Anapus funkcijos: vaizduotė kaip semideterminacija

The article raises the hypothesis that the activity of imagination cannot be fully described by a functional description. To this end, two positions are analyzed: the philosophy of Cornelius Castoriadis, who emphasizes social imaginary and radical imagination, is juxtaposed with Gilbert Simondon’s theory of cyclic and genetic images. Castoriadis’s consideration reveals the specific character of indeterminacy, found in the work of imagination, which enables the coexistence of contradictions in psyche. Based on this reading I propose to perceive imagination through a semi-deterministic take. Whilst it is also possible to see an effort to overcome functional determination in Simondon’s theory, the latter also offers a way to interpret the imagination beyond the anthropological realm. The image performs as mutual potential between organisms and their milieus, and this relationality is never fully determined, but rather semi-determined. Thus, by providing the tools for rethinking of determination and functionality, the juxtaposition of Castoriadis and Simondon enables to speculate on the need of a possible the concept of sociobiological imagination.Straipsnyje keliama hipotezė, kad vaizduotės veikimas negali būti visavertiškai apibūdinamas funkciniu aprašymu. Šiuo tikslu sugretinamos dvi pozicijos – socialinę įsivaizduojamybę ir radikaliąją vaizduotę išryškinanti Cornelijaus Castoriadžio filosofija bei Gilbert’o Simondono ciklinio genetinio vaizdo teorija. Castoriadžio svarstymas leidžia atskleisti specifinį vaizduotės procesų ir kūrinių nedeterminuotumą, kuriuo įgalinamas prieštaringumų koegzistavimas psichinėje plotmėje. Tokiu būdu siūloma vaizduotę suvokti kaip semideterminuojančią prieigą. Nors Simondono teorijoje irgi įmanoma įžvelgti pastangą įveikti funkcinį apibrėžtumą, joje taip pat regimas būdas interpretuoti vaizduotę ne tik antropologinėje plotmėje. Daroma išvada, kad organizmų ir jų terpių tarpusavio potencialumas nėra iki galo determinuotas, o veikiau – semideterminuotas. Tad Castoriadžio ir Simondono sugretinimas, suteikiantis instrumentus determinacijos ir funkcionalumo permąstymui, leidžia žengti dar vieną žingsnį – pasiūlyti sociobiologinės vaizduotės sampratą

VAIZDUOTĖ ANAPUS ĮSIVAIZDUOJANČIOJO

Straipsnyje tyrinėjami vaizduotės ontologijos ir genezės klausimai. Dažnai vaizduotė tėra bendras vardiklis pavadinti įvairioms sąmonėje aptinkamoms galioms, kurios vienu vardu vadinamos tik todėl, kad pakliūva po ta pačia „nerealumo“ rubrika. Anot Sartre’o, vaizduotės sukurto vaizdo egzistencija yra iš esmės kito pobūdžio nei fizinio pasaulio objekto. Įsivaizduodamas „aš“ patiriu savo laisvę – laisvę nuo tikrovės. Bet kurią akimirką mano sąmonės lygmenyje gali atsirasti distancija realumo atžvilgiu. Tai galimybė atitolti nuo situacijos, regint kitos situacijos galimybę, t. y. paneigti būtį nebūties perspektyvoje – nebūties, kuri savo ruožtu potencialiai gali tapti būtimi. Šiandien akivaizdu, kad tradicinės realybės ir vaizduotės perskyros nepakanka. Įsivaizdavimas kaip sąmonės procesas ir struktūra eina pirma visko, kad ir su kuo susidurčiau – su tikrove, menine fikcija ar virtualumu. Visi suvokiniai mano sąmonėje yra organizuojami per vaizduotės mechanizmą. Vaizduotė viršija savo pačios pagamintas fikcijas. Turbūt teigti, kad vaizduotė – tai gebėjimas, būtų klaidinga. Aptikus jos savarankišką charakterį, vaizduotėje galima patirti mums nepaklūstančią svetimą galią. Reikšminiai žodžiai: vaizduotė, vaizdas, realybė, laisvė, sąmonė. IMAGINATION BEYOND IMAGINING SUBJECTKristupas Sabolius Summary The article deals with the questions of the ontology and genesis of imagination. It may happen that imagination is just a common name given to the different powers that could be found in the consciousness for the sake of convenience to distinguish their unreal character. The starting point of the article is Sartre’s phenomenological investigations which reveal the non-homogeneous character of two modes of existence – the one of the physical object and the other of image you face in consciousness. It is imagination than can lead us towards the liberation from reality. It is also clear that traditional distinction between imagination and reality is not enough. Imagination as a process of consciousness prevails all the objects, real, fictional and even virtual. All the perceptions are merged into the imagination. Finally, it is barely possible to claim that imagination is a faculty. Its autonomous character allows us to experience an alien power inside ourselves. Keyword: imagination, image, freedom, liberty, consciousness

