Rektovaginalinės fistulės plastika m. gracilis po chemospindulinio gydymo ir totalios mezorektinės ekscizijos dėl tiesiosios žarnos vėžio

Įvadas / tikslasRektovaginalinė fistulė (RVF) yra viena iš sunkiausiai gydomų komplikacijų po chemospindulinio gydymo ir totalios mezorektinės ekscizijos (TME) dėl tiesiosios žarnos vėžio. Manoma, kad šios komplikacijos tikimybė didesnė tiems ligoniams, kuriemsbuvo taikyta spindulinė terapija ir pooperaciniu laikotarpiu buvo išsivystęs sepsis. Ši komplikacija buvo gydoma atliekant musculus gracilis transpoziciją.Ligoniai ir metodaiRetrospektyviai buvo išanalizuoti 5 pacientai, kuriems nuo 2005 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d. Vilniaus universiteto Onkologijos institute atliktos m. gracilis transpozicijos dėl rektovaginalinės fistulės.RezultataiBuvo atliktos penkios m. gracilis transpozicijos. Ligonių amžius – 57,2±17 metų. Ligonėms RVF išsivystė po taikyto chemospindulinio gydymo (50 Gy ir dviejų ciklų 5-FU + leukovorinas) ir TME, po kurios suformuota prevencinė ileostoma dėl tiesiosiosžarnos vėžio. Rektovaginalinė fistulė susiformavo per tris savaites po operacijos. Graciloplastikoms naudotas dešinės šlaunies m. gracilis. Sėkmingu gydymu laikyta užgijusi fistulė po ileostomos likvidavimo ir (arba) patvirtintas jos užgijimasproktoskopija, proktograma, oro–vandens ir metileno mėlio mėginiais. Mūsų centre operacijos sėkmė buvo 60 procentų.IšvadosMūsų duomenys patvirtina, kad graciloplastika yra naudinga rektovaginalinių fistulių gydymo metodika, juolab kad sėkmingų būdų šiai patologijai gydyti nėra daug.Reikšminiai žodžiai: chemospindulinis gydymas, graciloplastika, tiesiosios žarnos vėžys, rektovaginalinė fistulė, totali mezorektinė ekscizijaGraciloplasty of the rectovaginal fistula after chemoradiation followed by total mesorectal excision for rectal cancer: a single centre experiencePaulius Misenko, Narimantas Evaldas Samalavičius, Edgaras Smolskas Background / objectiveRectovaginal fistula (RVF) is one of the intractable complications following chemoradiation and total mesorectal excision (TME) for rectal cancer. It is supposed that there is a strong possibility of this complication in patients after radiation therapy and having an underlying sepsis. This complication was managed by gracilis muscle transposition.MethodsA retrospectively maintained database was used to identify patients who underwent gracilis muscle transposition for rectovaginal fistula at the Institute of Oncology, Vilnius University from November 2005 to November 2013.ResultsFive gracilis muscle transposition were perfomed. Patients mean age was 57.2±17 years. All patients were female. They received neoadjuvant chemoradiation with a total dose of 50 Gy and two cycles of 5-FU + leucovorin and TME with a colonic J-pouch anal stapled anastomosis, and preventive loop ileostomy. All of them developed RVF during three weeks postoperatively. Graciloplasty was performed using the gracilis muscle from the right thigh. The median length of hospital stay was 10 days (9–13). Success was defined as a healed fistula after ileostomy closure, and/or was confirmed by proctoscopy, proctography, negative air–water and methylene blue tests prior to that. In our center, the success rate is 60 percent.ConclusionsOur data confirm that the strategy of gracilis muscle transposition is a useful option for RVF management in such patients as the number of other successful modalities are limited.Key words: chemoradiation, graciloplasty, rectal cancer, rectovaginal fistula, total mesorectal excisio

Transkateterinė arterinė embolizacija gydant skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opas

