MOKSLAS IR VERTYBĖS: ISTORINĖS MOKSLO FILOSOFIJOS MOKYKLOS METODOLOGINIS PROBLEMIŠKUMAS

Istorinė mokslo filosofijos mokykla siūlo naują, palyginti su nonormatyvine mokykla, mokslo filosofijos tikslų bei uždavinių interpretaciją. Pagrindiniu jos uždaviniu tampa ne loginė mokslo žinių analizė, o tyrimas tų įsitikinimų bei įvaizdžių, kurių tam tikru metu laikėsi mokslo visuomenė. Tačiau istorinė mokykla nenurodo principų, kriterijų arba pagrindų, kuriais remdamasi ji apibrėžtų savąją tyrimo sritį, nepagrindžia, kodėl, tarkime, turime analizuoti vien mokslo teorijų, t. y. pasaulėvaizdinį, o ne platesnį pasaulėžiūrinį kontekstą. Svarbiausias naujojo požiūrio trūkumas yra mokslo žinių autonomiškumo prielaida, tai, kad mokslo žinios nepriklauso nuo pasaulėžiūrinio ar filosofinio konteksto, ir prielaida, kad mokslui svarbios yra tik santykinės kognityvinės vertybės. Kaip rodo mokslo istorija, abi šios prielaidos yra klaidingos. Mūsų nuomone, mokslo žinių istorinė analizė turėtų atsižvelgti ir į metafizinių sistemų kontekstą. Mokslo raidą apibūdina ne tiek paradigmų ar mokslinio tyrimo programų, kiek bendresnių mokslo metafizinių tyrimo programų kaita. Pagrindiniai žodžiai: normatyvinė mokslo filosofija, istorinė mokslo filosofijos mokykla, paradigma, mokslinio tyrimo programa, kognityvinės vertybės, loginė analizė, mokslo metafizinė tyrimo programa. SCIENCE AND VALUES: THE PROBLEM OF METHODOLOGY IN THE HISTORICAL SCHOOL OF PHILOSOPHY OF SCIENCEAlbinas Plėšnys SummaryAdherents of the historical school of philosophy of science propose a new conception of the aims and task of philosophy of science in comparison with the followers of normative philosophy of science. Investigation of those convictions and images that were accepted in a certain historical period, but not the logical analysis of knowledge becomes the main problem in the historical school of philosophy of science. This approach overturns the old methodological status of philosophy of science. But the new point of view isn’t ftawless, either. The main fault of the new position is the presumption that the scientific knowledge functions as an autonomous system irrespective of the philosophical or theological context and the conception that cognitive values only are significant in scientific research. From our point of view, analysis of scientific knowledge without consideration of the metaphysical context is invalid, because science is subordinate to this context. Change of metaphysicalscientific research programmes but not the shift of paradigms or scientific research programmes probably take place in the process of scientific development. Keywords: normative philosophy of science, historical school of philosophy of science, paradigm, scientific research programmes, cognitive values, logical analysis, metaphysical-scientific research programmes

Mokslo ir metafizikos sąveikos problema mokslo filosofijoje

The understanding of the interaction between metaphysics and natural science in the modern philosophy of science is determined by empiricist tradition. The expression of the most negative point of view is presented by the empiricist criterion of meaning, proposed by logical empiricists. The criterion of demarcation between science and metaphysics, suggested by K. R. Popper, rehabilitates metaphysics in part, but it is purely factual. This is why it is not acceptable. For the more successful investigation of the interaction between metaphysics and science, the definition of metaphysics and the determination of its content is necessary. The Thomist solution to this problem in the theory of Double Truth is a paradigmatic example for the investigation of the interaction between science and metaphysics. Besides this, such investigation must be equally historical as logical.Straipsnyje apžvelgiamos mokslo ir metafizikos santykio sampratos. Teigiama, kad visiškai neigiamą požiūrį į metafiziką išreiškia loginio empirizmo šalininkų suformuluotas empiristinis prasmės kriterijus – siūlymas prasmingais laikyti tik tuos teiginius, kuriuos įmanoma verifikuoti, t. y. nustatyti jų teisingumo reikšmę, tarus, kad ją gali turėti tik patyrimą išreiškiantys teiginiai. Mažiau griežtai metafiziką vertino K. R. Popperis, prasmės problemą pažinime pakeičiantis demarkacijos problema – kriterijaus, kuris leistų atskirti empirinius mokslus nuo matematikos, logikos ir metafizinių sistemų, suradimo problema. Autorius teigia, kad mokslo ir metafizikos sąveiką geriau už loginį empirizmą išreikštų atomistinė filosofijos ir teologijos santykio analogija. Sprendžiant mokslo ir metafizikos sąveikos problemą, būtina tiksliau apibrėžti metafizikos sąvoką: vaisingas būtų Ch. Wolffo pasiūlymas skirti bendrąją metafiziką (ontologiją) ir specialiąją metafiziką, kuri susideda iš kosmologijos, teodicėjos ir metafizinės psichologijos. Mokslo ir metafizikos sąveikos analizė turi būti siejama ir su teologinių idėjų įtaka mokslų metodams, tyrimo sritims ir problemoms apibrėžti

