Tarp žinių ir spėjimų: kylanti diskusija apie baltų piliakalnius

Rec.: Manvydas Vitkūnas, Gintautas Zabiela. Baltų piliakalniai: nežinomas paveldas. Vilnius: Lietuvos archeologijos draugija, 2017, 88 p.&nbsp

Animal Bones, Bone Artefacts and Bone Working at Late Bronze Age Fortified Settlements in North-Eastern Lithuania: Sokiškiai, Mineikiškės and Garniai I

The article discusses artefacts made of osseous materials found in the Late Bronze Age fortified settlement sites in north-eastern Lithuania. Earlier, Bronze Age bone items from three Lithuanian sites – Narkūnai, Nevieriškė and Ke­reliai – have been analysed more thoroughly. Of sites discussed here, Sokiškiai has been archaeologically investigated in the beginning of the 1980-ies. In recent years, research has been carried out on the fortified settlements of Mineikiškės and Garniai I. 14C AMS dates have been used to date new sites as well as to specify the dates of previously studied settlements. During this research, approximately half a hundred bone, antler and tooth objects were examined, and the material used to make them was determined, if possible up to the species and skeletal part. Among the materials used, bone predominated, antler was used less, and teeth were used in only a few cases. An overview is given of the common types of bone objects, the processing techniques used to make them and the uses of the objects. The majority of tools are chisels and scrapers, and awls and points, many of which could have been used as leather working tools. The third major group of finds is bone pins, which testify to the clothing fashion that needed pins for attachment. Comparing the finds of Late Bronze Age fortified settlements in Lithuania, Latvia, Estonia, and Byelorussia, greater similarity can be observed in certain types of bone artefacts in south-eastern Latvia, north-western Byelorussia, and north-eastern Lithuania

Fortified settlements in the Eastern Baltic 1100–400 cal BC

The aim of this thesis is to determine the timing of the emergence of early fortified settlements, the process of their spread in the Eastern Baltic, and the reasons for the changes in the behaviour of the communities between 1100 and 400 cal BC. The thesis examines data from 75 fortified settlements, analyses the inner structure of fortified settlements, and reviews the archaeological collections in the Baltic States. Based on the 14C dates, the first fortified settlements in the region were established as early as 1100-800 cal BC, and their network spread between 800-530/520 cal BC. This type of settlements were concentrated in the western part of the region, in the Daugava River basin, and in a wide stretch of the Baltic Uplands in north-eastern Lithuania and south-eastern Latvia. This distribution was the result of the increased need of the population to defend their accumulated wealth in the areas of the region where trade intensified. During the period under review, communities developed at least 6 different types of fortification systems: enclosures of irregularly placed wooden stakes, fences intertwined with branches, palisades, wooden walls, timber structures raised on ramparts and incorporated with stone walls. The economic differentiation of the communities that established fortified settlements in the Eastern Baltic region is most clearly seen in the zooarchaeological data. The species composition of livestock reared, and the importance of fishing and hunting varied in different areas of the region. Isotopic studies of food residues in pottery have shown that mostly food of terrestrial origin was cooked, which is related with developing agriculture in the region

Mineikiškės hillfort

Mineikiškių piliakalnis (UK 5705) (Zarasų r., Zarasų sen.) įrengtas atskiroje kalvoje Nikajaus upės kairiajame krante. Aikštelė apvali, 55x47 m dydžio. Šlaitai vidutinio statumo, 16 m aukščio. Piliakalnis labiai ardytas arimų, kurių žymių vis dar išlikę kalvos paviršiuje. Jos reljefas – natūralios kalvos be išskirtinių pylimų ar akivaizdžių šlaitų statinimo žymių. LII, 1949 (Pranas Kulikauskas) ir 1972 m. (Adolfas Tautavičius) vykdydamas archeologines žvalgomąsias ekspedicijas, jo paviršiuje surinko radinių kolekciją, išsiskyrusią vienalaikiškumu. Ją sudarė akmeninių įtveriamųjų ir su skyle kotui kirvių dalys, pasvaras (?), ankstyvosios brūkšniuotosios keramikos stiliaus šukės, kauliniai įrankiai, kiaulės dantų dalys ir tiglio fragmentas. Įvertinus galbūt vėlyvuoju bronzos amžiumi datuojamo piliakalnio mokslinę reikšmę, nuspręsta ištirti nedidelę perkasą geriausiai išlikusioje aikštelės dalyje, surinkti duomenų tolesnei I tūkst. pr. Kr. piliakalnių analizei ir patikslinti Mineikiškių piliakalnio datavimą. [...]In 2017, an investigation (26 boreholes and 10 m2 trench 1) was conducted in an effort to determine the degree to which Mineikiškės Hillfort has survived and to check its chronology. It was revealed that the thickest layer of unbroken black sand occurs widely in the SW part of the enclosure and is 43–53 cm thick. One NE-SW trench was excavated in it at a site that slopes slightly down to the SE. The black sand (cultural) layer in the area was roughly 40–60 cm thick. Under it was recorded a 8–12 cm thick layer of illuvium descending into a whitish fine sand layer (natural soil) with pockets of sandy loam. 13 objects, 12 of which were interpreted as postholes, and one, which was larger at 75 x 57 cm, as a pit of indeterminate purpose, were distinguished in the natural (unmoved) soil. The postholes were arranged in the trench fairly randomly: some could have formed a building corner. A total of 61 small finds and 1848 (7903.6 g) sherds of household pottery were collected and were dated on the basis of typology to only the Late Bronze Age. The collection includes: early brushed pottery, bone pins with imitation lugs and oar-shaped heads, occasionally with drilled holes, bone spearheads, scraper pieces, part of a clay casting form, and a bronze coil bead. The AMS C14 date obtained from a fragment of the right maxilla of a 13–14 year-old horse fell within the Hallstatt plateau of the calibration curve: 8th–6th century bc

