Apie realybę ir įstatymą, arba ką veikė Platonas Sirakūzuose?

The article critically reconsiders the attitude of Giorgio Agamben, which indicate the “unreality” of the action denoted by the term “realization” as opposite to reality. This question is primarily projected into Hegel’s philosophy, in which reality is not equated with actuality (Wirklichkeit) and realization with actualization. It is considered what could be the basis of such Agamben’s approach, which does not see the need to distinguish between reality (Realität) and actuality (Wirklichkeit). The reliance on Aristotle’s metaphysics, the division of dynamis and energeia is of crucial importance in Agamben’s philosophy. It is this point that allows Agamben to apply the term “reality” to only ontologically treated realtà and at the same time contrast it with the movement of an ontic nature – realization. When raising the question – what does it mean to realize laws? – the controversial relationship between the law and reality is considered.Straipsnyje kritiškai permąstomos Giorgio Agambeno nuostatos, nurodančios realizacijos terminu žymimo veiksmo „nerealumą“, priešingumą realybei. Šis klausimas pirmiausia projektuojamas į Hegelio filosofiją, kurioje realybė nėra sutapatinama su tikrove, o realizacija – su tapimu tikrove / įsitikrovinimu. Svarstoma, koks galėtų būti tokio Agambeno požiūrio, kuris nemato būtinybės atskirti realybę ir tikrovę, pagrindas. Esmingą reikšmę Agambeno filosofijoje turi jo atsirėmimas į Aristotelio metafiziką, jo dynamis ir energeia perskyrą. Būtent šis atramos taškas Agambenui leidžia realybės terminą taikyti vien ontologiškai traktuojamai tikrovei ir sykiu supriešinti ją su ontinio pobūdžio judesiu – realizacija. Keliant klausimą – ką reiškia realizuoti, įgyvendinti įstatymus, svarstomas kontroversiškas įstatymo santykis su tikrove

TEMPLUM EN UN MUNDO GLOBALIZADO: ENTRE LA SECULARIZACIÓN Y EL NIHILISMO

The article deals with the concept and image of templum and its transformations in a globalized world. The starting point of the analysis is the ambiguity that could be disclosed in the functioning of the concept of sacrum. The concept of profanation is directly related with the negative aspect of the sacrum. Thus, the ambiguity of the act of profanation can be also seen in cases of the conversion of sanctuaries into «public institutions» in the Soviet period. The analysis will focus on the gesture of profanation, which will be elucidated through the case of the de-consecration and re-consecration of the Vilnius Cathedral.El artículo trata del concepto e imagen de templum y sus transformaciones en un mundo globalizado. El punto de arranque del análisis es la ambiguedad que puede ser revelada en el funcionamiento del concepto de lo sacrum. El concepto de profanación está directamente relacionado con el aspecto negativo de lo sacro. Así la ambiguedad del acto de profanación puede observarse en los casos de la conversión de los santuarios en «instituciones públicas» en el tiempo soviético. El análisis se centrará en el gesto de profanación, que será elucidado a través del caso de des-consagración y re-consagración de la catedral de Vilniu