Background and objectiveTranscatheter arterial embolization is an alternative to surgical management when dealing with recurrent bleeding from a peptic ulcer after a failed endoscopic treatment. The purpose of this study is to analize the ffectiveness and outcomes of transcatheter arterial embolization and identify the factors that influenced morbidity and mortality rates.Materials and methodsA retrospective single-center analysis was performed of 20 patients who underwent transcatheter arterial embolization for acute upper astrointestinal bleeding from gastroduodenal ulcers from 2012 to 2015 at the Republic Vilnius University Hospital. We analyzed the association of early rebleeding and mortality with sex, age, number of units of blood components administered to the patients, length of hospital stay, time passed until embolization, therapeutic or prophylactic embolization.ResultsThe embolization procedure had a technical success rate of a 100%. 14 (70%) were prophylactic embolizations and 6 (30%) were therapeutic embolizations. Three patients (15%) had an episode of rebleeding following embolization, 5 (25%) patients died. Patients that died received statistically significant larger number of blood components (p=0.04 for frozen plasma;p=0.01 for packed red blood cells) and patients that survived had a shorter hospital stay (p=0.05). No associations were observed between rebleeding and factors analyzed.ConclusionsTranscatheter arterial embolization is a feasible method for the treatment of rebleeding in gastroduodenal ulcer after endoscopic treatment, resulting in high rates of technical and clinical success and low complication rates. Further prospective randomized trials are needed to obtain more evidence.ĮvadasTranskateterinė arterinė embolizacija yra chirurginio gydymo alternatyva. Ji taikoma esant pakartotiniam kraujavimui iš skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opos po nepavykusio kraujo stabdymo endoskopijos metu. Mes nagrinėjometranskateterinės embolizacijos efektyvumą, gydymo baigtis ir rodiklius, galinčius turėti įtakos sergamumui bei mirtingumui.MetodaiAtlikome retrospektyviąją analizę, į kurią įtraukėme 20 pacientų, kuriems nuo 2012 m. iki 2015 m. Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje buvo atlikta transkateterinė arterinė embolizacija dėl ūminio kraujavimo iš viršutinės virškinamojo trakto dalies. Ieškojome ryšio tarp pakartotinio kraujavimo bei mirštamumo ir pacientų lyties, amžiaus, perpiltų kraujokomponentų vienetų, hospitalizacijos trukmės, laiko iki embolizacijos, atliktos embolizacijos rūšies (profilaktinė ar terapinė).RezultataiEmbolizacijos techninis efektyvumas buvo 100 %. Keturiolikai pacientų (70 %) buvo atlikta profilaktinė ir 6 (30 %) – terapinė embolizacija. Trims (15 %) pacientams po embolizacijos pasikartojo kraujavimas. Penki (25 %) pacientai mirė. Pacientams, kurie vėliau mirė, buvo perpilta statistiškai reikšmingai daugiau kraujo komponentų vienetų (šviežiai šaldytos plazmos p=0,04;eritrocitų masės p=0,01), jų hospitalizacija buvo ilgesnė (p=0,05). Statistiškai reikšmingų veiksnių, galinčių turėti įtakos pakartotinio kraujavimo dažniui, neradome.IšvadosTranskateterinė arterinė embolizacija yra tinkamas metodas po endoskopinio gydymo pasikartojusiam kraujavimui iš skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opų gydyti. Nors šis būdas pasižymi dideliu techniniu ir klinikiniu efektyvumu ir mažu komplikacijų dažniu, tačiau reikalingi tolesni atsitiktinių imčių tyrimai šio gydymo būdo tinkamumui pagrįsti