Nemunaičio st. 10

Numatomų nuotekų tinklų ir šulinio kasimo vietose 2017 m. atlikti žvalgomieji tyrimai sklype Nemunaičio g. 10 Merkinėje (Varėnos r.). 56 m ilgio projektuojamos trasos vietoje iškasti 3 šurfai (bendras plotas 3 m2 ), padaryta 11 gręžinių. Sklypo PV dalyje ištirti 1x1 m dydžio šurfai 1 ir 2. Šurfe 1, P sklypo dalyje, giliau 80 cm storio XIX–XX a. pradžios sluoksnių, fiksuotas apie 75 cm storio gelsvo supustyto ar sąnašinio smėlio sluoksnis. Jame rasta keliolika juodos, taip pat žaliai glazūruotos buitinės keramikos šukių. 1,55–1,9 m gylyje aptiktas tamsiai pilko smėlio su degėsiais sluoksnis su griuvenomis (raudonų plytų fragmentais). Taip pat rasta buitinės keramikos šukė, datuojama XVII–XVIII a. Nuo 1,9 m gylio tolesni tyrimai dėl pavojingų darbo sąlygų vykdyti darant gręžinį. Jame fiksuotas anksčiau aprašytas tamsiai pilko smėlio sluoksnis, kuris tęsėsi iki 2,34 m gylio, žemiau jo iki 2,9 m fiksuoti dar 8 įvairaus storio horizontai: 4 cm storio geltono smėlio, 5 cm storio degėsingo tamsiai pilko smėlio, 7 cm maišytas geltonai pilko ir pilko smėlio sluoksnis, 2 cm degėsių sluoksnis, 16 cm storio tamsiai pilko smėlio horizontas, 12 cm storio pilko smėlio horizontas, 4 cm storio tamsiai pilko smėlio sluoksnis ir iki 2,9 m gylio fiksuotas likęs pilko smėlio sluoksnis. Kad išsiaiškintume šių sluoksnių susidarymą šioje vietoje ir ištirtume žemiau esančius, būtina atlikti detaliuosius tyrimus. [...]In 2017, three test pits were excavated and 11 boreholes drilled at Nemunaičio St. 10, Merkinė (Varėna district). The test pits excavated in the SW part of the plot contained an archaeological layer dating as far back as the late 16th century. 14 horizons were recorded down to a depth of 2.9 m in S test pit 1; natural soil was not reached. Based on the collected household pottery, the horizons down to a depth of 1.9 m at this location date as far back as the 17th century. In test pit 2, natural soil was reached after excavating to a depth of 2.1 m (nine horizons). An analogous situation was recorded in both test pits: under the upper 19th–20th century charcoally horizon with abundant rubble were recorded roughly 40 cm thick aeolian layers, under which lay a charcoally layer of black soil with 18th–19th century household pottery and below that another 33 cm thick aeolian layer, followed by cultural horizons. The earliest finds at these locations could date to the late 16th century and may be connected with the fires that devastated Merkinė

