Mokymasis: nuo universaliųjų įgūdžių iki tvaraus vystymosi

The concept of transdisciplinarity has been extensively researched since the 1970s and still does not have one comprehensive definition, as it is considered highly context-dependent. Merging the knowledge synthesized by the scholars of transdisciplinary research, practice, and learning, transdisciplinary learning features have been identified and briefly elaborated on in this article, pointing out the functional and instructional nature of transdisciplinarity in modern education systems. Simultaneously, the article reflects on the connection of transdisciplinarity with the Education for Sustainable Development and transversal skills design, stating the significance of transdisciplinarity in tackling complex and uncertain social and environmental problems. As an approach, it promotes mutual and transformational learning, transcendence, problem-solving and transgression and is reflected in the values of active participation of learners and their orientation towards real-world problem-solving, blending disciplinary knowledge and constructing new knowledge, skills, competencies, and values collaboratively with peers, teachers, and the wider society.Transdiscipliniškumo sąvoka plačiai tiriama nuo praėjusio šimtmečio septinto dešimtmečio ir vis dar neturi vieno bendro apibrėžimo, nes manoma, kad transdiscipliniškumas labai priklauso nuo konteksto. Straipsnyje pateikiama transdisciplininių tyrimų, praktikų ir mokymosi patirčių apžvalga, identifikuojami ir trumpai aptariami transdisciplininio mokymosi bruožai atskleidžiant funkcinį ir mokomąjį transdiscipliniškumo pobūdį šiuolaikinėse švietimo sistemose. Kartu straipsnyje apmąstomas transdiscipliniškumo ryšys su darnaus vystymosi ugdymu ir universalių įgūdžių formavimu, aptariama transdiscipliniškumo reikšmė sprendžiant sudėtingas ir nevienareikšmes socialines ir aplinkos problemas. Transdiscipliniškumas kaip viena iš galimų prieigų skatina abipusį transformuojantį mokymąsi, transcendavimą, problemų sprendimą; jį rodo besimokančiųjų aktyvaus mokymosi vertybės bei siekis spręsti realaus pasaulio problemas, taip pat atskirų mokslinių disciplinų dermė ir naujų žinių, įgūdžių, kompetencijų bei vertybių formavimas bendradarbiaujant bendraamžiams, mokytojams ir platesnei visuomenei

4-oji tarptautinė mokslinė konferencija „Švietimo politika kultūriniuose kontekstuose: transmisija ir (ar) transformacija“

 &nbsp

Balansuojant tarp paidia ir ludus: kompiuteriniai žaidimai mokyklos ugdymo(si) procese

Play, even though usually regarded as a natural practice for children, is a multifaceted, hard to define phenomenon, which connects to distinct features: playfulness and seriousness. The pragmatist J. Dewey has noted many links between education and play. But with technology advancing every day and with play having acquired a new form – video games – the ways in which we can integrate play into the process of education is still in its experimental phase. Even though the popularity and potential of this medium is vast, video games are very rarely included in the process of formal education in Lithuania. This article aims to discuss the ambiguous (paidia and ludus) nature of video games: what challenges and possibilities this characteristic brings into teaching and learning in schools while integrating video games. The empirical part – a case study of the project „Big Small Screens. Media Literacy in Schools of Lithuania“ (analysis of the documents and the interviews with teachers, who selected video games while participated in the project), started by VšĮ „Meno avilys“ in 2016, which ,among other audiovisual medias, video games were analyzed. The research shows that the project tries to highlight the serious side (ludus) of video games, which is less familiar in schools, suggesting to integrate it in class when analyzing and creating (them or with them). Yet the experiences of the teachers revealed that they are more likely to use the playful side (paidia) of video games in their classes and experience difficulty when integrating the serious side of video games because of various challenges, thus the possibilities of integrating video games in teaching and learning is limited.Šiuo straipsniu yra siekama aptarti kompiuterinių žaidimų dvipoliškumą (tarp žaismingumo (paidia) ir rimtumo (ludus)) – jo problematiką, ir šio bruožo suteikiamas naujas galimybes kompiuterinius žaidimus integruojant į mokymo(si) procesą bendrajame ugdyme, remiantis projekto „Dideli maži ekranai. Medijų raštingumas Lietuvos mokyklose“ atvejo studija, kuriame analizuojamos jame dalyvavusių mokytojų patirtys bei projekto dokumentai. Tyrimas parodo, jog kompiuteriniai žaidimai, nors esantys itin populiarūs mokinių tarpe, mokyklos kontekste dažniausiai yra vertinami kaip smagi atsikvėpimui skirta veikla ir retai kada yra atkreipiamas dėmesys į rimtąją kompiuterinių žaidimų pusę, galimai dėl kurios priežasties jie neturi jokios vietos Lietuvos formaliojo ugdymo procese

