Juvenile Justice Systems in Europe – Reform developments between justice, welfare and ‘new punitiveness’1

This article evaluates youth justice policies and practice in Europe from a comparative perspective. The focus is on tendencies in youth justice legislation and on the sentencing practice of prosecutors and judges in youth courts. Attention is also paid to the traditional ‚welfare‘ and ‚justice‘ models of youth justice and how they have become intertwined in modern European practice. Against this background of a range of old and newly prominent ideas combined withsomewhat fractured models, one can identify a number of reform strategies. Despite obvious and undeniable national particularities, there is a recognisable degree of convergence among the systems in Western, Central and Eastern Europe. Even if reform developments in juvenile justice legislation do not confirm a ‚punitive turn‘ it would be possible that sentencing practices in some or many countries follow the ‚getting tough‘-approach in order to fulfill public demands on reacting towards juvenile delinquency by more severe sanctioning.Key Words: Juvenile justice, juvenile delinquency, comparative perspective, youth justice models, age of criminal responsibility, young adults, restorative justice

Die Entwicklung von Gefangenenraten im nationalen und internationalen Vergleich - Indikator für Punitivität?

"Gefangenenraten werden häufig als Indikator der Punitivität in einer Gesellschaft gewertet. Sie variieren in Europa zwischen 60-70 pro 100.000 in den skandinavischen Ländern und mehr als 300 bis zu 495 in einigen osteuropäischen Ländern, insbesondere Russland. In den letzten 25 Jahren gab es teilweise entgegengesetzte Entwicklungen. Deutlichen Anstiegen in etlichen west- und auch osteuropäischen Ländern steht ein Rückgang oder eine stabile Entwicklung in ebenso vielen anderen Ländern gegenüber. Der Beitrag erörtert einige Erklärungsansätze, die vor allem mit der Entwicklung der kriminalpolitischen Orientierung (Verschärfung von Strafgesetzen etc.) zusammen hängen. Die Entwicklung kann aber auch in Zusammenhang mit gesamtgesellschaftlichen und politikwissenschaftlichen Faktoren gesehen werden. Der skandinavische Exceptionalism findet sich in Teilen auch in anderen Ländern. Bemerkenswert ist der aktuelle drastische Rückgang von Gefangenenraten in Russland. Perspektiven der weiteren Entwicklung können in einer moderaten Kriminalpolitik skandinavischer, aber auch deutscher Prägung gesehen werden, die auf Front-Door- (vermehrte Anwendung von Alternativen zur Freiheitsstrafe sowie Absenkung des Strafmaßes) wie auch Back-Door-Strategien (vermehrte und frühzeitigere bedingte Entlassung) setzt." (Autorenreferat)"Prison population rates are often seen as an indicator for the punitivity of a given society. In Europe, they vary between 60-70 per 100,000 of the national population in the Scandinavian countries and 300 up to 495 in some Eastern European counties, in particular in Russia. During the last 25 years in part contradictory developments have been observable. A significant increase in some Eastern and Western European countries has been counteracted by decreases or at least stable developments in as many other countries. The paper discusses explanations for these developments that can primarily be seen in general criminal policy developments such as the intensification of punishments, but which can also be related to general arguments from sociological and political sciences. The Scandinavian 'exceptionalism' can in part also be found in other countries. A remarkable reduction of prison population rates can be seen in Russia. Perspectives can be seen in front-door-strategies reducing the proportion of sanctions depriving offenders of their liberty (applying more alternative sanctions and lowering the length of unconditional prison sentences) and in back-door-strategies (more frequent and earlier conditional or unconditional release from prisons)." (author's abstract

Neuromokslų išvados apie smegenų brendimą – argumentai išskirtinei jaunimo baudžiamajai atsakomybei

Taking together all the evidence on the aetiology, development and differential processes of delinquent behaviour from childhood to adulthood, we dispose of important new evidence from the neurosciences, which, compared to traditional criminological, developmental, psychological and sociological evidence, increases our capacity to explain the age-crime curve. In particular, the right-hand side of the curve, indicating desistance from crime in young adulthood between the ages of 18 and 25, can be based on new insights from neuroscientific research on brain maturation and the development of self-control mechanisms. As a result, new questions about judicial reactions and interventions must be raised. If an individual’s brain is fully matured only in the mid-twenties, general criminal law is possibly inappropriate, and a specific youth or young-adult criminal law reflecting the transitional processes and the diminished culpability of young-adult offenders should rather be applied. In many European jurisdictions, the scope of youth justice has been extended upwards to 18–20 year-old adults, in the Netherlands even up to 22 years of age, a political decision affecting criminality and based on new neuroscientific evidence. Vertindami bendrai visus mokslu grįstus įrodymus apie delinkventinio elgesio etiologiją, vystymąsi ir diferencijuotus procesus nuo vaikystės iki pilnametystės, mes disponuojame svarbiais naujais neuromokslų įrodymais, kurie, palyginus su tradiciniais kriminologiniais, raidos psichologiniais ir sociologiniais įrodymais, suteikia papildomų mokslinių argumentų aiškinant netolygų nusikalstančių asmenų pasiskirstymą amžiaus kreivėje. Būtent dešinioji padidėjusio nusikalstamo elgesio dažnumo šioje kreivėje atkarpa, vaizduojanti nusikalstamo elgesio dinamiką nuo vėlyvosios paauglystės (maždaug nuo 18 metų) iki jaunų suaugusiųjų amžiaus (maždaug iki 25 metų), gali būti pagrįsta naujomis neurologinių mokslinių tyrimų, susijusių su smegenų brendimu ir savikontrolės mechanizmais, įžvalgomis. Todėl būtina iš naujo kelti klausimą, kokia turėtų būti baudžiamoji teisinė reakcija ir intervencijos šio amžiaus žmonių atžvilgiu. Jei smegenys visiškai subręsta tik žmogaus gyvenimo trečiojo dešimtmečio viduryje, suaugusiesiems numatytos (bendrosios) baudžiamosios atsakomybės taikymas gali būti neproporcingas ir neatitikti individualių poreikių, o vietoj to turėtų būti taikomos specialios nepilnamečiams ir jauniems suaugusiesiems numatytos normos, kuriomis atsižvelgiama į pereinamuosius asmens brendimo procesus ir mažesnę jaunų suaugusių nusikaltėlių kaltę. Daugelio Europos šalių baudžiamosios justicijos sistemose įtvirtinta galimybė nepilnamečiams numatytus ypatumus taikyti asmenims iki 18–20 metų, Nyderlanduose – net iki nesulaukusiems 23 metų – šis baudžiamasis politinis sprendimas buvo priimtas remiantis būtent naujais neuromokslų įrodymais, kurie šiame straipsnyje ir analizuojami