Po Greimo ženklu. Algirdo Juliaus Greimo mokinį ir bendradarbį Jacques‘ą Fontanille kalbina Kęstutis Nastopka

 &nbsp

Kodėl semiotikai myli Vaižgantą, arba Nesibaigiantys metodo išbandymai

This research was inspired by the anniversaries of Algirdas Julius Greimas, Juozas Tumas-Vaižgantas and Kęstutis Nastopka that encouraged rethinking the relationship with tradition, while viewing it from several perspectives: biographical-cultural links, reception of classical literature, and history of Lithuanian semiotics. The paper reviews the works of semioticians’, analysing Vaižgantas’ oeuvre, attempting to find the trajectory of the evolving Lithuanian semiotic tradition in the most representative examples. It also presents a new interpretation of Vaižgantas’ novella, “Dėdės ir Dėdienės” (“Uncles and aunts”, 1929), while searching for the mythological reasons behind the motivations for its characters’ choices and referring to the arch-plot of Perkūnas-Velnias-Laumė. The entanglement of the planes of the hierogamy (the holy marriage) isotopy and the biblical one allows for interpreting this novella as a variation of the Exodus Myth. The problematics of parable discourse is exposed in considering the question of Vaižgantas’ semiotic originality. Tyrimą inspiravo Algirdo Juliaus Greimo, Juozo Tumo-Vaižganto ir Kęstučio Nastopkos jubiliejinės sukaktys, skatinusios apmąstyti santykių su tradicija klausimą, matant jį iš kelių perspektyvų: biografinių-kultūrinių sąsajų, klasikinės literatūros recepcijos ir lietuviškos semiotikos istorijos. Straipsnyje apžvelgiamas semiotikų įdirbis vaižgantistikoje, siekiama reprezentatyviausiuose pavyzdžiuose įžvelgti lietuviškos semiotinės tradicijos kaitos trajektoriją. Taip pat pateikiama nauja Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės“ interpretacija, ieškanti veikėjų pasirinkimo motyvacijos mitologinių priežasčių ir atsiremianti į Perkūno–Velnio–Laumės archisiužetą. Hierogamijos (dangiškųjų vestuvių) izotopijos ir biblinių plotmių sampyna leidžia šią apysaką interpretuoti kaip Išėjimo mito variaciją. Sprendžiant Vaižganto semiotinio originalumo klausimą, atveriama parabolinio diskurso problematika

Knygos Algirdas Julius Greimas: asmuo ir idėjos pristatymas VU bibliotekoje

 &nbsp

Sovietmečio Lietuvos naujametinis sveikinimo atvirukas: averso semiotika

The article discusses the semiotics of greeting card with focus on the discursive configuration of the recto side. The aim is twofold: to examine the possible ways image and verbal text are combined and identify the meaning produced by its different configurations. Soviet Lithuanian New Year greeting cards (dated from the late 1950s to 1989) are analyzed to accomplish the study. The methodological approach is compound. The guidelines of Greimasian theory of semiotics and Tartu-Moscow semiotic school as well as the ideas of Jacques Fontanille and Jean-Marie Floch are used to perform the study.  The discourse analysis revealed that when placed on the recto side greeting text both anchors the content of the image and acts as a performative utterance. Depending on the specific configuration of the recto side and the material aspects of a greeting card, the role of enunciator can be subjected either to the artist or image figures. However, in some cases the performative function becomes secondary. For example, when playfulness established by the interrelation of image and verbal text is given priority over the greeting act.Straipsnyje nagrinėjama sveikinimo atvirukų aversų reikšmės generavimo problema. Analizuojant sovietmečio Lietuvos naujametinių atvirukų reprezentatyvius pavyzdžius siekiama nustatyti, kaip atviruko averse derinami atvaizdas ir žodinis tekstas, kokias konfigūracijas sukuria tas derinys ir kokias reikšmes generuoja skirtingi atvaizdo ir žodinio teksto derinimo variantai. Žodinių tekstų ir atvaizdų analizei atlikti pasitelkiama greiminės semiotikos prieiga bei Tartu-Maskvos semiotikos mokyklos idėjos; santykiui tarp diskursų ir laikmenos nusakyti naudojamasi Jeano Marie Flocho ir Jacques’o Fontanille terminais. Averso konfigūracijos variantų analizė leidžia parodyti, kaip averse konstruojama sakymo instancija, koks diskursas atlieka kertinį vaidmenį generuojant averso reikšmes ir kokias funkcijas jis prisiima. Be to, tyrimas atskleidžia, kaip averso reikšmes veikia atviruko medžiaginės savybės ir specifinės diskurso sąrangos nulemtas kodų sudvigubinimas