Mokytojų požiūris į savo inkliuzinio ugdymo kompetencijas

 The purpose of this paper is to share findings about teachers’ perceived competencies for inclusion based on data gathered from 1590 (N = 1590) teachers representing 69 mainstream schools of Riga municipality using a survey. In answering the research questions on how teachers perceive themselves, if they have the necessary competencies for implementation of inclusive education, and what is missing, the results showed teachers self-reporting that despite the lack of specific qualification for inclusive education, they have the necessary competencies for inclusion. Teachers indicated that they have a slightly higher level of general competence; however, there is room for improvement in both general and specific competencies for inclusive education. Two of the most important specific competencies for inclusive education that they lack are the “implementation of an inclusive and supportive learning process for everybody by differentiating and adapting the curriculum” and a “timely identification of pupils’ difficulties in the learning process.” The findings reveal the challenges, problems, and limitations that would arise in providing high quality inclusive education to meet the needs of all learners. Despite the fact that teachers perceive that they have certain competencies for inclusive education, the majority of teachers do not feel comfortable and confident in practice in the inclusive classroom. Answers to the other research question revealed a connection between teachers’ age, teaching experience, education, and teachers’ perception of general competencies for inclusive education. A connection was revealed between teachers’ age, teaching experience, and teachers’ perception of specific competencies for inclusive education. Based on the results, suggestions for further research and implications for practice are discussed.Straipsnio tikslas – pristatyti apklausos apie mokytojų inkliuzijos kompetencijas radinius. Tyrime dalyvavo 1 590 (N = 1 590) mokytojų iš 69 Rygos savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklų. Mokytojų savistatų atsakymai į pirmąjį tyrimo klausimą, kaip mokytojai suvokia save, ar turi reikiamų kompetencijų inkliuziniam ugdymui įgyvendinti ir ko tam trūksta, atskleidė, kad mokytojai mano turintys reikiamas inkliuzinio ugdymo kompetencijas, net jei nėra įgiję formalios kvalifikacijos. Mokytojai teigia pasiekę aukštesnį bendrosios kompetencijos lygį, tačiau jiems dar reikia tobulinti tiek bendrąsias, tiek specifines inkliuzinio ugdymo kompetencijas. Labiausiai ugdyti reikėtų dvi specifines inkliuzinio ugdymo kompetencijas, pavadintas „inkliuzinio ir visus palaikančio mokymosi proceso įgyvendinimas diferencijuojant ir pritaikant ugdymo turinį“ bei „savalaikis mokinių sunkumų mokymosi procese nustatymas“. Tyrimo rezultatai atskleidžia iššūkius, problemas ir apribojimus, kurių kyla siekiant, kad inkliuzinis ugdymas būtų aukštos kokybės ir atitiktų visų besimokančiųjų poreikius. Nepaisant to, kad mokytojai mano turintys tam tikrų inkliuzinio ugdymo kompetencijų, dauguma jų nesijaučia patogiai inkliuzinėje klasėje ir nepakankamai savimi pasitiki. Atsakymai į antrąjį tyrimo klausimą atskleidė ryšį tarp mokytojų amžiaus, mokymo patirties, išsilavinimo ir mokytojų nuostatų apie bendrąsias inkliuzinio ugdymo kompetencijas. Remiantis gautais rezultatais, aptariami pasiūlymai tolesniems tyrimams ir implikacijos praktikai