Reprezentacijos problema ir etinė vaizduotė. „Sauliaus sūnaus“ atvejis

[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English] The Son of Saul (2015), an award-winning film by László Nemes, can be interpreted as an exceptional case in film philosophy, which proposes a specific take on the interconnection between visual and ethical realms. This article reconstructs the premises of long-lasting polemics on the representability of Holocaust, simultaneously placing the case of Son of Saul in a more specific context on the debates concerning the meaning of four photos from Auschwitz taken by members of the Sonderkommando. László Nemes’s work cinematographically engages in these polemics and creates an opportunity to trace down different regimes of representation, as well as to highlight of ethical dimension of technomedia. By combining George Didi-Huberman’s ideas and Pietro Montani’s theory of intermedial imagination, the film can be regarded as a “middle ground” position in the given polemics, as it not only posits the need to “imagine in order to know”, but also employs a cinematographic strategy for performing an aesthetic and ethical revision.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] 2015 m. Kanų kino festivalyje nugalėjęs László Nemeso filmas „Sauliaus sūnus“ gali būti interpretuojamas kaip išskirtinis kino filosofijos atvejis, kai pačiu kūriniu teigiama specifinė vizualaus mąstymo ir etinės prieigos laikysena. Straipsnis rekonstruoja filmą kontekstualizuojančias polemikos apie Holokausto reprezentuojamumą ištakas, o kartu lokalizuoja „Sauliaus sūnus“ sūnaus atvejį konkretesniame diskusijos dėl keturių Sonderkommando nuotraukų kontekste. Interpretuojant George’o Didi-Hubermano ir jo oponentų pozicijas, o kartu pasitelkiant Pietro Montani intermedialinės vaizduotės teoriją, László Nemeso kūrinys leidžia išryškinti įvairių reprezentacijos registrų vaidmenį bei etinį techninės mediacijos vaidmenį. Filmą galima traktuoti kaip „vidurio kelio“ poziciją Holokausto reprezentuojamumo polemikoje, kai ne tik teigiama būtinybė „įsivaizduoti, kad sužinotume“, bet ir atliekama įvaizdinimo strategijos estetinė ir etinė revizija

NEGYVENTAS GYVENIMAS NEVERTAS TYRINĖJIMO

The Unlived Life is not Worth ExaminingAlphonso Lingis interviewed by Kristupas Saboliu

Viską prisiminti. Naujosios atminties ir vaizduotės praktikos Venecijos bienalėje 2013