Bronzos liejyba ir komunikacija Pietryčių Baltijos jūros regiono Bronzos amžiuje

Ankstyviausia bronzos liejybos apraiška pietryčių Baltijos regione pavieniu atveju aptikta Vakarų Lietuvoje, datuojama II–III bronzos amžiaus periodais (1500–1100 m. pr. Kr.) pagal Doviluose rastą bronzinę liejimo formą ir ją atitinkantį kirvį, rastą Šilutėje. Tačiau pasikartojančiai vykdoma bronzos liejyba pasirodė gerokai vėliau, vėlyvajame bronzos amžiuje, kai vietiniai gyventojai užmezgė aktyvesnius kontaktus su Skandinavais, kurių įkurtos gyvenvietės PR Baltijos regione lokalizuojamos pagal laivinius kapinynus Š Kurše, P Saremos dalyje, Š Estijos pakrantėje ir Sembos pusiasalyje. Vietinės bendruomenės vėlyvajame bronzos amžiuje regione įkūrė įtvirtintas gyvenvietes ir suformavo jų tinklą prie svarbiausių prekybinių kelių, esančių netoli jūros, prie Dauguvos upės, Pietryčių Latvijoje, šiaurės rytų Lietuvoje bei Mozūrijos ežeryne. Šiose įtvirtintose gyvenvietėse buvo sukurtos sąlygos saugiam atsargų kaupimui, epizodinei metalo liejybai ir prekybinių mainų palaikymui. Vėlyvuoju bronzos amžiumi datuojamos bronzos liejybos atliekos rastos 49 vietovėse. Daugiausia techninės keramikos aptikta pajūrio gyvenvietėse (Asva, Ķivutkalns). Toliau, žemyninėje dalyje esančių Brikuļi, Narkūnų ir Tarławki įtvirtintų gyvenviečių bendruomenės galėjo būti suformavusios paklausesnę rinką gyvenviečių tinkle, tačiau daugumoje vietovių įžvelgiama tik labai neryški epizodinė metalurginė veikla aptariamuoju laikotarpiu. Ištyrus 3325 radinius pietryčių Baltijos regione, tiksliau identifikuoti tik 4 gaminti radinių tipai, iš kurių dažniausiai pasikartojantys buvo liejimo formos KAM tipo kirviams. Kiti gaminti dirbiniai: Pfahlbautyp ietigalis, Harnëvi tipo smeigtukas ir panašūs kirviai į Kalinówka Kościelna lobyje aptiktuosius. Taip pat retai gaminti neornamentuoti nedideli ietigaliai. Gamybos liekanos rodo aiškią Skandinavų metalo tradicijos įtaką, tuo tarpu tik Kalinówka Kościelna tipo kirviai galėjo būti tiek Skandinavų, tiek Lužitėnų tradicijose susiformavę dirbiniai. Visa techninė keramika aptikta tiriamajame regione neatspindi vietinių formų, todėl straipsnyje kvestionuojama vietinių metalurgų egzistavimo galimybė. Vietoje jos siūloma keliaujančių metalo liejikų hipotezė, kuriuos siejame su Skandinavų gyvenvietėmis. Ši hipotezė taip pat išreiškia naują komunikacijos ir mainų tipą bronzos amžiuje, kuris yra siejamas su specialistų su apsaugojančia ir pagelbėjančia palyda atvykimu ir trumpalaikiu apsistojimu vietinių gyvenvietėse. Jose įgavus saugią terpę prekybai ir bronzinių dirbinių gamybai, buvo užpildoma vietinė gyvenvietės paklausa, išlaikant gamintojų pamėgtas dirbinių formas ir stilių. Tokiu būdu vėlyvajame bronzos amžiuje į pietryčių Baltijos regioną buvo atnešta daugiau bronzos, papildant tradicinį per tarpininkus vystomą metalo kelią, greičiausiai tuo metu aktyviausiai veikiamą Lužitėnų kultūros. Remiantis archeologiniais metalo liejybos kompleksais įmanomi keli, vienas kitą papildantys bendruomenių komunikacijos būdai, kurių svarbiausias buvo tiesioginis ryšys su žmonėmis iš Skandinavijos. Šių interesas pietryčių Baltijos regione kartu su kitomis kultūromis atspindi kelių lygių, vienas kitą perdengiančių, komunikacijos tinklų egzistavimą vėlyvajame bronzos amžiuje. Vien bronzos gamyba atspindi vietinę regioninę komunikaciją tarp Skandinavų gyvenviečių ir įtvirtintų gyvenviečių, Baltijos jūros pakrantėse įsikūrusių bendruomenių bendravimą bei Skandinavų – Volgos-Kamos regiono kontaktus. Šiuos komunikacijos lygius atspindi skirtingos rezoliucijos duomenys, tačiau šiandieninės sukauptos žinios leidžia juos konkretizuoti ir kelti naujas hipotezes apie regioną, kuriame po vėlyvos žemdirbystės pasirodymo vietinės bendruomenės aktyviai įsijungė į europinį bronzos amžiaus kontaktų tinklą bent trumpam I tūkstantm. pr. Kr. pirmoje pusėje. Pietryčių Baltijos regionas skyrėsi savo politine, kultūrine ir ekonomine pažanga nuo kaimyninių kultūrų, bei kartu sudaro labai įdomų atvejį Europos priešistorės studijose.The SE Baltic Bronze Age is characterized by a lack of indigenous metalwork traditions as it had been a time when metal finds were predominantly imported or were cast locally, but in foreign styles. This paper analyses the bronze casting remains found in the SE Baltic and discusses the role of these production sites within a wider European network. Through typological identification of the negatives in casting moulds, we assess predominantly Nordic artefact casts, in which the production of KAM (Kel’ty Akozinsko-Melarskie) axes was distinguished at a higher frequency. We hypothesize that several coastal regions were temporarily settled by people of Nordic origin who participated in an exchange with local SE Baltic communities via itinerant bronze production. Foreign settlement areas as indicated by stone ship burials are known in Courland and S Saaremaa as well as in N Estonia and the Sambian Peninsula. From these territories, further communication was developed with local communities settled mostly in enclosed sites in coastal areas and inland, in the vicinity of the River Daugava, the SE Latvian and NE Lithuanian uplands, and the Masurian Lakeland