Apie Įstatymo ontologiją ir Būties užmarštį

This article hypothetically puts forth the idea of the ontology of Law as the “First Philosophy”. The presentation and justification of this idea is linked with the rethinking of the approach to examining law. This approach seeks to investigate law neither as the object of jurisprudence, legal theory, nor even, and this is especially crucial, legal philosophy; it rather consists in justifying the possibility of looking at the law from an ontological philosophical perspective, revealing the fundamental link between law and being. In contrast, by treating law as a given and not raising the question of its emergence as such, by searching for “right” laws “in accordance with nature”, even when ontological terms are being used, the ontological context of law’s emergence is not revealed; rather, only ontological pretentions to existing laws are asserted. This article discusses the work of the Ancient philosophy scholar Werner Jaeger, which allows one to rethink the idea of the ontology of law and to outline the direction for “resetting” the notion of law.Straipsnyje hipotetiškai keliama Įstatymo ontologijos kaip „pirmosios filosofijos“ idėja. Šios idėjos pristatymas ir pagrindimas siejamas su pačios prieigos prie įstatymo svarstymo permąstymu. Tokia prieiga numato, kad įstatymas bus tyrinėjamas ne kaip teisės, ne kaip teisės teorijos, net, o tai ypač svarbu, – ne kaip teisės filosofijos objektas, o pagrindžiant galimybę į jį teoriškai pažvelgti filosofiniu ontologiniu žvilgsniu, atskleidžiant pamatinę įstatymiškumo sąsają su būtimi. Tuo tarpu Įstatymą laikant duotybe, nekeliant įstatymiškumo kaip tokio atsiradimo apskritai klausimo, ieškant „teisingų“, „prigimtį atitinkančių“ įstatymų, net ir tada, kai vartojami ontologinę prasmę turintys terminai, iš tiesų atskleidžiamas ne ontologinis įstatymiškumo atsiradimo kontekstas, o tik pareiškiamos ontologinės pretenzijos veikiantiems įstatymams. Straipsnyje aptariamos Antikos filosofijos tyrinėtojo Wernerio Jaegerio įžvalgos, leidžiančios permąstyti įstatymo ontologijos idėją ir numatyti įstatymo sampratos „perkrovimo“ kryptį

Nihilizmas ir maišto sąmonė

The article focuses on the question concerning the relationship between nihilism and rebellion consciousness. This aspect of the theory of nihilism is considered through the context, which seems “extraneous” or even opposite to the rebellion consciousness, i. e. by discussing the phenomenon of “nonresistance” or “surrender”. The Prologue of the book by Spanish author Santiago Alba Rico serves as a theoretical provocation. Rico’s “Nihilism and Capitalism” opens with a story about a catastrophic event which remained unrevealed – as if it didn’t happen. The latter disposition of Western spirit, according to Rico, functions as an approach diagnosing the Everyday Nihilism. The mentioned understanding of nihilism is juxtaposed with Camus’ “paradigmatic” consideration of rebellion consciousness. The article also deals with the question concerning the genetic link between the denial motion in nihilism and the analogous motion respectively found in rebellion consciousness. The impossibility to treat these two opposite consciousness – nihilistic and rebellious – as overcoming the Nihilism is disclosed. Both these intentions of consciousness are equivalent in respect of Cynics’ practical argument. And it is namely so-called “major event”, which cannot be left unrevealed, serves as a chance of “salvation” for Reality.Straipsnyje keliamas nihilizmo ir maišto sąmonės santykio klausimas. Šis nihilizmo teorijos aspektas aktualizuojamas maišto sąmonei „svetimame“, netgi priešingame kontekste – svarstant „nesipriešinimo“, „pasidavimo“ fenomeną. Šiam svarstymui teorine provokacija tampa ispanų autoriaus Santiago Alba Rico knygos Nihilizmas ir kapitalizmas Prologas – pasakojimas apie katastrofišką įvykį, kurio „nebuvo“ – nutylėtą įvykį. Tokią mūsų vakarietiškos dvasios dispoziciją Rico diagnozuoja esant nihilizmu – kasdieniu nihilizmu. Straipsnyje toks nihilizmo traktavimas sugretinamas su „paradigminiu“ Albert’o Camus nihilizmo kaip maišto sąmonės traktavimu. Keliamas klausimas apie nihilizmo ir jį atitinkančio neigimo judesio genetinę sąsają su maišto ir / ar susitaikymo sąmone. Parodoma, jog nė viena iš šių „binarinių opozicijų“ nelaikytina sąmone, įveikiančia nihilizmą. Nihilizmo neįveikia nei maištas, nei susitaikymas. Kiniškojo tikrovės argumento atžvilgiu abi šios sąmonės intencijos yra lygiavertės. Tačiau XXI amžius įgyja šansą „įveikti“ nihilizmą – tikrovę išgelbsti major event, nepaneigiamas įvykis – įvykis, kurio neįmanoma „nutylėti“