The author examines the re-actualization of memory and imagination in contemporary art practices. Departing from the idea of “Encyclopedic Palace” proposed by Massimiliano Gioni, the main curator of Venice Biennale 2013, it aims to relate architecture, knowledge and memory through various forms of imagination. Focusing on the creative practices by Aurélien Froment and his work “Camillo’s Idea”, a film featuring a mnemonist in the Teatro Olimpico in Vicenza, who demonstrates her own feats of memory and recites the history of mnemonics, it analyses the problematic relationship among media images, mental states, and corporeal experiences. Bydeploying various theories and takes on the imaginary by Bernard Stiegler, Pietro Montani, Jean-Jacques Wunenburger, Joel Candau, this paper unfolds the dynamic interaction between symbolic imagination and mediated forms of life.Šis straipsnis nagrinėja atminties ir vaizduotės reaktualizavimo temą šiuolaikinio meno praktikose. Atsispiriant nuo 2013 m. Venecijos bienalės pagrindinės parodos kuratoriaus Massimiliano Gioni „Enciklopedinių rūmų“ idėjos, mėginama diagnozuoti architektūros, žinojimo ir prisiminimo ryšį su įvairiomis įsivaizdavimo formomis. Dėmesys sutelkiamas į įvairias medialinių vaizdų ir kūno santykio formas nagrinėjančio menininko Aurélieno Froment’o kūrybines praktikas. Venecijos bienalėje eksponuotas jo videodarbas „Camillo idėja“ mėgina užmegzti problemišką ekranizuoto suvokimo ryšį su prarastomis Renesanso mnemotechnikos rūšimis. Pasitelkus įvairias šiuolaikines – Bernardo Stieglerio, Pietro Montani, Jeano Jacques’o Wunenburgerio, Joelio Candau – įsivaizduojamybės teorijas analizuojamas dinaminėje įtampoje atsiveriantis simbolinės vaizduotės ir medijuotų gyvenimo formų santykis

SIMULIAKRAI NIEKUR NEBUVO IŠĖJĘ

Šiame straipsnyje į simuliakrų problemą pažvelgiama be Baudrillard’o tekstų tyrimų. Nagrinėjant antikinętermino reikšmę ir taikant jo analizei fenomenologinę optiką, mėginama išsiaiškinti, ką reiškia realybės ir vaizduotės priešprieša. Pastebima, kad epikūriečių ir stoikų phantasia sampratoje egzistuoja vaizduotės ir tikrovės sampyna, dėl kurios tikrovė ab origine yra apraizgyta neišpainiojamu fiktyvumo koreliatu. Šiuo požiūriu išvedama paralelė su Husserlio eidetine žiūra ir dėl jos pasiekiamu Erfüllung. Iškeliama hipotezė, kad ne statiškai, bet dinamiškai suvoktas pasaulio ir sąmonės homegeniškumas pasiekiamas tik vaizduotės ištekliais. Tai patvirtina ir naujausi fenomenologiniai tyrimai, kurie nagrinėdami„silpnųjų pamėklių“ (weak phantasmata) fenomeną atskleidžia, kaip vaizduotė aktyviai veikia kiekviename suvokime.Pagrindiniai žodžiai: simuliakras, vaizduotė, tikrovė, Erfüllung, silpnosios pamėklės (weak phantasmata)Simulacra have Always PrecededKristupas Sabolius SummaryThis paper focuses on the problem of simulacra avoiding the direct reading of Baudrillard’s work. Reconsidering original meaning of the term in the ancient texts and drawing the parallels with phenomenological contexts, it strives to gain the new meaning for the juxtaposition between the reality and illusion (or imagination). The concept of Epicurean and Stoic Phantasia contained the intrinsic intertwining of reality and simulacra, due to which reality ab origine presented itself as a correlate of fiction and truth. The similar structure could be identified in the eidetic way of knowledge, which phenomenology finds through the task of Fulfillment (Erfüllung). According to this research, by virtue of eidetic seeing based on imaginings, the dynamic homogeneity of the conciosousness and the world can be re-established. This tendency is also endorsed by the analysis of so-called ‘weak phantasmata’, ellucidating the active role which imagination takes in every perception.Keywords: simulacra, imagination, reality, Erfüllung, weak phantasmata