MOKSLAS KAIP MOKSLO FILOSOFIJOS PROBLEMA

Normatyvinėje mokslo filosofijoje siekiama atsakyti į klausimą, kas yra mokslas. Tiek Carnapas, tiek Popperis pasiūlo savus mokslo apibūdinimus, remdamiesi logine pažinimo turinio analize. Tie apibrėžimai yra universalūs ir laikui bėgant nekintantys. Jais remdamasis tyrinėtojas gali atskirti mokslines teorijas nuo nemokslinių ir nuspręsti, kada atsiranda mokslas. Kitokia padėtis susiklosto istorinėje mokslo filosofijos mokykloje, kuri siekia atskleisti įvaizdžius, pasaulio suvokimo būdus ir mokslinio tyrimo praktiką, vyravusią tam tikru istoriniu laikotarpiu, net ir tuos, kurie šiandien yra atmesti, primiršti ar laikomi klaidingais. Istorinis požiūris į mokslo raidą verčia klausti visai kitko – ne kas yra mokslas, o kaip vartojama ir kaip buvo vartota mokslo sąvoka. Tačiau Kuhnas to nedaro ir aiškinasi, kas yra mokslas. Matyt, tai yra viena iš jo nesėkmės kuriant naują mokslo filosofijos variantą priežasčių.Pagrindiniai žodžiai: falsifikacija, fizika, loginė analizė, menas, mokslas, patyrimas, verifikacija.Science as a Problem in the Philosophy of ScienceAlbinas Plėšnys SummaryThe question what is science arises in the normativephilosophy of science. Both Carnap and Popper proposed their own definitions of science. For this purpose they used the logical analysis of language in which the content of science was expressed. These definitions are universal and stable over time. On the basis of these definitions investigator can discern scientific theories from non-scientific ones and determine when the science started up. The issue was treated quite differently in historical school of philosophy of science where the historians of science attempted to display even those images, world-views and practices of scientific investigation which dominated in their own time and are now discarded. The new sort of questions arises to the followers of the historical school of philosophy of science: how was the concept of science used in their investigations but not what is this thing called science. However, Kuhn still attempts to answer the old question in his Structure of Scientific Revolutions. In our opinion the failure of his theory was determined by this fault.Keywords: falsification, physics, logical analysis, art, science, experience, verification

POZITYVŲ PROTĄ PAVARČIUS: PASTABOS PARAŠTĖSE

Positive Mind: marginaliaAlbinas Plėšny

Mokslo žinių informatyvumo samprata K. Poperio filosofijoje

The problem of informativenes of scientific knowledge, a major problem in philosophy, is raised and considered in K. Popper’s works. The evolution of K. Popper’s views on the above problem are revealed in the article. The correlation of K. Popper’s views to those of R. Carnap is discussed and the estimation of the solutions suggested by K. Popper are presented.Straipsnyje nagrinėjama mokslo žinių informatyvumo samprata K. R. Popperio filosofijoje. Informatyvumo analizė leidžia nustatyti daugelį mokslo žinių funkcionavimo loginių sąlygų, atskleisti mokslo teorijų turinio raidos dėsningumus. Analizuojama K. R. Popperio falsifikacijos procedūra. Pateikiamas redukcijos paradoksas: bendros empirinės hipotezės ir jos atskiro atvejo falsifikabilumo laipsniai yra nepalyginami. Nagrinėjamas hipotezės empirinio ir loginio turinio santykis. Falsifikabilumo laipsnį, kaip hipotezės empirinio turinio matą, K. R. Popperis sieja su logine tikimybe. Straipsnyje ši falsifikabilumo samprata vadinama aprioriniu falsifikabilumu, o su ja susijusi informatyvumo samprata – aprioriniu informatyvumu. Artumas tiesai laikomas poperiškuoju aposteriorinio informatyvumo kriterijumi. Jis susijęs su hipotezės empiriškai patvirtintu turiniu. Teigiama, kad artumo tiesai kriterijus yra logiškai ydingas: juo remiantis palyginti galima tik tokias teorijas, kurių bent viena yra tikrai teisinga. Ydinga yra ir kiekybinė artumo tiesai versija: nėra aišku, kaip apskaičiuoti tikimybes, o nežinodami jų reikšmių, negalime apskaičiuoti jų artumo tiesai mato

