Mahatma Gandis ir Vydūnas

There is much in common between the prominent Indian public and political figure, the leader of the national liberation movement Mahatma Gandhi (1869- 1948) and the distinguished Lithuanian cultural worker in Eastern Prussia Vydūnas (1868-1953). They lived and worked at much the same time and in nearly analogous conditions. India suffered the yoke of English colonizers, whereas Lithuanians were subject to intensive germanization. Analogous political conditions and the same philosophical source – the ancient Indian philosophy have formed nearly identical philosophical views and social activity principles of Gandhi and Vydūnas. Both in social activity and private life they were guided by the following principles: the fate of a man, nation and all mankind depends on the perfection of ethics and man's spiritual world. The principle method of their struggle: passive resistance.Straipsnyje aptariamos ir palyginamos Rytų Prūsijos lietuvių kultūros veikėjo, rašytojo, filosofo Vydūno (1868–1953) ir Indijos visuomeninio politinio veikėjo, nacionalinio išsivadavimo judėjimo lyderio Mahatmos Gandžio (1869–1948) filosofinės pažiūros ir visuomeninė veikla. Teigiama, kad abu jie gyveno ir dirbo beveik tuo pačiu metu ir analogiškomis aplinkybėmis. Indija buvo pavergta anglų kolonizatorių, o Rytų Prūsijos lietuvius slėgė intensyvi germanizacija. Šios sąlygos ir bendras filosofinių pažiūrų šaltinis – senovės indų filosofija – suformulavo beveik vienodas jų filosofines pažiūras ir visuomeninės veiklos principus. Jie rėmėsi nuostata, kad žmogaus, tautos ir visos žmonijos likimas priklauso nuo moralinių principų laikymosi, nuo žmogaus dvasinio pasaulio. Vydūnas ir Mahatma Gandis pabrėžė individualybės, jos tobulumo svarbą, nuo kurios priklauso jos santykis su pasauliu, su visur esančia dievybe. Pastebima, kad abu aptariamieji veikėjai taikė pasyvų pasipriešinimą kaip pagrindinį kovos metodą

