Earliest registers of the private archives of the nobility of the Grand Duchy of Lithuania in the 16th century

This article is devoted to the earliest registers of the private archives of the Grand Duchy of Lithuania nobility of the 16th century. The custom of drafting such documents developed throughout this century. Very few original noblemen’s document registers have survived, and our knowledge of them mainly comes from inscriptions in court books and from the Lithuanian Metrica acts. At the very outset of the century, books of document copies (cartularies) were written in the courts of the GDL magnates. Document inventories of the representatives of the minor nobility and gentry started appearing in the second half of the 16th century. The last quarter of the century witnessed the final formation of the inventory characteristics typical of later years. Based on the typology of documents described in the registers, registers are grouped into either general – covering the basic documentation – or partial. However, even in the general registers only the documents most important to the owner were listed. Hence, the registers of the private archives can turn into a “reality trap” reflecting but a part of the archivalia. The article also analyses the purposes of the drafting of registers

Case of the noblemen's archive in the Grand Duchy of Lithuania in the 16th century: document inventory of the Dubrovna line of the Hlebowicz family in the Lithuanian Metrica

Reikšminiai žodžiai: Archyvai; Archyvų kolekcijos; Archyvų rinkiniai; Didikų archyvas; Dokumentinis paveldas; Hlebavičiai; Hlebavičių giminė; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Lietuvos Metrika; Lietuvos didikų giminės; Rankraščių paveldas; Archival collections; Archives; Documentary heritage; Hlebowicz (Hlebavičiai); Hlebowicz family; Lithuanian Metrica; Lithuanian noble families; Manuscript heritage; Noblements archiv

Possibilities of forgery of gentry documents in the Grand Duchy of Lithuania in the sixteenth century

The article claims that historical perception requires reliable facts, which are primarily obtained from reliable sources. The author also admits that fake documents are as important as authentic documents are, because they reflect the specific significance of the historical source. The concept of a fake document is very difficult to define; however, the most important thing is that fake documents are aimed at misleading the reader. Inaccurate documents are also considered as fake documents. The number of studies analysing the theory of fakes has increased over the recent decades. The most important thing is that these studies pay more attention to the practice of forgery, and not to the clarification of fake documents. The article seeks to reveal a common situation in the forgery of documents of nobility in the GDL in the 16th c. as well as to demonstrate the conditions formed for forgery of documents. The major attention in the article is focused not on specific falsified documents, but on the contemporaries’ data on identified and recorded forgeries. The source of the research is the material of separate court books of the end of the 16th c. and the court books of the Lithuanian Chronicles. The author claims that with the significance of written documents increasing in the GDL in the 16th c., the number of forgeries was also growing. These documents were issued to noblemen in chanceries of powiat courts in the GDL or produced in private chanceries. The possibilities for document forgery emerged because of the weak control by chancellors of the GDL. There were cases when documents were falsified privately by noblemen. The author notes that the obtained results of the research indicate certain tendencies in forgery

When religious views become irrelevant. The physicians of the protestants - Mikołaj the Black Radziwiłł (1515-1565) and the Biržai-Dubingiai line of the Radziwiłł family

The article analyses the group of physicians who served the most prominent Protestants in the Grand Duchy of Lithuania – Prince of Olyka and Nesvizh (Polish: Ołyka i Nieśwież) Mikołaj the Black Radziwiłł, who was also a Voivode of Vilnius, and the Biržai-Dubingiai (Polish: Birże-Dubinki) line of the Radziwiłł family. The analysis of this group of professionals showed the dominance of Protestant denomination among them. The Radziwiłłs employed more willingly Protestant physicians at their court, and were more willing to go to the centers of Protestantism (Gdańsk or Lublin) for treatment. In addition, they supported the famous European Protestant physicians of their time. Nevertheless, faced with the fact that in the GDL, especially in the sixteenth century, there was a lack of qualified specialists, magnates did not hesitate to approach medics of another faith if they were indeed better specialists or if there were no Protestant physicians close at hand. When in need, religious views were no longer of importance, and Catholic, Orthodox or Jewish doctors were employed. All physicians treating the members of the Protestant Radziwiłł family were the professionals of the highest caliber. The article concludes that both the tradition of employing professional physicians, the system of protection, and especially the family model (a considerable number of mixed marriages in terms of religion) had a great impact on the selection of the Protestant physicians of the Radziwiłłs

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diduomenės vaikų auklėjimo modeliai XVI–XVII a. viduryje