Rektovaginalinių fistulių gydymas naudojant Martius lopą: klinikinis atvejis

ĮžangaRektovaginalinė fistulė yra apibūdinama kaip epitelizuota nenormali jungtis tarp tiesiosios žarnos ir makšties. Ši fistulė sudaro apie 5 % visų tiesiosios žarnos ir išangės fistulių. Dažniausios rektovaginalinės fistulės atsiradimo priežastys yra gimdymotraumos, lėtinės uždegiminės žarnų ligos, žema priekinė tiesiosios žarnos rezekcija, hemorojinių mazgų ir dubens srities chirurgija. Gydymo galimybių yra daug: endorektalinis, transvaginalinis ar transperinealinis uždarymas, pažeistos vietos rezekcija,gydymas autologinėmis kamieninėmis ląstelėmis, fistulės drenavimas ar graciloplastika. Esant žemai rektovaginalinei fistulei, Martius lopas yra tinkamas pasirinkimas dėl gerų pooperacinių rezultatų bei mažo donorinės vietos kosmetinio irfunkcinio pažeidimo.Klinikinis atvejisPacientei buvo diagnozuotas žemas tiesiosios žarnos navikas ir po neoadjuvantinės chemoradioterapijos atlikta priekinė tiesiosios žarnos rezekcija bei suformuota prevencinė ileostoma. Tos pačios hospitalizacijos metu ileostoma uždaryta. Pooperaciniu laikotarpiu atsirado rektovaginalinė fistulė. Tuomet pacientė gavo adjuvantinę chemoterapiją. Po jos atlikta graciloplastika ir suformuota ileostoma. Po dviejų mėnesių rektovaginalinė fistulė vėl pasikartojo. Dėl rektovaginalinės fistulėsrecidyvo alikta Martius lopo operacija. Praėjus mėnesiui po operacijos, apžiūrėdamas pacientę chirurgas rektovaginalinės fistulės recidyvo nerado.IšvadosMartius lopo technika naudojant riebalinio audinio lopą yra tinkamas pasirinkimas gydant rektovaginalines fistules.Reikšminiai žodžiai: rektovaginalinė fistulė, Martius lopasThe Martius flap for repair of low rectovaginal fistula: a case reportDonatas Danys, Narimantas Evaldas Samalavičius, Gytis Žaldokas, Edgaras Smolskas BackgroundRectovaginal fistula is defined as an epitheliumlined abnormal communication between the rectum and the vagina. It is reported to represent approximately 5% of all anorectal fistulas. The most common causes of rectovaginal fistulas are obstetric traumas, chronic inflammatory bowel diseases, low anterior rectal resection, hemorrhoid and pelvic surgery. There are many treatment options, such as endorectal, transvaginal or transperineal closure, resection of the affected part, treatment with autologous stem cells, seton drainage or graciloplasty. For low fistulas, the Martius flap is referred to as an excellent choice of tissue transfer with no functional and low cosmetic deficit of the donor site.Case reportA patient was diagnosed with low rectal cancer and after neoadjuvantive chemoradiotherapy underwent anterior rectal resection. Preventive ileostomy was made. Later, due to the fluent postoperative progress, ileostomy closure was performed. In the postoperative period, a rectovaginal fistula occurred. Then, the patient was given adjuvantive chemotherapy. After that, graciloplasty for the rectovaginal fistula and ileostomy were performed. After two months, a rectovaginal fistula occurred again, and the Martius flap repair was performed.ConclusionThe Martius flap technique using a fat pad flap is a decent choice for low rectovaginal fistulas. A well vascularised interposition flap between the vagina and the rectum gives good results.Key words: rectovaginal fistula, the Martius fla

Porezekcinio tiesiosios žarnos sindromo dažnis naudojant žemos priekinės tiesiosios žarnos rezekcijos skalę (LARS skalę)

