Recidyvų vertinimas po hallux valgus korekcijos Lapidus operacijos ir Z-osteotomijos metodais

Tirti pacientai, dėl hallux valgus patologijos operuoti Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje 2006–2008 metais, atliekant Z-osteotomiją arba Lapidus operaciją: 70 pacientų (4 vyrai, 66 moterys), kuriems buvo operuota 80 pėdų (4 – vyrų, 76 – moterų) – po 40 atvejų abiejų operacijos tipų. Tirtų pacientų priešoperaciniai patologijos kriterijai buvo identiški ir sutapo svarbiausias indikacijų parametras – kampas tarp pirmo ir antro padikaulių (IMT1) buvo 16°–23°. Darbo tikslas – palyginti šių grupių recidyvų skaičių. Palyginus grupių pooperacinius rezultatus paaiškėjo, kad recidyvų skaičius vertinant tiek HV kampą, tiek IMT1 kampą po Z-osteotomijos yra mažesnis. Kadangi Z-osteotomija yra mažesnės apimties operacija ir techniškai paprastesnė, o pooperacinis laikotarpis trumpesnis, esant IMT1 kampui 16°–23°, ši operacija turėtų būti pasirenkama pirmiausiai. MTC1 sąnario artrodezė neapsaugo nuo hallux valgus deformacijos.Assessment of relapse after halux valgus Lapidus correction surgery and Z-osteotomy techniques The aim of this study was to compare the number of relapses in two analogous groups after hallux valgus correction surgery by the Lapidus and Z-osteotomy techniques. The study included 70 patients (4 men, 66 women), who met the inclusion criteria. In total, 80 feet were analyzed (4 males and 76 female), i. e. two comparable groups of 40 feet. The postoperative results showed that the number of relapses as regards both the hallus valgus and the IMT1 angles was less after Z-osteotomy

Rezultatų vertinimas po hallux valgus korekcijos Lapidus operacijos ir Z-osteotomijos metodais

BackgroundTo evaluate the number of complications and patients` satisfaction after hallux valgus deformity correction using the Lapidus procedure and Z-osteotomy.Matherials and methodsSeventy patients (mean age 51.9 years; 4 men and 66 women) who underwent hallux valgus deformity correction using the Lapidus procedure (L group) or Z-osteotomy (Z group), were studied not less than 2 years after the operation. Before the operation, all patients had a 16–23° angle between the first and the second metatarsals. Physical examination, MTP1 jointamplitude measurement and X-rays of operated feet were performed. Also, patients were asked about the postoperative complications. To evaluate the satisfaction of patients, the visual analog scale (VAS) was used.ResultsThe studied patients (4 male and 76 female) had 80 operated feet; 40 (50%) operations were performed using the Lapidus procedure and 40 (50%) Z-osteotomy. In 61% of cases, there was at least one complication. The frequency of complications did not differ in the groups (p > 0.05). Cases of MTP1 arthrosis were similar in both groups (p > 0.05).There was a correlationbetween patients` satisfaction after operation and the number of complications, r = 0.44 (p < 0.05).ConclusionsPatients’ satisfaction after operation correlates with the number of complications. There was no difference between patients`satisfaction after operation and the frequency of complications after the Lapidus procedure and Z-osteotomy. Įvadas / tikslasPalyginti komplikacijų skaičių bei ligonių pasitenkinimą turimais rezultatais po hallux valgus patologijos korekcijos Lapidus operacijos ir Z-osteotomijos metodais.Pacientai ir metodaiTirta 70 pacientų (amžiaus vidurkis 51,9 metų; 4 vyrai ir 66 moterys), kuriems VšĮ RVUL 2006–2008 metais operuota hallux valgus patologija atliekant Lapidus operaciją (L grupė) arba Z-osteotomiją (Z grupė). Visų pacientų kampas tarp pirmo ir antro padikaulio prieš operaciją buvo 16–23°. Rezultatai vertinti praėjus ne mažiau kaip dvejiems metams po operacijos. Apžiūros metu pacientai buvo klausiami apie atsiradusias komplikacijas, atliktas fizinis ištyrimas, matuota MTP1 sąnario judesių amplitudė, atlikta ir įvertinta operuotos pėdos rentgenograma. Pasitenkinimui įvertinti naudota vizualinė analogijų skalė (VAS).RezultataiIš viso tirtiems pacientams buvo išoperuota 80 pėdų (4 vyrų, 76 moterų). Atlikta po 40 (50 %) abiejų tipų operacijų. 61 % atveju po operacijos buvo bent viena komplikacija. Komplikacijų dažnumas nesiskyrė abejose grupėse (p>0,05). MTP1 artrozės išsivystymo atvejai abiejų grupių buvo panašūs (p>0,05). Nustatyta koreliacija tarp pacientų pasitenkinimo operacijos rezultatu ir komplikacijų skaičiaus, r=0,44 (p<0,05).IšvadosPacientų pasitenkinimas koreliuoja su komplikacijų skaičiumi. Komplikacijų pasiskirstymas ir pacientų pasitenkinimas po Lapidus operacijos ir Z-osteotomijos nesiskyrė. Vadinasi, šiais aspektais abu metodai lygiaverčiai