Rašant Vilniaus universiteto Filosofijos katedros istoriją

[text in Lithuanian] Review of:Kalenda, Č., 2018. Profesorius Eugenijus Meškauskas: asmenybė ir veikla. [Professor Eugenijus Meškauskas: Personality and Deeds, in Lithuanian], Vilnius: Margi raštai. –132 p. [4] iliustr. lap. –Summary in English. – Tiražas [150] egz. – ISBN 978-9986-09-486-9.[tekstas lietuvių kalba

Tiesa ir tikrumas Wittgensteino filosofijoje

Truth can be treated from at least three viewpoints. First, truth is an ontological concept, subordinated to that ontological model to which a particular philosopher adheres. In the Aristotelian philosophical tradition, truth is a transcendental concept, expressing the relationship between being and cognition. The Aristotelian tradition describes truth as the correspondence between the thing and the intellect - veritas est adaequatio rei et intellectus. The second aspect of truth is logical. Its essence could be formulated in the following way: is it possible to use the concept of truth logically correctly and precisely in a language, characterized by an exact structure? In his famous article The Semantic Conception of Truth and the Foundations of Semantics Alfred Tarski proved that a logically irreproachable conception of truth is possible if the object language and the metalanguage are discerned. The third aspect of truth is ethical, but it is not the topic of present discussion. In his Tractatus Logico-Philosophicus Ludwig Wittgenstein proposed the ontological model by means of which he formulated the conception of truth as the correspondence of facts to reality in a logical space. The conception of truth here turns into a basis of distinguishing between what can be talked about and what should be passed over in silence. Truth is one of the major problems in Tractatus. The later Wittgenstein abandoned his ontological scheme and a related conception of exact truth. In Philosophical Investigations the central issue is the concept of the language-game. The language-game consists not only of linguistic rules and names of objects. The whole process of using words, for Wittgenstein, is a certain part of an activity and a form of life. Later Wittgenstein does not recognize any a priori instructions or rules, which would allow to determine the correctness of the proposition or the structure of the world. Having abandoned the a priori and the only ontological scheme, Wittgenstein abandons the conception of ontological truth as well, treating certainty as an internal feature of the language-game. In his opinion, subjective certainty means merely that there does not exist an alternative language-game which could raise doubts about certainty.Vitgenšteiniška tiesos ir tikrumo sampratos analizė reikalauja bent paviršutiniškai išmanyti tradicinę tiesos interpretaciją. Straipsnyje ši interpretacija trumpai aptariama atsižvelgiant į tris tiesos aspektus - ontologinį, loginį ir etinį. Veikale "Tractatus Logico-Philosophicus" Wittgensteinas pateikia konkrečią ontologinę koncepciją, kuria remdamasis suformuluoja savąją tiesos sampratą. "Filosofiniuose tyrinėjimuose" pagrindine tampa kalbinio žaidimo sąvoka. Vėlyvasis Wittgensteinas nepripažįsta jokių išankstinių taisyklių ar prielaidų, kurios leistų apibrėžti pasaulio struktūrą ir nurodytų teiginių priimtinumo sąlygas. Atsisakęs apriorinės ir vienintelės ontologinės schemos, jis atsisako ir ontologinės tiesos koncepcijos, pakeisdamas ją tikrumo sąvoka, kuri yra vidinė kalbinio žaidimo ypatybė. Jo nuomone, tikrumas reiškia tik tai, kad neegzistuoja alternatyvaus kalbinio žaidimo, kuris leistų manyti kitaip