Antilgė hillfort

2017 m. VU ir LNM jungtinė ekspedicija, kurios metu praktiką atliko VU Archeologijos studijų programos studentai, toliau tyrinėjo Antilgės piliakalnį (UK 3572) (Utenos r., Daugailių sen.) (ATL 2016 metais, 2017, p. 65–69). Šių tyrimų tikslas – išsiaiškinti piliakalnio aikštelę supančios terasos pobūdį ir susiformavimą. Tyrimai vykdyti piliakalnio PV dalyje. Iki tyrimų keltos dvi šio specifinio piliakalnio reljefo susidarymo hipotezės: ilgojo pastato arba užpildyto griovio. Ištirta perkasa 3, kurios dydis 51 m2 (17x 3 m), atskleidė, kad Antilgės piliakalnis I–II a. po Kr. buvo įtvirtintas grioviu, pylimu ir netvarkingai susmaigstytais kuolais. [...]In 2017, the VU and LNM joint expedition continued its investigation of Antilgė (Utena District, East Lithuania) hillfort with the excavation (51 m2 ) of a terrace ringing the hillfort’s enclosure and ascertained that it had been part of former defensive fortifications. The defensive system consisted of a palisade or several rows of palisades, a ditch, and a bank with stakes. Based on the casting forms for pins with spool-shaped head, crookshaped iron pins, and the predominant late brushed pottery, fortifications dates to the 1st–2nd-century. An abundant find collection was discovered during the investigation: 217 small finds, 54 pieces of charcoal, burnt nuts (47.6 g), and 8103 (29.843 kg) sherds of household pottery. The scientifically exceptional finds are casting forms for pins with spool-shaped heads, the first iron needles in East Lithuania, crook-shaped iron pins without analogy (owing to the ornateness of their heads), and earliest manifestation of twisting technology in Lithuania, which occurred in an artefact with the form of an iron hook

Pottery from Narkūnai hillforts and foot settlement: some reflections on behaviour

The article presents a classification of the pottery dated to PIII–B2/C1 and a spatial analysis of the pottery, bone, and metal artefacts found at the Narkūnai archaeological complex (Utena District, Leliūnai Eldership). First, a re-examination of Narkūnai’s prehistoric chronology was made using typological studies. Second, on the basis of 14 879 analysed potsherds and 1534 separately examined rim sherds, pottery styles were distinguished in the context of the development of early hillforts’ pottery. Last, by applying a behavioural archaeology theory, the paper analyses the formation processes of the cultural layers and the fragment of the representativity of the archaeological context. A spatial analysis allowed the fragment of the 2nd century palaeorelief to be distinguished, the abandonment process of a single building to be examined, and four asynchronous metallurgical activity areas in the ‘Didysis’ Narkūnai Hillfort to be identified. The latter reflections on prehistoric behaviour are discussed in the context of the appearance and abandonment of the early hillforts and the relationship of the local communities with early metallurgy in the East Baltic region