Tarp kultūros ir barbarų: Giedrės Kazlauskaitės eilėraščio „Venecijietiška kaukė... “ semiotinė analizė

This article presents the semiotic analysis of Giedrė Kazlauskaitė poem Venecijietiška kaukė… The research aims to delve into the structures of the poetic world of Giedrė Kazlauskaitė, which is achieved through executing a detailed semiotic analysis of one poem. Accordingly, this paper follows the semiotic framework of the analytical trajectory, which encompasses the analysis through the means of discursive, narrative, and logical semantic levels. In addition, the study includes Yuri Lotman’s discourse of the concept of the mirror in cultural semiotics. Findings derived from the semiotic analysis suggest that the figures of the mask and the mirror become central representations at the discursive level of the poem, as they exist in a paratopic space - the make-up room. The mask and the mirror appear in Kazlauskaitė’s poetry as an essential tool for shaping one’s own identity. Moreover, the analysis of the poem is supplemented with the expression of the passions of anger and jealousy. Such approach highlights two different forms of anger: destruction arising from jealousy and a creative act. These forms suggest that the passion of anger drives the subject to the act of doing. Furthermore, in this poem, the figure of the poet is not presented as calm or accommodating, but rather as angry and unafraid to show contempt.Straipsnyje pateikiama Giedrės Kazlauskaitės eilėraščio „Venecijietiška kaukė... “ iš rinkinio Meninos (2014) semiotinė analizė. Šis rinkinys yra antroji autorės poezijos knyga, po jos išleisti dar du poezijos rinkiniai. Nors kritikai poetę vertina kaip vieną iš ryškiausių šiuolaikinės lietuvių literatūros kūrėjų, trūksta išsamių jos kūrybos tyrimų, poezija daugiausiai aptarta apibendrinančiose recenzijose, keletas eilėraščių paminimi straipsniuose, analizuojančiuose platesnį lietuvių literatūros lauką. Šio straipsnio tikslas – įsigilinti į Giedrės Kazlauskaitės poetinio pasaulio struktūras. Šio tikslo siekiama atliekant išsamią vieno eilėraščio semiotinę analizę. Tokį analizės pobūdį nulėmė ir profesoriaus Kęstučio Nastopkos atliekamų analizių pavyzdžiai, su kuriais susipažinau profesoriaus paskaitose, taip pat skaitydama literatūros kūrinių analizes jo knygose Literatūros semiotika, Reikšmių poetika. Straipsnyje pasitelkiama semiotinė analitinio tako prieiga, t. y. laikomasi prielaidos, kad poetinio teksto reikšmę kuria komponentai, einantys nuo konkretesnių prie abstraktesnių darinių, todėl nuosekliai analizuojamas turinio diskursinis, naratyvinis ir loginis-semantinis lygmenys. Atskirai aptariama eilėraštyje pastebėta pykčio ir pavydo pasijų raiška, kuri papildo eilėraščio turinio analizę. Taip pat eilėraščio turinio analizė papildoma Jurijaus Lotmano semiotikoje aptarta veidrodžio samprata

Vizualiosios poezijos skaitymo strategijos: semiotinė prieiga ir praktinis pritaikymas