Background  Up to 90 % of patients undergoing low anterior resection, complain of increased daily bowel movements, urgency for def­ecation, and a variable degree of incontinence. A symptom-based scoring system for bowel dysfunction after low anterior resection for rectal cancer has recently been validated in Lithuanian population.  Purpose: we aimed to measure the incidence and severity of the anterior resection syndrome (ARS) using LARS and its cor­relation with selected variables or risk factors.Methods  LARS score was sent to 183 patients who underwent low anterior resection with TME with coloanal anastomosis from January 1st, 2008 to December 31st, 2012 at the National Cancer Institute. Of them 111 (responsibility was 60.7%) have completed the questionnaire. The variables studied were age, sex, location of the tumour, neoadjuvant radiotherapy, time after treatment.Results  Of 111 questionnaires 108 were completed properly (59.0%). 27 patients (25%) had no ARS, 26 (24%) had minor ARS and 55 (56%) had major ARS. In univariate analysis age, sex, neoadjuvant radiotherapy, and tumour localization did not have an im pact on severity of bowel dysfunction symptoms after low anterior resection with TME. Also there was no difference between female and male patient groups (p=0.33), patients who had/had not undergone radiation therapy (p=0.07), and those with low or high tumour edge level (p=0.17). However, time after operation (< 12 months) was associated to ARS.Conclusion  More than half of the operated patients presented severe LARS score and only a one fourth did not provide a quantifiable ARS. Timing after surgery was the main factor affecting ARS. Įvadas Iki 90 proc. pacientų, operuotų dėl tiesiosios žarnos navikų, skundžiasi padažnėjusio tuštinimosi epizodais, nesulaikomu noru tuštintis, įvairaus laipsnio išmatų nelaikymu. Visai neseniai tuštinimosi sutrikimų skalė šiems simptomams vertinti buvo iš­versta į lietuvių kalbą ir patvirtinta naudoti klinikinėje praktikoje.Tyrimo tikslas Mūsų tikslas buvo nustatyti porezekcinio tiesiosios žarnos sindromo (ARS) pasireiškimo dažnį ir sunkumą pacientams po tie­siosios žarnos rezekcijos bei išsiaiškinti rizikos veiksnius.Metodai Porezekcinio tiesiosios žarnos sindromo skalė buvo išsiųsta 183 pacientams, kuriems nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Nacionaliniame vėžio institute buvo atlikta tiesiosios žarnos rezekcija su totaline mezorektaline ekscizija su­formuojant žarnos jungtį. Iš jų skalę užpildė 111 (atsakomumas – 60,7 %). Kartu tyrėme šiuos galimus blogesnės tuštinimosi funkcijos rizikos veiksnius: lytis, amžius, naviko aukštis, priešoperacinis spindulinis gydymas, laikas po operacijos.Rezultatai Iš 111 užpildytų klausimynų 108 buvo užpildyti tinkamai (59 %). 27 pacientams (25 %) ARS nepasireiškė, 26 (24 %) pasireiškė silpnas ARS, o net 55 (56 %) – ryškus. Išanalizavę rizikos veiksnius nustatėme, jog tik laikas po operacijos buvo lemiamas veiks­nys ARS po operacijos pasireikšti (ilgesnis laikas, ne tokie ryškūs simptomai).Išvados Daugiau nei pusei pacientų atsirado ryškus tuštinimosi sutrikimas ir tik ketvirtadalis neturėjo jokių skundų. Laikas, praėjęs nuo operacijos, buvo vienintelis teigiamas veiksnys šiems simptomams susilpnėti

Jatrogeninė kolonoskopinė storosios žarnos perforacija: vieno centro chirurginio gydymo rezultatai