Hipnozė ir vaizduotės išlaisvinimas

This paper explores the hypnotic induction as related to the plastic power of creative imagination in contemporary artistic tendencies. Stemming from the concept of manipulation, present already in Mesmer’s, Charcot’s and Freud’s accounts of hypnosis, the analysis aims to provide a few cases of alternative use of a trance-inducing practices. Focusing on Raimundas Malašauskas’s, Marcos Lutyens’s, Catherine Contour’s and Joris Lacoste’s projects in conceptual art, dance, and theatre, as well as drawing parallels with theoretical tools provided by Immanuel Kant, Bernard Stiegler, Jacques Rancière and François Roustang, it discloses the emancipatory role of hypnosis. Conceived as the technique of rhythmical modulation, providing the disensus in the distribution of the sensible, artistic hypnosis could be considered, along the lines of Roustang, as “paradoxical wakefulness” and emancipated form of imagination, which allows to esape mental clichés as well as abuse of authority and manipulation.Straipsnyje analizuojamas hipnozės indukcijos fenomenas įvairiose šiuolaikinio meno srityse. Jau Franzas Antonas Mesmeris, Jean-Martinas Charcot ir Sigmundas Freudas transo būsenose įžvelgė terapijos, įtaigos ir kontrolės galimybes. Todėl hipnozė implicitiškai suvokiama kaip sąmonių manipuliavimo įrankis. Tačiau alternatyvios šiuolaikinės teorijos ir meno praktikos hipnozines būkles traktuoja kaip atsivėrimo ir išsilaisvinimo techniką. Straipsnyje pateikiamos Raimundo Malašausko, Marcoso Lutyenso, Catherine’os Contour ir Joris Lacoste’o meninės prieigos, taip pat pasitelkiamos Immanuelio Kanto, Bernardo Stieglerio, Jacques’o Rancière’o bei François Roustango teorinės paradigmos leidžia perinterpretuoti hipnozę kaip „paradoksalaus budrumo“ fenomeną, kuris sustiprina ir perskirsto žmogiškąjį juslumą bei išlaisvina radikalias vaizduotės kultivavimo formas

KAIP ĮMANOMAS ĮNIRTINGAS ŽALIŲ BESPALVIŲ IDĖJŲ MIEGAS?

Garsioji Chomskio frazė „Colorless green ideas sleep furiously“ yra gramatiškai taisyklingas, bet logiškai prieštaringas teiginys. Ir nors empiriniame pasaulyje tokio fenomeno aptikti neįmanoma, vaizduotės plotmėje šis oksimoroniškas darinys gali atsiverti kaip tam tikras patirties rakursas. Negana to, priešybių įsisąmoninimas išryškina latentinius pačios vaizduotės veikimo bruožus. Remiantis Anaksimandro, Becketto, stoikų, Descartes’o, britų empiristų, Husserlio ir Sartre’o įžvalgomis, šiame straipsnyje Chomskio sakinys traktuojamas kaip fenomenologinės pratybos, leidžiančios lavinti sąmonės pasyvumo ir aktyvumo dinamiką, o loginį prieštaravimą paverčiančios kitimo orientacijos principu.Pagrindiniai žodžiai: vaizduotė, apeironas, imagination dead imagine, asociacija.How is Furious Sleep of Colorless Green Ideas Possible?Kristupas Sabolius SummaryThe article is based on the sentence composed by Noam Chomsky: “Colorless green ideas sleep furiously”. Although a phenomenon referred to by thisgrammatically correct, but logically contradictory phrase is not to be found in the empirical field, it can stimulate a certain perspective of experiencein the field of imagination. The cultivation of this oxymoronic unity of opposites serves for a better understanding of the latent function of imagination. Based on the insights of Anaximander, Beckett, Stoics, Descartes, British Empiricists, Husserl, and Sartre, this sentence is reconsidered as a phenomenological exercise facilitating the dynamism of the activity and passivity of consciousness as well as turning the logical contradiction into the principle of orientation of change.Key words: imagination, apeiron, imagination dead imagine, association. &nbsp