The article explores the ways in which the Greimasian method of semiotics can be applied to the analysis of contemporary Lithuanian poetry texts, specifically visual poetry. Bearing in mind the nature of visual poetry, I consider a semiotic approach, which allows explaining the strategies of meaning making in visual poetry. The methodological question goes back to the origins of Algirdas Julius Greimas’ semiotics, in particular the works of Louis Hjelmslev. I draw attention that based on Hjelmslev’s approach, it is important not only to treat any unit of meaning as a certain relationship between the plane of content and the plane of expression, but in the case of visual poetry, also to supplement it with a more detailed description of Hjelmslev’s levels of language (form–substance–purport) and their interrelations. It calls attention to the plane of expression, which has a special status in visual poetry. I argue that one of the most important conditions for the emergence of signification in visual poetry is the phenomenon of unstable correlation, which is a semiotic relationship between the plane of expression and the plane of content that appears as a process of production of reciprocal presupposition, which, in turn, is dependent on the focus point of reader’s gaze. In the first part of the article, in which I address theoretical considerations regarding all the above-mentioned topics, I examine how the model of structural linguistics can assist in complementing the semiotic analysis of visual poetry. In the second part, I analyze two works by contemporary Lithuanian visual poets using the proposed model of meaning creation: “PASTAZENKLAS ISLEISTAS KREPSINIO CEMPIJONATUJ” (“A POSTALSTAMP ISSUED FOR THE FOOTBALL CHEMPIONSHIP”) by Gytis Norvilas (2006) and “om rekonstrukcija I“ (“om reconstruction I”) by Donaldas Apanavičius from his three-poem cycle (1999). The analysis reveals the points of unstable correlation and various reading possibilities.Straipsnyje tyrinėjama, kaip greiminės semiotikos metodas gali būti taikomas analizuoti šiuolaikiniams lietuvių poezijos tekstams, konkrečiai – vizualiajai poezijai. Atsižvelgiant į vizualiosios poezijos pobūdį, svarstoma semiotinė metodologinė prieiga, kuri leidžia paaiškinti vizualiosios poezijos reikšmės kūrimo(si) strategijas. Metodologinis klausimas grąžina prie Algirdo Juliaus Greimo semiotikos ištakų, konkrečiai – Louiso Hjelmslevo darbų. Atkreipiamas dėmesys, kad semiotinei prieigai svarbu, remiantis Hjelmslevu, bet kurį reikšminį vienetą traktuoti kaip tam tikrą turinio ir išraiškos plotmių santykį, bet vizualiosios poezijos atveju ją būtina papildyti detalesniu Hjelmslevo kalbos lygmenų (forma–substancija–materija) ir jų tarpusavio santykių aprašymu. Jame iškyla ypatingą statusą vizualiojoje poezijoje turinti išraiškos plotmė. Šiame tyrime teigiama, kad viena svarbiausių vizualiosios poezijos reikšmės atsiradimo sąlygų – nestabilios koreliacijos fenomenas, tai yra semiotinis santykis tarp išraiškos ir turinio plotmių, kuris pasirodo kaip dvišalės presupozicijos gaminimo procesas, priklausantis nuo skaitančiojo žvilgsnio fokusuotės. Teoriniams svarstymams skirtoje pirmoje straipsnio dalyje, kurioje apimamos visos paminėtos temos, ieškoma, kaip kalbinis struktūrinės kalbotyros kalbos modelis gali papildyti semiotinę vizualiosios poezijos analizę. Antroje straipsnio dalyje, remiantis pasiūlytu reikšmės kūrimo modeliu, analizuojami du šiuolaikinės lietuvių vizualiosios poezijos autorių kūriniai: Gyčio Norvilo eilėraštis „PASTAZENKLAS ISLEISTAS KREPSINIO CEMPIJONATUJ“ (2006) ir Donaldo Apanavičiaus eilėraštis „om rekonstrukcija I“ iš trijų eilėraščių ciklo (1999). Analizėse atskleidžiamos nestabilių koreliacijų vietos ir perskaitymo galimybės