Mokytojo minkštųjų įgūdžių tobulinimas naujoje švietimo paradigmoje: kompetencijos, vertybės, rodikliai, rezultatai

This paper deals with theoretical models of soft skills development in teacher education. The immediate purpose of this consideration is to develop a model for the development of a teacher’s soft skills as a competent, innovative, motivated, and competitive specialist in the labor market in the present time. The role of soft skills in the process of professional development of employees in all organizations has been increasing in recent times. However, the importance and necessity of teachers’ soft skills and, therefore, their formation among students studying in pedagogical areas are not yet adequately realized by many participants in the educational process. This paper examines the concept of soft skills and identifies the importance of these skills for the development of a specialist in the pedagogical field. In addition, a comparative analysis of hard skills and soft skills was conducted, and their components, namely competences, values, and behavioral indicators were evaluated. An analysis was conducted to assess the labor market needs for new qualifications. This made it possible to design a model of the modern teacher with skills reflective of their real environment. The results of this study can be further used in the improvement of lifelong learning and adult education.Straipsnyje nagrinėjami teoriniai minkštųjų įgūdžių tobulinimo modeliai mokytojų rengimo srityje. Tyrime pirmiausia buvo siekiama sukurti šiandienos mokytojo, kaip kompetentingo, novatoriško, motyvuoto, konkurencingo darbo rinkos specialisto, minkštųjų įgūdžių modelį. Pastaruoju metu organizacijose pastebimai didėja minkštųjų įgūdžių vaidmuo profesinio tobulėjimo srityje, tačiau daugelis švietimo proceso dalyvių dar nesupranta mokytojų minkštųjų įgūdžių svarbos ir to, kad juos būtina formuoti pedagoginių studijų studentams. Straipsnyje pateikiama minkštųjų įgūdžių samprata ir atskleidžiama šių įgūdžių svarba ugdant būsimus pedagogus. Atlikta lyginamoji kietųjų ir minkštųjų įgūdžių analizė bei įvertinti jų komponentai, kuriuos sudaro kompetencijos, vertybės ir elgesio rodikliai; atlikta ir naujų darbo rinkos poreikius tenkinančių kvalifikacijų analizė. Visa tai leido suprojektuoti modernaus ir realybę atitinkančių įgūdžių turinčio mokytojo modelį. Tyrimo rezultatai gali būti naudojami tobulinant visą gyvenimą trunkantį mokymąsi ir suaugusiųjų švietimą

Personalizuoto mokymo(si) koncepcijos taikymas universitetinėse studijose: kaip tai veikia?

Personalised learning embraces the elements of mutual ownership by learners and teachers, flexible content, tools and learning environments, targeted support, and data-driven reflection and decision making. The current study utilises a mix of instrumental case study (Stake, 1995) and deductive thematic analysis (Braun, Clarke & Terry, 2015; Terry et al., 2017) methods to explore the accounts of students of two teacher education study programmes at Vilnius University. The programmes were innovated to include practices of personalised learning in line with the framework developed by partners of the Erasmus+ Strategic Partnership Project INTERPEARL (Innovative Teacher Education through Personalised Learning). The results yielded three major themes which capture the successes and setbacks the students face, namely, personalisation in vivo: facilitation of growth as a would-be teacher; personalisation not manifest: what does not work; and personalisation in the making: the dos and don’ts.Personalizuotą mokymą(si) sudaro keturi pagrindiniai principai: 1) abipusė mokytojo ir besimokančiojo atsakomybė; 2) lankstus turinys, priemonės ir mokymosi aplinka; 3) tikslingas mokymas(is); bei 4) duomenimis grindžiami sprendimai ir refleksija. Šiame tyrime taikant instrumentinės atvejo studijos (Stake, 1995) ir dedukcinės teminės analizės (Braun, Clarke & Terry, 2015; Terry ir kt., 2017) metodus buvo tiriamos dviejų Vilniaus universiteto mokytojų rengimo studijų programų studentų savistatos apie mokymo(si) personalizavimo patirtis studijų metu. Programos buvo atnaujintos įtraukiant į jas inovatyvias personalizuoto mokymo(si) praktikas pagal „Erasmus+’ strateginių partnerysčių projekto „Inovatyvus mokytojų ugdymas taikant personalizuotą mokymą(si)’ (angl. Innovative Teacher Education through Personalised Learning (INTERPEARL) partnerių sukurtas gaires. Rezultatai atskleidė tris pagrindines temas, kurios atspindi sėkmingas ir nesėkmingas studentų patirtis: personalizavimas in vivo: būsimojo mokytojo augimo skatinimas; kai personalizavimo nėra: kas neveikia; ir personalizavimo tapsmas: ką daryti, o ko ne