SARTRE’O BURTŲ LAZDELĖ. NIHILISTINĖ VAIZDUOTĖS LAISVĖ IR FENOMENOLOGIJA

Jau Husserlio svarstymuose apie fantaziją randame punktyriškų nuorodų į svarbų jos veikimo aspektą – sąmonę, kuri, sužadinta galimybių regėjimo, atveria nederminuotų pasaulių perspektyvą. Šį klausimą praplečia ir visa jėga išplėtoja Sartre’as. Vaizduotė yra sąmonės laisvė – tai iš esmės pagrindinė veikalo „Imaginaire“ mintis. Tačiau šioje laisvėje slypi pamatinis ir neišskaidomas dvilypumas, gal net trilypumas. Kaip sako Sartre’as, „įsivaizdavimo aktas yra vienu ypu konstituojantis, izoliuojantis ir įniekinantis“. O tai reiškia, kad vaizduotiškai nihilistinė struktūra visose sąmonės fazėse identifikuojama kaip esminė žmogaus ir pasaulio santykio apibrėžtis. Pozicionuoti pasaulį kaip pasaulį ar jį „įniekinti“ (néantir) yra tas pats dalykas. Knygoje „L’être et le néant“ aprašoma sąmonė Niekį aptinka savo žvilgsnyje, kuris steigia akiračius ir apgaubia daiktus aureolėmis. Sartre’as sako: „mes matome, kaip niekis vaivorykštės spalvomis nuspalvina pasaulį, žaižaruoja ant daiktų“. Tai reiškia, kad Niekis užklumpa pasaulį kartu su šiuo matymu. Nihilistinės ligos pasirodymo metastazes, kurias priskiriame pasauliui, turime suvokti ne kaip daiktų savybes, bet vien tik kaip mūsų pačių santykį su daiktais, kaip tam tikrą intencionalumo, veikiančio pagal koordinacinę įsivaizdavimo logiką, išraišką.Pagrindiniai žodžiai: fenomenologija, vaizduotė, laisvė, nihilizmas, niekis.Sartre’s Magic Wand. Phenomenology and Nihilistic Freedom of ImaginationKristupas Sabolius SummaryIn Husserl’s writings on fantasy, one could already find references to an important aspect of its function, the one of the consciousness which, stimulated by the vision of its possibilities, opens the perspective of undetermined worlds. The latter topic is widely developed by Sartre. Imagination is the freedom of consciousness, this is the main idea of his Imaginaire. However, this freedom conceals a fundamental duplicity or even triplicity. As Sartre puts it, “the act of imagination is at the same time constituting, isolating and nihilating”. Consequently, the nihilistic and imaginary structure is identified in all the phases of consciousness as the essential definition of the relationship of human being to the world. To pose the world as the world or to nihilate (néantir) it is the same thing. In the description of L’être et le Néant, consciousness finds Nothingness in its own sight which constitutes horizons and covers things with halos. It means that Nothingness enters the world together with the sight and is supposed to be considered as an intentionality functioning according to the coordinating logics of imagination.Keywords: phenomenology, imagination, freedom, nihilism, Nothingness

Pamatyti laiką

By analyzing the texts of Kant and Heidegger and juxtaposing them with the concrete practices of exercising “empty space” and “empty time without things or events” (such as the prolonged observation of Malevich’s ‘Black Square’), this paper aims to reveal the suppressed but essential role of imagination in the transcendental structures of perception. Imagination is not to be considered a subjective faculty, activating inner visions and secondary, i. e. reproductive creativity. On the contrary, being ontologically primary as exibitio originaria, the force enabling seeing and schematizing the perception, it freely constructs the universal horizon of time. And namely due to the fundamental property of imagination to be linked with change and flux, one can find an opening of transcendental solipsism to the reality which is the movement itself.Šiame straipsnyje ne tik analizuojant Immanuelio Kanto ir Martino Heideggerio tekstus, bet ir gretinant juos su konkrečiomis „tuščios erdvės“ ir „laiko be įvykių“ pratybomis (pvz., Kazimiro Malevičiaus „Juodojo kvadrato“ stebėjimu), siekiama atskleisti paslėptą, bet esminį vaizduotės vaidmenį transcendentalinėse suvokimo struktūrose. Tokiame kontekste vaizduotė ne tik neturėtų būti suvokiama kaip subjektyvus sugebėjimas, kuris aktyvuoja vidinius regėjimus ir tokiu būdu realizuoja antraeilį, t. y. reproduktyvų, kūrybingumą. Priešingai – įgydama exibitio originaria vaidmenį ir būdama ontologiškai pirmapradė, t. y. jėga, kuri užtikrina regėjimą ir schematizuoja suvokimą, ji laisvai konstruoja universalų laiko horizontą. Ir būtent todėl, kad vaizduotė iš esmės siejasi su kaita ir tėkme, ji atveria transcendentalinį solipsizmą tikrovei – tokiai, kurią suprantame kaip judėjimą patį savaime