Humanistinė tendencija sociologijoje ir socialinės realybės problema

The paper deals with the difficulties facing the humanistically oriented social theory in its attempt to found the possibility of the cognition of social reality as specific one. The theories of social knowledge by Wilhelm Dilthey and Alfred Schütz are analysed.Straipsnyje analizuojami keblumai, su kuriais susiduria humanistinės orientacijos socialinė teorija, siekianti pagrįsti visuomenės gyvenimo, kaip besiskiriančios nuo gamtos savitos realybės, pažinimo galimybę. Detaliau aptariami socialinio pažinimo pagrindimo keblumai W. Dilthey'aus, M.Weberio, A. Schutzo teorijose. W. Dilthey'us manė, kad žmogaus pasaulio ir istorinių kultūros formų pažinimas yra įmanomas dėl to, kad gali būti pagrįstas socialinio gyvenimo subjektyvumu. M. Weberis teigė, kad socialinio gyvenimo raiška yra funkcinė, todėl jo pažinimas turi būti orientuotas į socialinių veiksmų nagrinėjimą, jų prasmės atskleidimą. Šiuolaikinė fenomenologinė sociologija toliau plėtoja M. Weberio idėją apie subjektyvių žmogaus prasmių aiškinimą. Visuomenės tyrinėtojas turi atsižvelgti į tai, kad socialinių veiksmų prasmės yra dviejų eilių. Pirmą eilę sudaro sveiko proto konstruktus pasitelkus interpretuojamas pasaulis, antrąją – socialinių mokslų konstruktai. Dviejų prasmių eilių išskyrimas suponuoja reikalavimą neatitrūkti nuo pirminių konstruktų, kita vertus, suponuoja tam tikrą atsiribojimą - nusistatymą pirminių konstruktų atžvilgiu

Normatyvumas teisės sampratoje ir H. Kelzeno teisės teorija

In the article H. Kelsen’s theory of law is discussed. The origins of the theory are traced back to classical positivism and neo-Kantian philosophy. It is shown that H. Kelsen pretends to solve the problem of law by the way of theoretical dissolution of the contradiction between spheres of being and necessity. The pretension is blamed as idealistic one.Straipsnyje nagrinėjama H. Kelzeno normatyvistinė teisės samprata. Joje siekiama teisės problemą gnoseologiškai formuluoti remiantis klasikinio pozityvizmo ir neokantinės Marburgo mokyklos gnoseologijos principų derinimu. Ši teorija siekia išgryninti teisės teoriją nuo vertybinės įtakos, teisės problemą formuluoja ne kaip būties, o kaip pažinimo problemą. Straipsnyje siekiama paneigti H. Kelzeno teisės teorijos moksliškumo pretenzijas remiantis tuo, kad jis teisės problemą sprendžia teoriniu būdu įveikdamas esamybės ir privalomybės sferų prieštaravimus. Šių sričių ryšys nusakomas normos apibūdinimu: faktinei dalykų padėčiai (elgesio aktui) objektyvią prasmę suteikia norma. Norma yra apibrėžimas, teisinės prasmės schema. Norma yra privalėjimas, esminis teisės požymis yra privalomas, imperatyvinis jos pobūdis. Loginis privalėjimas yra anoniminis žmogiškos valios atžvilgiu, todėl jame ištirpsta normatyvinių visuomeninių santykių klasinis turinys. Grynai teoriškai įveikdamas esamybės ir privalomybės priešpriešą, H. Kelzeno normatyvizmas praranda mokslinį pagrindą ir įgyja ideologinį, t. y. egzistuojančios visuomenės santykius sankcionuojantį pobūdį