Reflektyvus ar difraktyvus mokymas(is)? Paulo Ramsdeno ir Karen Barad požiūrių sutapimai

In this article it is argued that the optical metaphor and critical practice of diffraction further developed by Donna Haraway and Karen Barad might be no less significant than the widely spread notion of reflection, when the questions of various practices of knowledge are addressed. By considering Paul Ramsden’s approach to learning/teaching and its underlying theory in higher education alongside Karen Barad’s methodology of diffraction, it is shown that Ramsden’s understanding of learning/teaching is rather based on the theoretical assumptions of diffractive practice. His notion that teaching/learning are closely related and actively shaping each other, and that learners are not disconnected from the environment and their previous experiences with the subject matter and learning process itself, adds to Barad’s onto-epistemological position that knowers know the world at the same time as being the part of the world in its ongoing intra-activity. Ramsden’s understanding of relation is diffractive, because it is not about predefined binary entities and their fixed identities, but about layers and entanglements of various previous experiences and reactions to the learning environment. In addition, looking at learning/teaching processes through a different perspective also leads to a different approach to teaching and other ways of problem-solving. Both Ramsden and Barad distrust homologies, analogies, and causality-based conceptions of knowledge sharing. Instead, the ability to respond to an always new learning/teaching environment is assessed, which implies a diffractive type of sensitivity to the context, iterative process of re-turning, and the creation of dangerously indeterminate relationships and commitments. In this way, some of Barad’s philosophical notions, i.e., the diffraction pattern, intra-activity, re-turning, and others, also may acquire new practical content.Šiame straipsnyje teigiama, kad, vertinant įvairias pažinimo praktikas, difrakcijos optinė metafora ir kritinė praktika gali būti ne mažiau svarbi nei plačiai paplitusi refleksijos prieiga. Gretinant Paulo Ramsdeno mokymo(si) teoriją ir Karen Barad filosofijoje plėtojamą difrakcijos metodologiją, parodoma, kad reflektyviu vadinamas Ramsdeno požiūris į mokymą(si) veikiau pagrįstas difraktyvios praktikos teorinėmis prielaidomis. Tokiu būdu pasitelkus šiuolaikinės edukacijos kontekstą ir kai kurios Barad filosofinės idėjos – difrakcijos raštas, intraveik­lumas, grįžtamumas ir kitos – gali įgyti naujo praktinio turinio

Ikimokyklinio ugdymo įstaigos dinaminės ugdymo(si) aplinkos ir vaikų fizinio aktyvumo sinergija