Juslumo semiotika: nuo pojūčio iki intuicijos

Classifying semiotic systems by the sensory channels employed to communicate them is simple, but specious: we thus fail to inquire into that which is actually semiotic about different types of sensory experience. In order to explicate their distinctive semiotic properties, these sensory types – touch, hearing, vision, olfaction, sensomotorics – need to be interrogated as phenomena. This way, each of the semiotic sensible modes shall be characterized by a specific field of presence. Schematic forms of the sensible thus obtained will give rise to a typology of sensible “bodies” – the envelope-body, the cavity-body, the point-body, the flesh-body – as well as to a typology of their “dynamics” (deformation, intimate movements etc.) and, finally, to a typology of semiotic “imprints” which these dynamics give rise to. Next, we should interrogate the possibilities of employing such typologies in concrete analyses. Our primary presupposition is that, in most cases, objects of analysis – text, painting, film, choreography etc. – are multisensory, and thus the task of their explanation involves an articulation of several sensible modes. This kind of articulation is decisive for interpretation. The case of artworks is very suggestive in this sense: for example, in a painting, the same “visual” substances of expression can give rise to both a figurative and iconic presentation, grounded in the typical field of visuality, and to a plastic dimension which brings forth other types of field – somatic, affective, symbolic, or mythical. This means that the articulation of sensible modes is the object of a second-order schematization – the schematization of a trans-sensible dimension, wherein intuition produces schematic forms that become expressions for contents not directly determined by sensory modes. The trans-sensible dimension activates syntheses of sensible modes; as we have learned from Kant, these syntheses are not of the conceptual order: they are activated in intuition, make use of the imagination, and are always contained in the sensible order which is both sensory and emotional.Suklasifikuoti semiotikas pagal jutiminius kanalus, kuriais jos komunikuojamos, nesunku, bet apgaulinga: taip darant neatsižvelgiama, kuo būtent semiotiški skirtingi jutimų tipai. Pastaruosius – lytėjimą, klausą, regą, uoslę, sensomotoriką – reikia nagrinėti kaip fenomenus, siekiant išskirti jų skiriamąsias semiotines savybes. Taip žiūrint, kiekvieną semiotinį juslumo modusą apibūdina jam būdingas esaties laukas. Tokiu būdu aptiktos scheminės juslumo formos atveda prie juslinių „kūnų“ tipologijos (kūno-apvalkalo, kūno-ertmės, kūno-atskaitos taško, gyvojo kūno), paskui prie jų „dinamikų“ tipologijos (deformacijų, artimųjų judėjimų ir kt.) ir galiausiai prie šių dinamikų kuriamų semiotinių „atspaudų“ tipologijos. Telieka išnagrinėti, kaip tokiomis tipologijomis gali pasinaudoti konkreti analizė. Pirmoji metodo taisyklė grindžiama tuo, kad analizės objektai – tekstas, paveikslas, filmas, choreografija ir t. t. – dažniausiai patiriami keliais jutimais, vadinasi, norint juos paaiškinti būtina artikuliuoti keletą juslumo modusų. Tokia artikuliacija turi lemiamą reikšmę interpretacijai. Šiuo požiūriu labai iškalbingi meno kūriniai: pavyzdžiui, paveiksle tos pãčios „vizualinės“ išraiškos substancijos gali sudaryti sąlygas sykiu ir figūratyviai bei ikoninei prezentacijai, kurios pagrindas – tipinis vizualumo laukas, ir plastiniam matmeniui, nurodančiam kitokių tipų laukus – somatinius, afektinius, simbolinius arba mitinius. Dėl to juslumo modusų artikuliacija tampa antrinės schematizacijos objektu – schematizuojamas transjuslinis matmuo, kuriame intuicija kuria schemines formas, tampančias turinių, kurių jutiminiai modusai tiesiogiai neapibrėžia, išraiškomis. Transjusliniame matmenyje atliekamos juslinių modusų sintezės; kaip mokė Kantas, tokia sintezė nėra konceptualinė: ji veikia intuicijoje, pasitelkia vaizduotę, tačiau visada yra juslinė, sykiu jutiminė ir emocinė

Plastinis požiūris į muzikos reikšmę: grupės „Emerson, Lake & Palmer“ kūrinio The Barbarian analizė