Background Although the incidence of iatrogenic colonoscopic perforation is low, it can result in severe complications and mortality. This study assessed the incidence and surgical management outcomes of iatrogenic colonic perforations.Materials and Methods We reviewed all the medical records of patients with colonic perforations during diagnostic or therapeutic colonoscopies from January 2007 to December 2016 at National Cancer Institute. We collected the patient’s demographic data, colono­scopic reports, and data regarding the location of perforations, their treatment and outcome.Results 16 186 colonoscopies were performed at National Cancer Institute. The overall perforation rate was 0.14% (23 of 16 186). Of the total 23 colon perforations, 20 were managed operatively. The most common location was the sigmoid colon, in 12 cases. The most used surgical technique was simple suture (11 cases) followed by resection with anastomosis (6 cases). Three patients died (one because of multiple organ failure caused by acute bronchopneumonia and two patients with intra-abdominal sepsis died due cardiopulmonary insufficiency).Conclusions: If surgery and its associated morbidity can be avoided in cases of colonic perforation the negative impact of a colonoscopy-associated complication can be minimized considerably. Patients need to be informed of the complications of colonoscopy, and clinicians must be cautioned about the potential problems for patients with a high anaesthetic risk when performing the procedure.Įvadas Nors kolonoskopinių gaubtinės žarnos perforacijų dažnis nėra didelis, tačiau jos gali lemti sunkias komplikacijas ar net mirtį. Šios studijos tikslas buvo įvertinti kolonoskopinių gaubtinės žarnos perforacijų dažnį ir jų chirurginio gydymo rezultatus.Metodai Retrospektyviai buvo peržiūrėti duomenys pacientų, kuriems atliekant diagnostinę ar gydomąją kolonoskopiją Nacionalinia­me vėžio institute nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. įvyko gaubtinės žarnos perforacijos. Analizuoti pacientų demografiniai rodikliai, kolonoskopijos duomenys, informacija apie jų gydymą ir gydymo rezultatus.Rezultatai Iš viso Nacionaliniame vėžio institute minėtu laikotarpiu buvo atlikta 16 186 kolonoskopijos. Bendras kolonoskopinių gaubti­nės žarnos perforacijų dažnis siekė 0,14 % (23 iš 16 186 pacientų). Iš šių 23 perforacijų 20 atvejų buvo taikytas chirurginis gy­dymas. Daugiausiai perforacijų įvyko riestinėje žarnoje (12 atvejų). 11 atvejų defektas žarnoje buvo užsiūtas, 6 atvejais atlikta žarnos rezekcija su pirmine anastomoze. Viena mirtis įvyko dėl ūmios bronchopneumonijos išsivysčius dauginiam organų dis­funkcijos sindromui, kiti du pacientai, kuriems pasireiškė pilvo ertmės sepsis, mirė nuo kardiopulmoninio nepakankamumo.Išvados Jeigu kolonoskopinės gaubtinės žarnos perforacijos atvejais pavyktų išvengti operacijos ir ją lydinčių sunkių komplikacijų, tai leistų reikšmingai sumažinti kolonoskopijos komplikacijos padarinius. Visus pacientus prieš procedūrą būtina įspėti apie galimas komplikacijas, o gydytojai turi būti itin atidūs, jei pacientas priklauso didelės rizikos grupei

Transanal endoscopic microsurgery for rectal adenomas: single center experience

Introduction: Transanal endoscopic microsurgery (TEM) is a method of choice for the local treatment of rectal adenomas. Though generally considered as a safe method, some authors have expressed skepticism about the anorectal function following TEM. Aim: To review our experience in using TEM for removal of rectal adenomas. We focused on morbidity, local recurrence rates, and anorectal function following the operation. Material and methods : The study included 72 patients who underwent TEM for rectal adenomas from December 2009 to November 2014 at the Department of Surgical Oncology, National Cancer Institute. Of the 72 patients, 31 (43.1%) were lost in the follow-up. We recorded the demographics, operative details, final pathology, post-operative length of stay, post-operative complications, recurrences and functional outcome for each of the 41 (56.9%) remaining participants. Results : Of the 41 eligible patients, 19 (46.3%) were male and 22 (53.7%) were female. The mean age of our patients was 66.8 years. There were no intraoperative complications. In 4 (9.8%) cases, postoperative complications were observed – urinary retention (2 cases, 4.9%) and postoperative hemorrhage (2 cases, 4.9%). All complications were treated conservatively. There was a single case (2.4%) of adenoma recurrence during the follow-up period. The mean score of the FISI questionnaire was 7.6 ±9.2 (ranging from 0 to 36), and the mean Wexner score was 2.3 ±3.4 (ranging from 0 to 17). Conclusions : Transanal endoscopic microsurgery in our experience demonstrated low complication and recurrence rates, and good functional results. We conclude that TEM is an effective and safe method for the treatment of rectal adenomas

Tissue-based markers as a tool to assess response to neoadjuvant radiotherapy in rectal cancer-systematic review