„Tikėti, kad tiki“: nuo Dostojevskio Stavrogino iki Gianni Vattimo

The article deals with the relation between faith and nihilism in Gianni Vattimo philosophy. The position of Vattimo, treating nihilism as (hermeneutical) attempt of weak thought, is analysed. Weak thought describes itself as the attempt of thinking that approaches to the relation with the philosophical heritage of previous epochs differently and treats the very demand of overcoming (metaphysics) otherwise. The overcoming for Vattimo doesn‘t have the meaning of simple negation or transgresion already; it obtains the sense of farewal movement to metaphysics. In such perspective the search of the ontology links to nihilism, which is treated already in the positive meaning – as the last chance.Straipsnyje svarstomas tikėjimo ir nihilizmo santykis Gianni Vattimo filosofijoje. Analizuojama Vattimo pozicija, patį nihilizmą traktuojanti kaip „silpnojo mąstymo“ (hermeneutinę) pastangą. „Silpnasis mąstymas“ save apsibrėžia kaip pastangą , skirtingai nei moderno filosofija suprantančią santykį su ankstesnių epochų filosofiniu palikimu ir kitaip traktuojančią patį (metafizikos) įveikos reikalavimą. Įveika Vattimo jau nebeturi tiesiog neigimo ar peržengimo prasmės, bet turi atsisveikinimo vyksmo prasmę. Tokioje perspektyvoje tikėjimo samprata ir ontologijos paieškos tampa susietos su nihilizmu, traktuojamu jau pozityvia prasme. &nbsp

NIHILIZMAS IR PRASMĖS PROBLEMA: E. LEVINAS

Straipsnyje svarstoma Emmanuelio Levino mąstymo įrašymo į nihilizmo kontekstą galimybė. Levinas priklauso tai epochai, kuri, žvelgiant iš vakarietiškos perspektyvos, gali būti įvardyta nihilistine „par excellence“. Tad koks yra Levino mąstymo santykis su nihilizmu? Ar didysis Levino iššūkis Vakarų filosofijai nėra iššūkis prieš jos nihilizmą? Levinui, kaip ir Heideggeriui, nihilizmas yra „įvykis“, paliečiantis ne tik tam tikros epochos dvasią –moralę, religiją, politiką ir t. t., bet ir priskirtinas pačiam mąstymui kaip būties mąstymui. Tad nihilizmo „topos“ Levinui yra ta pati jau Vakarų mąstymo identifikuota dvasios ir būties „sfera“. Bet ar galima sakyti, kad Levino požiūris į nihilizmo fenomeną yra sutampantis su pačios Vakarų filosofijos nihilizmo savimone? Nors Vakarų filosofijoje įmanu įžvelgti ne vieną nihilizmo modelį, Vakarų mąstymui, pačiai jo tapatybei bei jos savivokai ypač svarbus yra nihilizmas, suprantamas kaip Überwindung (peržengimo, įveikos) teorija. Straipsnyje atskleidžiama, kad Levino filosofija reikalauja ne įveikti nihilizmą, o „pabėgti“ iš paties tokia „logika“ grindžiamo mąstymo. Mąstymas, kurį „grindžia“ nihilizmo „logika“, yra totalizuojantis būties mąstymas. Tad Levinui pabėgimas reiškia „pabėgimą“ „iš smaugiančios būties kilpos“, būties plotmės „apleidimą“. Ar Levinui pavyksta įvykdyti tai, ko nėra pavykę visai Vakarų metafizikai – atlikti (nihilizmo) įveikos, peržengimo judesį? Levinas vartoja tas pačias Vakarų metafizikos nihilistinę patirtį įprasminančias meta-fizikos, transcendento sąvokas, bet nukreipia jas prieš pačią nihilistinę Vakarų mąstymo „logiką“. Totalybės nuotrūkis (suardymas) Levinui įvyksta ne grynojo mąstymo plotmėje. Prasmė nėra „atgaunama“ kaip tai, ką Vakarų ontologijos nihilistinė „savimonė“ laikė esant prarasta. Ji aptinkama kitaip nei būtis – kaip Kitas. Tad leviniškasis Kito kaip kito mąstymas nėra įvykęs nihilizmo Überwindung: tai mąstymas, kuris steigiasi kaip pabėgimas iš paties tokio Vienio nostalgijos valdomo reikalavimo. Pagrindiniai žodžiai: nihilizmas, Būtis, Vakarų mąstymas, Überwindung, différance.Nihilism and the Problem of Sense: E. LevinasRita Šerpytytė SummaryIn the article, attempt is made to reveal the relation between Emmanuel Levinas’ thinking and nihilism. Levinas belongs to the epoch, which, from the Western perspective, can be called nihilistic par excellence. What is the relation of Levinas’ thought to nihilism then? Can the great challenge of Levinas to Western philosophy be interpreted as a challenge to (its) nihilism? Levinas, like Heidegger, does not regard nihilism as an “event” that concerns just the spirit – morality, religion, politics and so on – of a certain epoch, but assigns it to the thought itself as the thought of Being. Thus the topos of nihilism for Levinas is the very same “sphere” of spirit and Being identified already by the Western thought. Is it possible, however, to say that Levinas’ attitude to the phenomenon of nihilism coincides with the actual self-consciousness of nihilism in Western philosophy? Although in Western philosophy we may notice different models of nihilism, the understanding of nihilism as the theory of Überwindung (transgression, overcoming) is highly important for the Western thought, its identity, and its self-consciousness.In Levinas’ point of view, the Western thought, based on the nihilistic “logic”, by itself is the thinking from the perspective of totality. The requirement of overcoming nihilism is based on the nihilistic “logic” as well. Levinas’ philosophy requires not the overcoming of nihilism, but “escaping” from one’s own thinking based on such logic. Thinking “based on” the “logic” of nihilism is the totalizing thinking of Being. Therefore, escaping for Levinas means the “escaping” from the “strangling noose of Being” and the “desolation” of the level of Being. Does Levinas succeed in accomplishing what Western metaphysics has never accomplished, i.e. in performing the movement of overcoming and transgression of nihilism? Levinas applies the same conceptions of metaphysics and trans-cendent that gives sense to the nihilistic experience of Western metaphysics, although he maintains them against the nihilistic “logic” of Western thinking itself. The break (demolition) of totality appears for Levinas not in the plane of pure thinking. The meaning cannot be “regained” as something that, according to nihilistic “self-consciousness” of Western ontology, was lost. Otherwise than Being, it can be detected as the Other. Therefore Levinasian thinking of the Other as other is not the accomplishment of nihilistic Überwindung: it is a thinking that establishes itself as escaping from the requirement controlled by the nostalgia of the same One. Keywords: nihilism, Being, Western thought, Überwindung, différance