The aim of the present analysis is discussing a particular piece trying to answer rather impenetrable question of musical meaning. It is assented that in various contexts the same sound can create different meanings and that music can produce different meanings to separate people at different times. Thus music is considered as being more similar to plastic dimension of visual arts than submitting to a figurative reading. Therefore an aesthesic approach – the adaptation of plastic semiotics, which suggests reading the text in a more abstract way – might be also effective to music analysis. This is demonstrated in present analysis where trying to explore musical meaning in a particular piece, development of dynamics, rhythm, tempo, height and duration of sounds, timbres, accents, meter, (in)completeness, pulsation, curves of tension, etc. is discussed.The first piece of the debut album by one of progressive rock founding bands is analysed. It appears that in this object the main ideas of the band and of all progressive rock genre are expressed as well as roles of “high” and “mass” cultures are established.Straipsnyje siūlomas plastinis analitinis požiūris į muziką, o kaip pavyzdys nagrinėjamas progresyviojo roko grupės „Emerson, Lake & Palmer“ kūrinys The Barbarian. Reikšmėskleidžiasi analizuojant plastinį muzikos matmenį ir kūrinio santykį su hipotekstu – Bélos Bartóko kūriniu Allegro barbaro. Analizė parodo, kaip muzikos reikšmė siejasi su pagrindinėmis grupės ir viso progresyviojo roko stiliaus idėjomis

Kartografinio diskurso semiotika: 1613 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapio analizė

Reading of a map is defined by two different ways of looking: firstly a synoptic gaze grasps the totality of a map, then it locates itself in some particular place and begins to travel – follows linear elements that invite and lead the eye. The reading direction is identified according to fragmentation, topology, framing, central places and layering of the elements. Thus a semiotic approach to a cartographic discourse should begin with an analysis of the plastic level. The reading direction on the 1613 map of Grand Duchy of Lithuania can be identified to start in the corner of the Baltic Sea. The route chosen denies new borders of the country and restores the old boundaries. The subject is motivated by modalities of having to do (figuratively represented by the wind) and wanting (figuratively – rivers). The former is replaced with the latter by establishing the contract between the subject and the sender. The journey ends in the territory of the Black sea, near the mouth of the Bug river – an utopian space related to the cosmic plane and historical past of Lithuania.By following the itinerary the subject passes from one space to another, he crosses forbidden borders. The shift through the border of the semantic field is qualified as an event – unit of plot construction (according to Lotman). By implementing the narrative program the subject negates the order of the plotless text; his movement forms the plot – the narrative. The spatial organization of a cartographic discourse is defined by its conceptual and visual aspects. The former is being related to the nature of space (being): the mapped milieu is usually reduced to a network of points, the distance between points is desemantized. When the being is combined with the appearing the mapped space matches a schema: a territory is seen from above, nothing is hidden, but only relevant elements appear in this view, the space between them is empty. In the map analyzed this scheme is implemented in the depiction of the Black Sea. An orthogonal depiction is related to operation of disengagement, whereas perspective view signifies the opposite. Some  elements  of  the  map  are  represented  in  perspective,  although  the space  encoded  in  these  representations  belongs  to  the  network  regime.  The space between the points in these depictions is not only desemantized, but also eliminated. The network is so dense that it looks like a tissue. These depictions (city views in the map) can be called perspective maps. The narrative program implements a shift from the space of tissue (the Baltic Sea is represented in mimetic manner) to the space of network (the Black Sea). These opposite terms are linked by the medium term of perspective map, a dense tissue (city views). The performance of the subject is associated with the orthogonal view – this witnesses the authority and value of cartographic discourse.The analysis of the written description of Lithuania appended to the map reveals that a written text can produce a cartographic effect as well. By simulating a synoptic and traveling gaze and devaluing the top category (i.e. – projecting described view onto the surface) it competes with the map and even attempts to transform its meaning.Darbe analizuojamas 1613 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis – keli jo variantai su istoriniu geografiniu Lietuvos aprašymu ir be jo: Upsalos universiteto ir Veimaro Hercogienės Anos Amalijos bibliotekoms priklausantys egzemplioriai ir žemėlapis iš prof. Kazio Varnelio rinkinio. Žemėlapio variantų papildymas rašytiniu tekstu sudaro sąlygas tirti rašytinės ir vizualiosios plotmių santykį kartografiniame diskurse. Posūkis nuo vizualiojo prie rašytinio teksto analizės verčia kelti klausimą – kokiais būdais kartografiniame tekste kuriasi reikšmė? Semiotinė žemėlapio analizė pradedama plastinės teksto sandaros tyrimu. Plastinė analizė atskleidžia būdus, kuriais žemėlapis pagauna ir kreipia būsimo keliautojo žvilgsnį. Skaitymo kryptis nustatoma ištyrus kartografinio diskurso fragmentavimą ir topologiją, rėminimo ypatumus, centrines vietas ir elementų stratifikaciją. Susiejus žemėlapio erdvę su naratyvine subjekto programa paaiškėja, kad kelionė nuo jūros iki jūros žymi perėjimą nuo audinio erdvės, perspektyvinio paveikslo (Baltijos jūra) prie tinklo erdvės, ortogonalaus žemėlapio (Juodoji jūra). Tarp šių erdvių įsiterpę LDK miestai vaizduojami kaip perspektyviniai žemėlapiai. Tai, kad subjekto atliktis siejama su ortogonaliu vaizdu, leidžia kalbėti apie kartografinio diskurso vertę ir autoritetą. Kita vertus, istorinės praeities įvilkimas į kartografinę formą suponuoja, kad istorinį laiką apibrėžia pati erdvė, o žemės paviršiuje įrašyti įvykiai redukuojami iki orientyrų. Istorinio geografinio Lietuvos aprašymo analizė parodė, kad kartografinį efektą sukelti ir su žemėlapiu konkuruoti gali ir rašytinis tekstas. Tekste siekiama transformuoti žemėlapyje užkoduotą aksiologiją, nuvertinti istorinę LDK praeitį ir išaukštinti taikaus sambūvio su Lenkijos karalyste pažymėtą dabartį