According to current guidelines, the current treatment for locally advanced rectal cancer is neoadjuvant therapy, followed by a total mesorectal excision. However, radiosensitivity tends to differ among patients due to tumor heterogeneity, making it difficult to predict the possible outcomes of the neoadjuvant therapy. This review aims to investigate different types of tissue-based biomarkers and their capability of predicting tumor response to neoadjuvant therapy in patients with locally advanced rectal cancer. We identified 169 abstracts in NCBI PubMed, selected 48 re-ports considered to meet inclusion criteria and performed this systematic review. Multiple classes of molecular biomarkers, such as proteins, DNA, micro-RNA or tumor immune microenvironment, were studied as potential predictors for rectal cancer response; nonetheless, no literature to date has provided enough sufficient evidence for any of them to be introduced into clinical practice

Low Anterior Resection Syndrome: What Have We Learned Assessing a Large Population?

Our goal was to assess the rate of symptoms commonly included in LARS score in a large general population. The study was based on a population-based design. We disseminated LARS scores through community online platforms and general practitioners throughout Lithuania. We received 8183 responses to the questionnaire. There were 142 (1.74%) participants who were excluded for lack of information. There were 6100 (75.9%) females and 1941 (24.1%) males. After adjusting for sex and age, male participants had a significant average score of 18.4 (SD ± 10.35) and female 20.3 (SD ± 9.74) p < 0.001. There were 36.4% of participants who had minor LARS symptoms, and 14.2% who had major LARS symptoms. Overall, major LARS-related symptoms were significantly related to previous operations: 863 participants in the operated group (71.7%), and 340 in the non-operated group (28.3%; p0.001). In 51–75-year-old patients, major LARS was significantly more prevalent with 22.7% (p < 0.001) and increasing with age, with a higher incidence of females after the age of 75. After excluding colorectal and perineal procedures, the results of multivariate logistic regression analysis indicated the use of neurological drugs and gynaecological operations were independent risk factors for major LARS–odd ratio of 1.6 (p = 0.018, SI 1.2–2.1) and 1.28 (p = 0.018, SI 1.07–1.53), respectively. The symptoms included in the LARS score are common in the general population, and there is a variety of factors that influence this, including previous surgeries, age, sex, comorbidities, and medication. These factors should be considered when interpreting the LARS score following low anterior resection and when considering treatment options preoperatively

Hand assisted laparoscopic surgery for colorectal cancer: surgical and oncological outcomes from a single tertiary referral centre

The aim of this study was to report overall experience, perioperative and long-term survival results in a single tertiary referral center in Lithuania with hand assisted laparoscopic surgery (HALS) for colorectal cancer. A prospectively maintained database included 467 patients who underwent HALS for left-sided colon and rectal cancer, from April 2006 to October 2016. All those operations were performed by three consultant surgeons and nine surgical residents, in all cases assisted by one of the same consultant surgeons. There were 230 (49.25%) females, with an average age of 64 ± 9.7 years (range, 26–91 years). The procedures performed included 170 (36.4%) anterior rectal resections with partial mesorectal excision, 160 (34.26%) sigmoid colectomies, 81 (17.35%) left hemicolectomies, 45 (9.64%) low anterior rectal resections with total mesorectal excision, and 11 (2.25%) other procedures. Stage I colorectal cancer was found in 140 (29.98%) patients, 139 (29.76%) stage II, 152 (32.55%) stage III and 36 (7.71%) stage IV. There were five conversions to open surgery (1.1%). The mean postoperative hospital stay was 6.9 ± 3.4 days (range, 1–30 days). In total, 33 (7.06%) patients developed postoperative complications. The most common complications were small bowel obstruction (n = 6), anastomotic leakage (n = 5), intraabdominal abscess (n = 4) and dysuria (n = 4). There were two postoperative deaths (0.43%). Overall, 5-year survival for all TNM stages was 85.7%, 93.2% for stage I, 88.5% for stage II and 76.3% for stage III. Hand assisted colorec-tal surgery for left-sided colon and rectal cancer in a single tertiary referral center was feasible and safe, having all the advantages of minimally invasive surgery, with good perioperative parameters, adequate oncological quality and excellent survival