DUNSO ŠKOTO MINČIŲ ATGARSIAI WITTGENSTEINO ETIKOJE

Straipsnyje analizuojamos Wittgensteino etinės pažiūros, pateiktos jo veikale „Tractatus Lo­gico-Philosophicus“ ir „Lecture on Ethics“. Juose Wittgensteinas tvirtina, kad etikos dalykai nepriklauso faktų sričiai. Todėl negali būti jokių etikos teiginių ir etika negali būti išreikšta. Wittgensteinas buvo vie­nas iš analitinės filosofijos kūrėjų ir etikos problemas svarsto būdu, kuris vėliau tapo įprastas šios filoso­fijos atstovams. Jis analizuoja, kaip kalboje funkcionuoja etikai būdingos sąvokos, ir tuo grindžia savo išvadas. Klasikinėje tradicijoje etinių sąvokų funkcionavimo ypatumai buvo aiškinami remiantis proto ir valios santykiu. Wittgensteinas etiką irgi sieja su valios subjektu, laikydamasis tam tikros proto ir valios santykio sampratos. Mūsų nuomone, ji labiausiai artima Dunso Škoto pasiūlytai proto ir valios santykio interpretacijai. Tačiau ne ja Wittgensteinas grindžia savo išvadą apie tai, kad etika neišreiškiama.Pagrindiniai žodžiai: absoliučios vertybės, etika, faktai, valios subjektas, santykinės vertybės.Ripples of Duns Scotus’ Thinking in Wittgenstein’s EthicsAlbinas Plėšnys   Abstract The paper deals with Wittgenstein’s interpretation of ethics which was given in his Tractatus Logico-Philosophicus and in his Lecture on Ethics. He asserts that there are no propositions which we would call ethical propositions and that statements of facts can express nothing ethical. It is clear for him that ethics cannot be expressed. Wittgenstein was a pioneer in the field of analytic philosophy and he considered ethical questions in the manner of thought typical for its protagonists. He analyses the working of ethical conceptions in spoken language and draws the conclusions on this basis. On the other hand, in the classical tradition the peculiarity of ethical concepts had been founded on the relations of subject’s mind and volition. Wittgenstein linked ethics with the willing subject too. What is good and evil is essentially the I, not the world, says he. We think Wittgenstein’s opinion is closest to Duns Scotus’ understanding of the relation of mind and will. On the other hand, Wittgenstein argues the conclusion that ethics is inexpressible without appealing on mind and will relation.Keywords: absolute values, ethics, facts, subject of the will, relative values

FREGE’S „BEDEUTUNG“ KAIP „REIKŠMĖ“ IR KAIP „NURODYMAS“

This article deals with the problems of understanding and translating the term Bedeutung as introduced by Gottlob Frege, which arose in the analytic tradition of philosophy of English-speaking world, and with their solutions in the context of Lithuanian philosophical terminology. Two different approaches in the translation of the term should be distinguished: literal, which pays the biggest importance to the lexical properties of the word within the context of the natural source language, and interpretive. Both approaches emerge at the crossroad of contemporary problems in philosophy of language, mind and science, and choice of one over another demonstrates rather methodological attitude than possible defects in one’s translation technique. Thus the development of Lithuanian analytic philosophy is hardly imaginable without the corresponding equivalents in Lithuanian language at hand. Literal translation of Bedeutung as reikšmė satisfies the needs for being used in both such contexts, where literal English translations, such as meaning or significance of word Bedeutung are used, and where the traditional diachronic standpoint of historiography of philosophy is held. Admitting that the vast majority of texts in contemporary analytic philosophy are written in English we suggest adding a new notion to the Lithuanian philosophical terminology, namely nurodymas, as a way to avoid conceptual difficulties and problematic usage of word referencija.Straipsnyje aptariamos G. Frege’s filosofemos Bedeutung supratimo ir vertimo problemos, susiklosčiusios anglakalbėje analitinės filosofijos tradicijoje, bei šių problemų spranda lietuviškosios filosofinės terminijos kontekste. Skirtini du šios pamatinės filosofemos vertimo būdai – pažodinis, maksimaliai paisantis originalo kalbos leksikos, ir interpretacinis, maksimaliai paisantis metodologinio šios sąvokos turinio. Tačiau abiejų vertimo būdų siūlomi vertiniai yra nūdienės kalbos, sąmonės bei mokslo filosofijos kertinių probleminių sąmazgų išraiška, galų gale liudijanti vienokią ar kitokią metodologinę laikyseną, o ne vertimo technikos privalumus ar trūkumus. Todėl ir Lietuvos analitikos plėtra sunkiai pamanoma neturint tinkamų lietuviškų atitikmenų. Pažodinis Bedeutung vertimas žodžiu reikšmė yra tinkamas tradicinei diachroninės filosofinės istoriografijos žiūrai bei tuose anglakalbio diskurso kontekstuose, kuriuose ši filosofema verčiama pažodžiui, dažniausiai vartojant meaning ar significance kategorijas. O paisant to, kad svarioji nūdienės analitinės filosofijos kontroversijų dalis vyksta vartojant interpretacinį Bedeutung vertinį reference, lietuviškąją filosofinę terminiją siūloma papildyti nurodymo filosofema taip išvengiant konceptualinės painiavos ir svetimžodžio referencija

Pozityvų protą pavarčius: pastabos paraštėse : recenzija

Evaldo Nekrašo knygos Pozityvus protas pasirodymas – neeilinis įvykis Lietuvos filosofiniame gyvenime. Būtų ji išleista vokiškai, angliškai ar prancūziškai, galėtume tą patį pakartoti, vertindami tų kraštų filosofinius įvykius. Darbų, kuriuose taip plačiai būtų nagrinėjama pozityviojo mąstymo tradicija ir jos santykis su kito mąstymo stiliaus filosofija, tiesiog nėra