Semiotinis žvilgsnis į Greimų tiltą Prienuose

In 2017, the world celebrated 100 years since the birth of Algirdas Julien Greimas (1917–1992). The anniversary inspired many commemorative works, events, conferences, research projects, etc. That is also the case with this paper.Here, instruments of semiotic analysis are applied to a rather unusual object – a bridge located in the town of Prienai, Lithuania. In 2010, the bridge was given the name of Greimai by the Government of Lithuania as a way of paying tribute to Julius Greimas (1882–1942), schoolteacher and burgomaster of Prienai (1934–40), and his son Algirdas Julien Greimas, literary scientist and semiotician who as a child liked to wander the woods of Prienai.The paper discusses the semantics and narrativity of the Greimai bridge. The main focus is on its function, the characteristics of the bridge and its shores, the semantic universe it embodies. Also considered is the transformation from a simple and concrete structure with a clearly defined function to a symbolic monument.The findings of this small research suggest that the bridge’s characteristics make the Greimai name a good fit and that it creates additional meanings: one recognizes plurality and duality, the echo of the father-son relationship, cyclicality and rituality, etc. In addition, the bridge appears to act as a mediator between nature and culture, life and death.Šiame straipsnyje aptariamas semiotikos kontekste gana neįprastas objektas – tiltas. Analizei pasirinktas konkretus Prienų mieste esantis tiltas, kuriam Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. birželio 21 d. nutarimu suteiktas Greimų vardas. Straipsnyje siekiama tiltą analizuojant išbandyti paties A. J. Greimo kurtos semiotikos įrankius, daugiausiai dėmesio skiriant statinio paskirčiai, paties tilto ir juo jungiamų krantų savybėms, elementariosioms semantinėms kolektyvinio ir individualiojo universumų artikuliacijoms.Pasirinkus netradicinį objektą atsiskleidžia semiotinio metodo galimybės. Atliktos analizės rezultatai išryškina prasmę to, kas įprastai laikoma tik erdvine, du sausumos taškus sujungiančia statybine konstrukcija. Objekto aptarimas parodo, kokios vertės būdingos šiuo statiniu jungiamoms Prienų dalims ir kaip tiltas dalyvauja viso miesto ir kiekvieno prieniečio gyvenime.Šio nedidelio tyrimo išvados leidžia teigti, kad Greimų vardas dera su įvairiomis tilto savybėmis bei sukuria naujų prasmių: atpažįstame daugiskaitiškumą ir dvilypumą, tėvo ir sūnaus santykio įprasminimą, cikliškumą, rituališkumą. Be to, tiltas pasirodo esąs tarpininkas tarp gamtos ir kultūros, gyvenimo ir mirties