 Movement is crucial at a pre-school age: it enables a child to gain experience, develop normally, grow up healthy, shape their own movement and health habits that in most cases continue throughout their lives. In recent years the tendencies of deterioration in health in pre-school children have been observed, and they are associated with insufficient physical activity (hereinafter PA). The synergy between an educational environment of a pre-school educational institution and PA of children sets up conditions for a co-effect of both factors on a child’s personality, maturity and health which is greater and more prominent than the effect of these factors acting separately. The aim of the research is to highlight aspects of the synergy between a dynamic educational environment of a pre-school educational institution and the PA of children and to disclose the main features of  the dynamic educational environment. The article based on the analysis of scientific literature and documents defines the concept of a dynamic educational environment, which is treated as a space where synergistic interaction between architectural and educational dimensions promotes the activities of children and their PA enhancing the health of children and having a consistent effect on a personal maturity. The architectural dimension consists of the following elements: the function and the concept of an object (interior, exterior, landscape), architectural artistic–material expression, planned and spatial solutions, visual and functional relations, contextuality, construction solutions, etc. The educational dimension consists of the following elements: the objective of education, its content, educational methods, forms, means, relationship between a teacher and a learner, psychological atmosphere, etc. The educational process can be easily constructed in a dynamic educational environment to achieve the integrity of activities in different areas of educational achievements: protection and enhancement of health, social, cognitive, communication, artistic, etc.The analysis of examples of foreign architecture of pre-school institutions and scientific insights highlighted the features of a dynamic education environment: specific to a child’s age, flexible, dynamic, open, mobile and functional, sustainable and material, containing obstacles and secure, cosy and playful. The architectural concept and its elements of a dynamic educational environment should promote the natural movement of children even when no educational PA means are applied. Judėjimas yra itin svarbus ikimokykliniame amžiuje, nes leidžia vaikui įgyti patirties, normaliai vystytis, augti sveikam, susiformuoti judėjimo ir sveikatos įpročius, kurie dažniausiai išlieka visam gyvenimui. Pastaraisiais metais pastebimos ikimokyklinio amžiaus vaikų sveikatos blogėjimo tendencijos, siejamos su nepakankamu fiziniu aktyvumu (toliau – FA). Ikimokyklinio ugdymo įstaigos ugdymo(si) aplinkos ir vaikų FA sinergija sudaro sąlygas didesniam ir efektyvesniam abiejų veiksnių veikimo kartu poveikiui vaiko asmenybei, jo brandai ir sveikatai nei šių veiksnių, veikiančių atskirai, poveikis. Keliamas tyrimo tikslas – išryškinti ikimokyklinio ugdymo įstaigos dinaminės ugdymo(si) aplinkos ir vaikų FA sinergijos aspektus bei atskleisti esminius dinaminės ugdymo(si) aplinkos požymius. Straipsnyje remiantis moksline literatūra ir dokumentų analize apibrėžta dinaminės ugdymo(si) aplinkos samprata, kuri traktuojama kaip erdvė, kurioje sinergiškai sąveikaujant architektūros ir edukacijos dimensijoms aktyvinama vaikų veikla ir skatinamas jų FA, stiprinantis vaikų sveikatą ir kryptingai veikiantis asmenybės brandą. Architektūros dimensijos elementai yra šie: objekto funkcija ir koncepcija (interjeras, eksterjeras, landšaftas), architektūrinė meninė – medžiaginė raiška, planiniai ir erdviniai sprendimai, vizualiniai ir funkciniai ryšiai, kontekstualumas, konstrukciniai sprendimai ir kt. Edukacinę dimensiją sudaro tokie elementai: ugdymo tikslas, jo turinys, mokymo(si) metodai, formos, priemonės, ugdytojo ir ugdytinio santykiai, psichologinė atmosfera ir kt. Dinaminėje ugdymo(si) aplinkoje ugdymo procesą lengva kurti siekiant veiklų integracijos įvairiose ugdymo(si) pasiekimų srityse: sveikatos saugojimo ir stiprinimo, socialinėje, pažinimo, komunikavimo, meninėje ir kt.Užsienio šalių ikimokyklinio ugdymo įstaigų architektūros pavyzdžių analizė ir mokslinės įžvalgos leido išryškinti dinaminės ugdymo(si) aplinkos požymius: atitinkanti vaikų amžiaus ypatumus, lanksti; dinaminė; atvira; mobili ir funkcionali; tvari ir medžiagiška; su kliūtimis ir saugi; jauki ir žaisminga. Savo architektūrine koncepcija ir jos elementais kuriama dinaminė ugdymo(si) aplinka turi skatinti natūralų vaikų judėjimą net ir netaikant edukacinių fizinio aktyvinimo priemonių

Mokinių raštingumo problemos lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino darbuose: sintaksės žinių spragos