MARTYNAS JANKUS IR VYDŪNAS: BENDRUMAI IR SKIRTYBĖS

Martynas Jankus (1858–1946) und Vydūnas (1868–1953) sind die herausragendsten Persönlichkeiten, die sich am Ende des 19. und in der ersten Hälfte des 20. Jahrhunderts in Kleinlitauen in der litauschen Nationalbewegung engagierten. Beide Männer machten sich um die Herausgabe der litauischen Zeitung Aušra verdient, sie begegneten sich bei den Veranstaltungen der Birutė – Gesellschaft, bei der Herausgabe litauischer Publikationen, bei den Festen am Rambynas – Berg. Darüber hinaus pflegten sie auch privaten Kontakt. Besonders stark verband die Beiden jedoch ihr Engagement gegen Bismarcks Politik der Germanisierung der litauischstämmigen Bevölkerung.Martynas Jankus vertrat dabei die radikaleren Positionen – nicht nur in seiner Herausgebertätigkeit, sondern auch in seinem politischen und seinem kulturellen Engagement für Kleinlitauen. Obwohl Jankus nur eine Grundschulausbildung genossen hatte, war er so gebildet, dass er mühelos öffentliche Reden und politische Schriften verfassen konnte. Aufgrund all seiner Aktivitäten gilt er als eine der bedeutendsten Persönlichkeiten der kleinlitauischen Nationalbewegung. Von ihm gingen zahlreiche Impulse für die Stärkung nicht nur des kulturellen, sondern auch des politischen Bewusstseins der kleinlitauischen Bevölkerung Ostpreußens aus – nicht zuletzt mobilisierte Jankus seine Landsleute zu konkreten Aktionen für die Verteidigung ihrer Rechte.Vydūnas hingegen vertrat gemäßigtere Anschauungen und richtete sein Augenmerk besonders auf die Unterstützung der geistigen Kultur seiner Landsleute, auf die Stärkung ihres Nationalbewusstseins und nicht zuletzt ihrer Selbstachtung. Dazu setzte er sein Wissen und seine Bildung ein, die er sich u.a. als Gasthörer an deutschen Universitäten erworben hatte. Vydunas gilt als herausragender Dramatiker, Philosoph, als Chorleiter und Regisseur. Seine Hinterlassenschaft bereicherte in hohem Maße die gesamtlitauische Kultur, stärkte ihre intellektuelle Kraft und eröffnete neue Horizonte für ihren künstlerischen Ausdruck.Beide – Martynas Jankus und Vydūnas – betrachteten es als ihr Lebenswerk, dem litauischen Volk seine Kultur zu erhalten und zu stärken.Kultūros, filosofijos ir meno institutasSaltoniškių g. 58, LT-08105 Vilnius, LietuvaEl. paštas: [email protected] Jankus (1858–1946) ir Vydūnas (1868–1953) – ryškiausios XIX a. pabaigos–XX a. pirmosios pusės Mažosios Lietuvos lietuvių tautinio sąjūdžio figūros. Jų keliai susipynė „Aušros“ laikraščio sklaidoje, „Birutės“ draugijos veikloje, knygų leidyboje, asmeniniame bendravime. Juos vienijo nuoseklus lietuvybės puoselėjimas, kova prieš bismarkišką germanizavimo politiką. M. Jankus toje kovoje buvo radikalesnis, veikė ne tik kaip kultūrininkas, spaudos darbuotojas, bet ir kaip politikas. Vydūnas – nuosaikesnis, savo veikloje daugiausia dėmesio skyręs tautiečių dvasinės kultūros ugdymui, jų tautinės savimonės ir savigarbos kėlimui. Tam jis pasitelkė savo kaip dramaturgo kūrybą, filosofo išmintį, teatro ir chorinės muzikos puoselėtojo sugebėjimus. M. Jankus, pats daug rašęs, leidęs laikraščius, knygas, sakęs viešas kalbas, veiklus politikoje, iš esmės tebuvo pradinį išsilavinimą turėjęs savamokslis. Nors tai uždėjo antspaudą jo veikimui, tačiau tasai veikimas buvo didžiai reikšmingas ano meto Mažosios Lietuvos tautinio judėjimo fenomenas, gerokai aktyvinęs krašto lietuviškąją visuomenę, žadinęs ne tik kultūrinę, bet ir politinę sąmonę, mobilizavęs konkretiems savo teisių gynimo žygiams. Vydūnas tapo aukšto intelektinio lygio kultūros veikėju, sukūrusiu savo filosofinę sistemą, kūryboje įdiegusiu modernios dramaturgijos ir modernaus teatro principus. Jo palikimas esmingai praturtino visos lietuvių tautos kultūrą, sustiprino jos intelektines galias, atvėrė naujus meninės raiškos horizontus. Tačiau tiek M. Jankui, tiek Vydūnui viena iš pamatinių vertybių buvo tauta ir jos kultūra. Kad ji išliktų ir stiprėtų, jie paskyrė savo gyvenimą ir sugebėjimus – tokius, kokius kiekvienas turėjo

