Radikalus istorizmas ir kultūros krizių filosofinė refleksija

Abstract

The problem of the crises of culture is a matter of great importance and one of the most urgent problems in philosophy of history and theory of culture. The article deals with the problem in the context of the problem of historicism. The methodological significance of the analysis of evolutionism and cyclical theory is especially emphasized. This article is also an attempt to summarize theoretical preconditions of the rise and sources of radical historicism, and by the way to show the connection between radical historicism and the problem of cultural crises.Straipsnyje nagrinėjama kultūros krizės problema istorizmo kontekste. Aptariami istorizmo apibrėžimo keblumai, šio fenomeno ištakos ir formavimasis: kaip ypatingas istoriosofinės ir sociosofinės refleksijos tipas ir savarankiška humanitarinio mąstymo paradigma istorizmas atsirado XVIII a. G. Vico žmogaus ir istorijos vizijoje. Istoristinio požiūrio į pasaulį esmę sudaro žmogaus patyrimo istorinio aspekto hipostazavimas, jo suabsoliutinimas. Teigiama, kad kultūros krizės problema yra vienas svarbiausių istorijos filosofijos ir kultūros teorijos klausimų. Ypač pabrėžiama evoliucionizmo ir ciklų teorijos analizės metodologinė reikšmė. Straipsnyje siekiama apibendrinti radikaliojo istorizmo fenomeno atsiradimo teorines prielaidas ir šaltinius, parodyti jo ryšį su kultūros krizės problema. Teigiama, kad radikalusis istorizmas, istoriją paverčiantis vienintele žmogaus veiklos arena, turi ercazreligijos bruožų. Kultūros krizė apibrėžiama kaip visuomenės gyvenimo formų ir kultūros formų neatitikimas, jų prasilenkimas arba konfliktas. Kultūros krizė yra jos dezintegracija, kultūros užmarštis. Straipsnyje svarstomi kultūros krizės aiškinimo būdai ir jų konstruktyvumas