Based on the syntactic analysis of the essays composed in the course of the matura examination in 2019, the article seeks to answer the following major questions: How well are 12th grade pupils capable of observing the syntactic norms while writing a fluent text? Which syntactic phenomena do pupils find the most troublesome?A quantitative study revealed that the pupils have an insufficient knowledge of syntactic norms. Pupils find case government, the combinability of words, the choice of word forms in a phrase and in a sentence the most troublesome. The greatest syntactic problem is the incorrect use of cases. What is most obvious and problematic concerning case-related mistakes is the use of the instrumental case to express a state instead of the second component of double cases. The expression of the indefinite amount of things and the whole is also rather troublesome (the use of the accusative case instead of the genitive case expressing an indefinite amount or a part). In their essays, pupils often make mistakes in the use of the gerund. The mistakes related to the composition of the complex sentence are also rather numerous.It should be noted that the teaching of language system-related topics should pay adequate attention to the practical issues of language teaching as well as to tasks focusing on the correct usage of the spoken and written language.The errors made by 12th grade pupils show that it is essential to improve the skills of the correct usage of syntactic constructions in the final grades with due regard to the individual needs of pupils and the class.Straipsnyje aprašomo tyrimo objektas – 2019 m. lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino rašinių sintaksės klaidos. Remiantis 300 silpnai ir patenkinamai įvertintų mokinių darbų iš visų 10 Lietuvos apskričių, analizuojama, dėl kurių sintaksės reiškinių vartojimo dvyliktos klasės mokiniams kyla daugiausia sunkumų kuriant nuoseklų struktūruotą tekstą. Apibendrinant tyrimo rezultatus daroma išvada, kad abiturientams daugiausia rūpesčių kelia linksnių ir padalyvio vartojimas. Mokymo(si) procese šiems dalykams turėtų būti skiriama daugiau dėmesio

Psichopedagoginė intervencija kaip vaikų dvasinio intelekto vystymasis: teorinio pagrindo paieškos

The scientific topicality of this study undergirds the demand for innovative, theoretically and empirically grounded program of psychopedagogical intervention for the development of children’s spiritual intelligence. The task for the spirituality research today is building of scientifically sound definitions, theoretical models and constructs of spiritual development. Currently the terminology in this field is rather vague; guidelines for the application of spiritually oriented terminology in research and intervention practice are missing. The paper aims toward the theoretical analysis of concepts like spirituality, spiritual intelligence and spiritual development as well as toward the description of the theoretical approaches determining the up-to-date research related to phenomena and processes in the field of spiritual development. The authors focus on cognitive-developmental, social ecology and dynamic systemic approach to the theoretical analysis of the spiritual development. Thus, the envisaged psychopedagogical intervention will be grounded on comprehensive investigation in relation to the concepts of spirituality, spiritual intelligence, and spiritual development as well as on determination of targets and methods for the development of spiritual intelligence.Mokslinis šio darbo aktualumas susijęs su poreikiu paruošti inovatyvią, teoriškai ir empiriškai pagrįstą psichopedagoginės intervencijos programą, skirtą vaikų dvasinio intelekto vystymuisi. Dvasingumo tyrimai šiuo metu remiasi moksliškai pagrįstais apibrėžimais, teoriniais modeliais ir dvasinio vystymosi konstruktais. Tačiau terminologija šiame lauke nėra visiškai apibrėžta, trūksta su dvasingumu susijusios terminologijos, skirtos tyrimų ir praktikos sritims. Šiame straipsnyje orientuojamasi į teorinę dvasingumo, dvasinio intelekto ir dvasinio vystymosi konceptų analizę bei aprašomos teorinės prieigos, kurios lemia naujausius tyrimus, orientuotus į dvasinio vystymosi procesus. Autorės orientuojasi į teorinę dvasinio vystymosi analizę remiantis kognityvine-pažintine, socialinės ekologijos bei dinaminių sistemų prieigomis. Psichopedagoginė intervencija bus pagrįsta remiantis išsamiu dvasingumo, dvasinio intelekto ir dvasinio vystymosi konceptų nagrinėjimu bei remsis siekinių ir metodų, skirtų dvasinio intelekto vystymuisi, apibrėžimu