PRASMĖS „PRARADIMAS“ IR NIHILIZMO „LOGIKA“

Straipsnyje svarstomas nihilizmo santykis su prasmės (praradimo) problema. Filosofijoje šis santykis dažnai laikomas savaime-suprantamybe. Toks požiūris yra įsitvirtinęs kaip F. Nietszche’s nihilizmo heidegeriškosios interpretacijos nekritiškas perėmimas. Keliamas klausimas, ką iš tiesų reiškia šis nihilizmo tapatinimas su prasmės praradimu? Apie kokį prasmės deficitą kalbama, kai skelbiamas nihilizmas? Straipsnyje interpretuojami romantizmo epochos autorių – Jeano Paulio ir Heinricho von Kleisto – tekstai, atskleidžiantys nihilizmo skelbimo ir prasmės praradimo santykį. Nietzsche nihilizmo ir prasmės santykį „atranda“ teoriškai reflektuotai, įvertindamas ne tik F. Dostojevskio, bet ir romantikų „pamokas“. Parodoma, jog Nietzsche’i prasmės „krizė“ yra susijusi su „dviejų pasaulių“ (tikrojo ir regimybės) demaskavimu. Nietzsche’s interpretacijoje netikėjimas metafiziniu pasauliu, kuris užkerta kelią tikėjimui „tikruoju“ pasauliu, atitinka prasmės praradimo kaip savidemaskacijos „logiką“, o heidegeriškoji Nietzsche’s interpretacija nihilistinį prasmės praradimą ne tik atskleidžia kaip ontologinį/„loginį“ imanentizmo principą, bet ir įgalina nihilizmą atpažinti kaip autoreferentišką Vakarų mąstymo „logiką“.Pagrindiniai žodžiai: nihilizmas, prasmė, Dievas, logika, imanentizmas, autoreferencija.“Loss” of Sense and “Logic” of NihilismRita Šerpytytė   SummaryThe article deals with the problem of the relation between Nihilism and the Loss of Sense, which is often treated in an obvious coherence. The latter approach struck its roots as a non-critical acceptation of Heidegger’s interpretation of Nietzsche’s Nihilism. The article raises the question what the identification of Nihilism with Loss of Sense really means. Moreover, while proclaiming Nihilism, what is meant by the term of Sense Deficit? The article investigates the texts of authors of Romanticism, such as Jean Paul and Heinrich von Kleist, where a relation between the proclamation of Nihilism and the Loss of Sense is disclosed. Nietzsche discovers the relationship between Nihilism and Sense in a theoretically reflected manner. The article demonstrates that for Nietzsche “the crisis” of Sense is related with the unmasking of “two worlds” (the true world and the world of appearance). Non-believing in metaphysical world which blocks the way to the believing in the true world, corresponds, in Nietzsche’s interpretation, to the “logic” of the Loss of Sense as the “logic” of self-unmasking. The Heideggerian interpretation of Nietzsche’s philosophy not only discloses the nihilistic Loss of Sense as an ontological / logical principle of immanentism, but also enables to recognize Nihilism as a self-referential “logic” of Western thought.Keywords: nihilism, sense, God, logic, immanentism, self-referention