Vaiko socializacijos, jo įvedimo į visuomenę, kaip ir apskritai vaiko bei vaikystės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikotarpiu tematikai istoriografijoje skiriama nepakankamai dėmesio. Nemažai LDK vaikų istorijos tyrimų atliko lenkų istorikai. Išlikę istoriniai šaltiniai leidžia detaliau atskleisti vaikų auklėjimo tendencijas, pradedant nuo XVI–XVII a. vid. ir tik apie LDK diduomenės vaikus. Kitų socialinių grupių vaikų auklėjimo klausimai menkai atsispindi išlikusiuose minėto laikotarpio LDK šaltiniuose. XVI–XVII a. vid. LDK didikų vaikų auklėjimo modelius lėmė individualūs faktoriai, tokie kaip šeimos padėtis visuomenėje, vaiko lytis ir jo amžius, religinė priklausomybė. Tarp bendresnių diduomenei būdingų veiksnių pažymėtinas sekimas europietišku elito vaikų lavinimo modeliu. Nors berniuko gimimas diduomenės šeimai buvo daug naudingesnis ir turto, ir giminės pratęsimo požiūriu, abiejų lyčių vaikų gimimas tose šeimose buvo sutinkamas vienodai džiaugsmingai. Taip pat vienodai tėvai sielojosi ir dėl visų anksti mirusių savo vaikų. Diduomenės vaikų ankstyvosios socializacijos laikotarpiu (iki 7 metų) pagrindinės pareigos įvesdinant vaikus į visuomenę teko motinoms. Jos skyrė labai daug dėmesio savo vaikams ir jų priežiūrai. Vaikui anksti tapus našlaičiu, motinos pareigas perimdavo tėvo paskirti dvariškiai (auklės, dvaro pareigūnai ir kt.). Tėvai savo ruožtu taip pat domėjosi vaikų gyvenimu. Ankstyvajame vaikų amžiuje berniukai ir mergaitės buvo auklėjami kartu. Kartu pastebimas auklėjimo modelių išsiskyrimas, minėtu amžiaus tarpsniu pasireiškęs daugiausia per vaikams duodamus skirtingas lyčių funkcijas visuomenėje įprasminančius žaislus ir organizuojant vaikų žaidimus. Daugiausia dėmesio ugdant mažuosius kreipta į religinį auklėjimą, sveikatos priežiūrą, tai suprantant ir kaip fizinio aktyvumo skatinimą, kalbinių ir higienos įgūdžių formavimą. Siekiama išugdyti paklusnų vaiką, todėl nesitenkinta vien moralais, pagrindine auklėjimo priemone laikyta rykštė. Ūgtelėjusių vaikų auklėjimas dėl skirtingo požiūrio į mergaites ir berniukus ir jų ateities uždavinius visuomenėje skyrėsi. Didikų dukros auklėtos tik namuose, čia gaudavo „namų“ išsilavinimą. Mokymo lygis nebuvo žemas. Dalis merginų buvo raštingos, visos buvo puikiai susipažinusios su Šventuoju Raštu, suvokė teisinius dalykus. Dvaruose vyko muzikinis ugdymas, mokyta šokti, rankdarbių, kai kuriais atvejais, supažindindavo su vaistiniais augalais. Merginų auklėjimas baigdavosi joms ištekėjus. Sūnų lavinimui diduomenė buvo reiklesnė. Jų socializacija 7–14 (16) m. tarpsniu vyko ir namuose, ir aukštesnėse nei pradinės mokyklose. Tėvai parengdavo detalias vaikų auklėjimo instrukcijas. Kai kuriais atvejais, kokias mokyklas ir mokytojus parinkti, spręsdavo ne tik tėvai, bet ir motinos, dažniausiai našlės. Berniukai turėjo žinoti religines tiesas (pagal konfesiją), būti raštingi, mokėti kelias kalbas ar turėti jų pradmenis, žinoti reikšmingus istorinius įvykius, mokėsi ir oratorystės meno. Daug dėmesio skirta fizinei kultūrai, atskirais atvejais buvo ugdomi meniniai sugebėjimai. LDK diduomenė auklėjimo procese stengėsi neapkrauti vaikų pernelyg intensyviu mokymusi, labai rūpinosi gera vaikų sveikata. Studijos universitetuose užbaigdavo diduomenės jaunuolių vaikystės socializacijos procesą.On the basis of historiography and new historical sources, the article analyses models applied upbringing children of upper nobility in the Grand Duchy of Lithuania in the 16th c. – the middle of the 17th c. The general and individual factors characteristic of the upper nobility of GDL, which predetermined upbringing of the children from the target social stratum, are discussed. Attempts are made to identify how early socialisation of girls and boys occurred as well as to discuss teaching of elder children (girls and boys) of upper nobility including the content of their teaching