Žmogaus ir žmoniškumo koncepcijos Vydūno filosofijoje bruožai

Vydūnas (Vilius Storosta, 1868-1953), the outstanding representative of Lithuanian culture in East Prussia (former part of Germany), was a many-sided personality: a philosopher, a writer, a cultural worker, a publicist. Vydūnas’ creative work embraces the period from the last decade of the 19th century to the third decade of the 20th century. The struggle against German militarism was the mainspring of Vydūnas’ philosophical and dramatic works, which acquired great importance during the Great Patriotic War and the fight of Lithuanian people against German invaders. Being influenced by Indian philosophy Vydūnas points out the necessity of moral improvement of a personality and of all the people. Consciousness is the most important feature of man. It is brought to perfection in the course of creative activity. A man depends on his own behaviour and non on the mercy of fate. The triumph of humanity over inborn instincts in the inner world of man is the basis of morality.Straipsnyje analizuojamos žmogaus ir žmoniškumo koncepcijos ir jų vieta Vydūno filosofijoje, jo humanizmo objektyvios ir subjektyvios prielaidos. Teigiama, kad didžiausią dėmesį Vydūnas skyrė žmogaus sąmonei, dvasiai, kuri įgalina žmogų mąstyti ir kurti. Pasak Vydūno, žmogus pirmiausia yra atskiras individas, po to didelio kolektyvo – tautos – narys. Tauta yra savotiškas individas visoje žmonijoje, o ši yra pasaulio visumos komponentas. Žmogaus esmė glūdi ne kūne, bet savojo Aš, individualybės, suvokime. Vydūno tautos koncepcijoje svarbiausias dalykas yra kūrybos darbu besireiškiantis žmoniškumas. Pasak filosofo, tik būdamas tautos narys ir jai tarnaudamas, žmogus gali pasiekti aukščiausią žmoniškumą. Savo teorijas Vydūnas grindė žmogaus dvasine prigimtimi, išskiriančia jį iš kitų pasaulio objektų, įgalinančia sukurti grožio ir gėrio pasaulį. Dvasinė prigimtis kyla iš idealistiškai suvoktų kūrybinių galių

Parallel lives - parallel ideas : Vydūnas and Schweitzer

Žymus XX a. mąstytojas, gydytojas, teologas, muzikas, visuomenės veikėjas, Nobelio taikos premijos laureatas Albertas Schweitzeris (1875–1965 ) buvo ir tebėra viena iš įstabiausių pasaulio asmenybių. Schweitzerio veiklos atgarsiai Lietuvą pasiekė palyginti neseniai, o stipresnį rezonansą, ypač medicininėje etikoje, įgauna tik dabar. Tačiau nemaža jo idėjų nebuvo visiška naujiena: jos kitonišku pavidalu sklido iš savojo šaltinio. Lietuviškaisis Schweitzerio analogas – bemaž tuo pat metu gyvenęs mūsų mąstytojas, kultūros ir visuomenės veikėjas Vydūnas. Būdami labai saviti, bet daug kuo analogiški, Schweitzerio ir Vydūno fenomenai dar nėra sulaukę lyginamosios analizės. Šis straipsnis – tai pirmasis bandymas. Schweitzeris ir Vydūnas – savo epochos pagimdyti fenomenai, bandę panašiai spręsti aktualias jos problemas. Tiek vieną, tiek kitą jaudino disproporcija tarp civilizacijos tempų ir dvasinės raidos pokyčių. Šiuos mąstytojus vienija apsisprendimas tiesiogiai tarnauti žmonėms. Jie ėjo tais pačiais ieškojimų keliais, gilinosi į pasaulio religijas kaip į kultūrų fundamentus bei įvairias žmoniškumo santykio su būtimi formas, rėmėsi Rytų ir Vakarų dvasinių patirčių analize, mėgindami suartinti šias patirtis. Schweitzeris ir Vydūnas filosofiją laikė pasaulėžiūra, padedančia praktiškai pertvarkyti pasaulį. Abudu humanistai panašiai suvokė dvasinį būties pagrindą. Juodu teigė pasaulio vertingumą ir pabrėžė moralios kultūros svarbą, derino dvasingumą su doroviniu veikimu. Abiejų mąstytojų mokymo alfa ir omega – ypatinga pagarba gyvybei.Albert Schweitzer (1875-1965) and Vydūnas (1868-1953) can be said to represent an anologous phenomenon in that they put much effort in looking for the solutions of the most acute problems of the time. Their main concern was a strive for balancing the main challenge of the beginning of the XXth century which can be identified as a disproportion between the tempo of the civilizational and spiritual development on the one hand, and its results on the other. Their lives strongly support their intellectual principles. Both of them were united in determination to serve the people. There are parallels in their interests as well. Their investigations were centred around world religions as a fundamental form of human and cultural relations and the analysis of Eastern and Western spiritual experience with the aim of its depolarization. Schweitzer and Vydūnas were kindred in their understanding of the vocation of philosophy - they deemed it to be a way of approaching the world in order to solve its practical problems. They were akin in the interpretation of Being's spiritual background. As humanists, both thinkers emphasized the importance of moral culture and were searching for the harmony of spiritual and practical moral actions. Morality was the highest spiritual form for them. In sum, the alpha and omega for both philosophers was a deep respect towards life