NIHILIZMAS IR NAUJIEJI REALIZMAI

oai:ojs.www4063.vu.lt:article/723Straipsnyje svarstomas šiuolaikinėje filosofijoje atsinaujinęs ginčas „apie tikrovę / realybę“. Šis ginčas pristatomas analizuojant vieno ryškiausių jo iniciatorių – vadinamojo naujojo realizmo atstovo Maurizio Ferrario poziciją. Ferrario „realistinio“ palinkimo ištakos atpažįstamos iš Nietzsche’s frazės „Nėra faktų, tiktai interpretacijos“ savito traktavimo. Straipsnyje atskleidžiama, kad su šios frazės permąstymu Ferraris’o filosofijoje sietina ir modernybės / postmoderno kritika, ir naujojo realizmo pozicijoje išryškėjanti realybės samprata. Parodomas naujojo realizmo perspektyvoje atsiskleidžiantis modernybės / postmoderno santykis, svarstomas postmodernistinis tikrovės / realybės praradimas, kurį fiksuoja tikrovės „virgoletizacija“. Keliamas klausimas, ką reiškia realybę „imti į kabutes“. Tačiau sykiu aptariant Ferrario mokytojo ir oponento Vattimo poziciją, klausiama – „kam reikalinga, kam tarnauja tiesa be kabučių?“ Vattimo ontologinės hermeneutikos persektyvoje iškylanti interpretacinė realybės/tikrovės samprata straipsnyje parodoma kaip alternatyva Ferrario naujojo realizmo požiūriui. Kita vertus, atskleidžiamas Ferrario realybės sampratos giminingumas Kanto ir Fichte’s kritiko Jacobi realistinėms sveiko proto nuostatoms bei jos santykis su nihilizmu.Pagrindiniai žodžiai: realybė, interpretacija, postmodernizmas, ėmimas į kabutes, nihilizmas.   Nihilism and the New RealismsRita ŠerpytytėSummaryThe article deals with the controversy ‘concerning reality’ – an ongoing and constantly updated discussion in the contemporary philosophy. The analysis stems from the premises proposed by Maurizio Ferraris – one of the most prominent initiators and representatives of the so-called ‘new realism’. The roots of Maurizio Ferraris’s inclination to ‘realism’ can be recognized in his specific interpretation of Nietzsche’s phrase “There are no facts, only interpretations”. The article reveals that there is a link between this revised phrase and Ferraris’s criticism of modern and postmodern philosophy as well as the concept of reality represented by ‘new realism’. The relationship between modernism and postmodernism, the postFerraris, modern ‘loss’ of reality, expressed as a ‘virgolettazione della realtà’ (i.e. putting the reality into commas) is discussed from the perspective of new realism. The question is what do these commas mean for reality? Or one could ask together with Gianni Vattimo: “Who would need the truth without commas, and whom would this truth serve?” In fact, Vattimo’s ontological hermeneutic and the concept of reality intertwined with interpretation appears as an alternative to Ferraris’s position. Finally, the article discloses the affinity of Ferraris’s concept with the Jacobi’s commonsense take on reality and its relation to nihilism.Key words: reality, interpretation, postmodernism, putting into commas, nihilism