė. Megamašina – kolektyvinė visuomenės egzistavimo būdo apraiška – L. Mumfordo koncepcijoje yra kultūros dėsnis, jos lemtis ir pabaiga. Su megamašina tiesiogiai siejasi L. Mumfordo technikos ir mokslo bei jo vaidmens kultūroje nuvertinimas

Globalizacija ir tapatybė: asmeninės pastabos apie lietuviškuosius tapatybės diskursus

Contemporary society’s human identity is multidimensional and pierces at least several layers of cultural and social experience. Vytautas Kavolis analyzed postmodern identity as an attempt to bridge what was cleaved off by modernity, joining modernism and antimodernism in our consciousness and culture. Does it make sense to return, at the beginning of the twenty-first century, to some worn-out models of self comprehension and identity describing loyalty as a sort of uncompromising battle for, and defence of, the nation and its history? Or should we rely, instead, on our ability to fill the gaps bridging ourselves and the others in terms of open-mindedness, understanding, and devotion to our culture combined with responsiveness to other cultures? Can we inherit identity in an age when it tends to be a matter of conscious choice and achievement, rather than ascription? The article addresses all these issues describing identity in the age of globalization as a symbolic design within which we search for the concepts and the frames of meaning to interpret ourselves and the world around us.Šiuolaikinės visuomenės žmogaus tapatybė yra daugiamatė ir persmelkianti mažiausiai keletą kultūrinės ir socialinės patirties sluoksnių. Vytautas Kavolis analizavo postmodernią tapatybę kaip pastangą sujungti tai, kas buvo išskirta modernybės, nutiesiant tiltus mūsų sąmonėje ir kultūroje tarp modernizmo ir antimodernizmo. Ar dar prasminga XXI amžiaus pradžioje nurodyti išeikvotus savivokos ir tapatybės modelius aprašant lojalumą kaip bekompromisinę kovą už tautą ir jos istoriją bei jų gynimą? Ar veikiau turėtume pasikliauti savo gebėjimu susieti save su kitais, įveikdami atsajas atviru mąstymu, supratimu ir tokiu pasišventimu savo kultūrai, kuris derėtų su jautrumu kitoms kultūroms? Ar galime paveldėti tapatybę amžiuje, kada ji yra veikiau sąmoningo pasirinkimo ir pasiekimo, o ne priskyrimo kažkam reikalas? Straipsnyje keliami visi šitie klausimai nusakant tapatybę kaip simbolinę konstrukciją, kurioje mes ieškome sąvokų ir reikšmių kontekstų sau ir mus supančiam pasauliui interpretuoti

Radikalus istorizmas ir kultūros krizių filosofinė refleksija

The problem of the crises of culture is a matter of great importance and one of the most urgent problems in philosophy of history and theory of culture. The article deals with the problem in the context of the problem of historicism. The methodological significance of the analysis of evolutionism and cyclical theory is especially emphasized. This article is also an attempt to summarize theoretical preconditions of the rise and sources of radical historicism, and by the way to show the connection between radical historicism and the problem of cultural crises.Straipsnyje nagrinėjama kultūros krizės problema istorizmo kontekste. Aptariami istorizmo apibrėžimo keblumai, šio fenomeno ištakos ir formavimasis: kaip ypatingas istoriosofinės ir sociosofinės refleksijos tipas ir savarankiška humanitarinio mąstymo paradigma istorizmas atsirado XVIII a. G. Vico žmogaus ir istorijos vizijoje. Istoristinio požiūrio į pasaulį esmę sudaro žmogaus patyrimo istorinio aspekto hipostazavimas, jo suabsoliutinimas. Teigiama, kad kultūros krizės problema yra vienas svarbiausių istorijos filosofijos ir kultūros teorijos klausimų. Ypač pabrėžiama evoliucionizmo ir ciklų teorijos analizės metodologinė reikšmė. Straipsnyje siekiama apibendrinti radikaliojo istorizmo fenomeno atsiradimo teorines prielaidas ir šaltinius, parodyti jo ryšį su kultūros krizės problema. Teigiama, kad radikalusis istorizmas, istoriją paverčiantis vienintele žmogaus veiklos arena, turi ercazreligijos bruožų. Kultūros krizė apibrėžiama kaip visuomenės gyvenimo formų ir kultūros formų neatitikimas, jų prasilenkimas arba konfliktas. Kultūros krizė yra jos dezintegracija, kultūros užmarštis. Straipsnyje svarstomi kultūros krizės aiškinimo būdai ir jų konstruktyvumas