Hungarians’ status in the Grand Duchy of Lithuania under the rule of Jagiello and Stephen Batora (1429–1586)

Straipsnyje analizuojama istoriografijoje dar neaptarta problema – XVI a. į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę atvykę vengrai. Aptariamos jų atvykimo priežastys, imigracijos bruožai ir tendencijos, nustatyti žymiausi tuomet Lietuvoje lankęsi asmenys. Pastebėta, jog XVI a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vengrai buvo stabili mažuma, užėmė maždaug 5–6 vietą vakariečių grupėje. Sėslumo požiūriu vengrai įsikurdavo įvairiai: nuo trumpų apsilankymų iki nuolatinio gyvenimo, Lietuvą pasirenkant antrąja Tėvyne. Tačiau pastarųjų buvo mažuma. Socialiniu požiūriu dominuojančią padėtį užėmė bajorai (dvarionys, elitiniai kariai), nemažai būta ir žemiausio visuomenės sluoksnio atstovų (įvairių profesijų amatininkai, pėstininkai kariai). Iš esmės dvare užimamos pareigos atkartojo socialinę ir profesinę padėtį. Dar viena vengrų migracijos ypatybė – tai buvo grynai vyriškas judėjimas.Vengrų migracijai į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę nemažą įtaką darė Lietuvos valdovų vykdoma politika, jų asmeninis santykis su Vengrijos karalyste. Todėl straipsnyje vengrų veikla siejama su atskirais XVI a. Lietuvos valdo-vais, pradedant Aleksandru Jogailaičiu ir baigiant Steponu Batoru (1492–1586 m.).The author of the article concentrates on the issue which was so far overlooked by the historiography, i. e. the status of Hungarians who came to Lithuania in the 16th century. The emphasis is laid on the reasons of their arrival, tenden-cies of their emigration, and the most eminent personalities who lived at that period.Hungarians lived and worked in the Grand Duchy of Lithuania (GDL) almost throughout the whole 16th century. At least five reasons for their arrival and settlement in the GDL could be distinguished: 1) political situation in the Kingdom of Hungary; 2) the influence of the Reformation movement; 3) the Renaissance cultural movement; 4) eco-nomic-trade relations; and 5) possibilities to demonstrate their military art. The GDL was ready to accept newcom-ers. At the beginning of the century the representatives of Jagiellon dynasty, known to Hungarians, reigned as Kings of Poland and Grand Dukes of Lithuania. Some members of this dynasty, i. e. Sigismund the Old and his daughter Elisabeth, were connected to Hungary by matrimonial ties, and in 1576 the ruler became Stephan Batory, Prince of Transylvania. The courts of both Jagiellos and Batory needed professional craftsmen and elite soldiers. The consumption of Hungarian wine also increased. However, in the 16th century Hungarians comprised only a stable minority, taking up the 5th–6th position after Poles, Germans, Italians, and Czechs. They either stayed in Lithuania for a short period of time or settled there for life, thus choosing Lithuania as their second Motherland. From the social point of view, the noblemen (courtiers or elite soldiers) took up the domineering position though representatives of the lower social layers (craftsmen of different professions, infantrymen, for example) also came to Lithuania. Their status in the courts coincided with their social and professional position. An interesting feature of the Hungarian migration was that it was mostly a male movement. The number of women who came to Lithuania as well as to Poland was low, and they were mainly the rulers’ chambermaids

Clientele in the vortex of the Reformation : researching the biography of the nobleman Skashevskis

A biographic research of the Polish nobleman Stanislovas Skashevskis (died in 1579), who emigrated to Samogitia at the beginning of the 16th century, allows to state partly the influence of clientele relationship to the whole reformation process in Samogitia. The nobleman’s clientele relations with four influential patrons of the GDL (S.Kęsgaila, J.Chodkevichius, M.Radvila, K.Radvila) and also with dukes of Prussia become apparent. However, the information about the content of religious clientele relationship is not abundant. This research is important not only as a biographic research but also as one that adds some information to the reformation process in Samogitia. According to the wealth, education and his post, Skashevskis belonged to the elite of Samogitia. He had found his second home in the GDL – he had made a decision to find a residence in Kurtuvėnai. The estate and the town became the important communicative center of Biržėnai District. From 1557 the nobleman and his descendants belonged to evangelical reformats. At least four specific features connected with protestant mentality could be distinguished: useful communication with the elite of Prussia from the cultural – economic point of view, individual instances of setting free dependant peasants, the activity of Evangelic church and sermons in Lithuanian at the beginning of the 17th century