Interpretation of religious symbols by Vydūnas

Vydūnas treats the ancient Lithuanian religion as the expression of mature and subtle human attitude towards God. The main symbols of that religion – a fire, an oak tree, a grass snake – have the same meanings as they have in other religions. Fire symbolizes life and divine spirit, a tree symbolizes growth and permanent mundane alternation, a grass snake symbolizes wisdom and the eternal identity of essence in the permanent alternation of the worl

Vydūnas : the Lithuanian version of neo-vedanta

Vydūnas senosios indų filosofijos poveikyje sukūrė savitą kultūros koncepciją, kurios pagalba siekė įlieti daugiau dvasingumo į lietuvių kultūrą, padėti jai integruotis į pasaulinį kultūros procesą. Postūmį tokiai koncepcijai kurti davė būtinybė pasipriešinti intensyviai vykdomai lietuvių nutautinimo politikai Vokietijos imperijai priklausiusioje Rytų Prūsijai. Kaip vienintelį efektyvų tokio pasipriešinimo būdą Vydūnas pasiūlė dorovinį tautos ir žmogaus tobulėjimą, vidinės, dvasinės atsparos prievartai išugdymą. Tokį būdą ir teorinį jo pagrindimą Vydūnas atrado senosios indų filosofijos vedantos sistemoje, susiformavusioje viduramžiais Veduose,Upanišadose ir „Bhagavadgytoje“ išdėstytų idėjų pagrindu. Tos sistemos pagrindines idėjas (ypač išdėstytas „Bhagavadgytoje“) XIX a. pab. – XX a. pr. Eksploatavo bei savo politinėje ir kultūrinėje veikloje pritaikė ir Indijos nacionalinio išsivadavimo veikėjai – Ramakrishna, D. ir R. Tagorės, S. Vivekananda, M. Gandhi, R. Roy, S. Dayananda, B. Tilak, Shri Aurobindo ir kt. Derindami klasikinės vedantos idėjas su savo laiko reikmėmis jie sukūrė naują šios sistemos atmainą – neovedantą. Visiškai savarankiškai tokią, tiktai su lietuviškomis aktualijomis suderintą, atmainą sukūrė ir Vydūnas. Tą atmainą galima laikyti lietuviškuoju neovedantizmu. Jis labai artimas indiškajam neovedantizmui.Vydūnas, affected by the ancient Indian philosophy, created a specific concept of culture attempting to apply it for the provision of more spirituality into the Lithuanian environment, helping it to integrate into the global cultural process. An impulse for the development of such concept arose from the necessity of resistance to the intense denationalisation policy of Lithuanians in the Eastern Prussia belonging then to the German Empire. As the only effective way of resistance, Vydūnas proposed the moral improvement of nation and human, the development of the inner, spiritual pivot against violence. Vydūnas found this way and its theoretical basis in the ancient Indian philosophical Vedanta system that was formed in the medieval times based on the ideas of Vedas, Upanishads, Bhagavad-Gita. The main ideas of this system (especially those listed in Bhagavad-Gita) in the end of the 19th – beginning of the 20th century were exploited and used in the political and cultural activity by the figures of the Indian national liberation – Ramakrishna, D. and R. Tagore, S. Vivekananda, M. Gandhi, R. Roy, S. Dayananda, B. Tilak, Shri Aurobindo etc. By combining the ideas of classical Vedanta with contemporary needs, they developed a new variety of this system – the Neovedanta. Completely independently, the similar system was created also by Vydūnas, except that here, it was combined with the Lithuanian realities. This Lithuanian variety can be considered a Lithuanian neovedantism. It highly resembles the Indian neovedantism