Stuburo krūtininės ir juosmeninės dalies lūžių operacinio gydymo rezultatai

Igoris Šatkauskas1, Valentinas Uvarovas2, Manvilius Kocius21 Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės2-asis ortopedijos ir traumatologijos skyrius,Šiltnamių g. 29, LT-04130 Vilnius2 Vilniaus universiteto Bendrosios, plastinės chirurgijos,ortopedijos ir traumatologijos klinika,Šiltnamių str. 29, LT-04130 VilniusEl paštas: [email protected]; [email protected] Tikslas Įvertinti stuburo krūtininės ir juosmeninės dalių nestabilių lūžių operacinio gydymo rezultatus. Nustatyti komplikacijų ir rentgenologinių deformacijos kriterijų įtaką ligonių skundams. Ligoniai ir metodai Ištirti 48 ligoniai, operuoti nuo nestabilių stuburo krūtininės ir juosmeninės dalių lūžių be neurologinių komplikacijų. Stuburo slankstelių ir judesio segmento kifozė, Cobbo kampas ir kūno kompresija nustatyta rentgenologiškai prieš operaciją, po operacijos ir vėlesnio ištyrimo metu. Ligonių skausminiai skundai ir negalia įvertinti Šiaurės Amerikos stuburo draugijos (NASS) ir Roland-Morriso klausimynais. Atlikta ligonių asmeninio gydymo rezultatų vertinimo ir nedarbingumo analizė. Įvertintas ryšys tarp stuburo trauminės deformacijos rentgenologinių kriterijų ir klausimynų duomenų. Rezultatai Vidutiniškai po 16,8 mėnesio nuo traumos ištirto 48 ligonio amžiaus vidurkis buvo 38,4 metų (nuo 19 iki 71 metų). Operacijos metu koreguota kifozinė deformacija statistiškai reikšmingai progresavo, tačiau išliko daug mažesnė už pradinę. Iš 38 pacientų, kuriems buvo atlikta tik traspedikulinė fiksacija ir užpakalinė spondilodezė, 10 (26,3%) įvyko metalo konstrukcijų nuovargio lūžiai, o grupėje, kurioje, be transpedikulinės fikacijos, atlikta papildoma priekinė spondilodezė, šių komplikacijų nebuvo. Su metalo konstrukcijomis susijusių komplikacijų grupėje segmento kifozė ir Cobbo kampas progresavo labiau nei grupėje be komplikacijų, bet tai neturėjo jokios įtakos klausimynų rezultatams. NASS skausmo / negalios skalės taškų vidurkis buvo 76,8 ± 20,0, o Roland-Morriso klausimyno – 5,9 ± 6,4. Koreliacijos tarp rentgeninių deformacijos kriterijų ir klausimynų duomenų nerasta. Išvados Nestabiliems sprogstamiesiems lūžiams gydyti trumpos transpedikulinės fiksacijos ir užpakalinės spondilodezės nepakanka. Jei slankstelio kūno kompresija didelio laipsnio, indikuojama papildoma priekinės stuburo kolonos rekonstrukcija ir spondilodezė. Reikšminiai žodžiai: stuburas, lūžiai, operacinis gydymas, komplikacijos Outcome of surgical treatment of thoracic and lumbar spine fractures Igoris Šatkauskas1, Valentinas Uvarovas2, Manvilius Kocius21 Vilnius University Emergency Hospital,2nd Department of Orthopaedics and Traumatology,Šiltnamių str. 29, LT-04130 Vilnius, Lithuania2 Vilnius University Clinic of General, Plastic Surgery,Orthopaedics and Traumatology,Šiltnamių str. 29, LT-04130 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]; [email protected] Objective To evaluate functional and radiological outcomes of thoracic and lumbar spine fractures stabilized surgically and to identify any radiographic findings that may adversely influence posterior fixation failure and final functional outcome. Patients and methods A retrospective review of 48 neurologically intact patients who had undergone surgical stabilization and fusion of unstable thoracic and lumbar spine fractures was performed. Vertebral and regional kyphosis angles, anterior ant posterior vertebral body compression were measured on injury, postoperative and final follow-up radiographs. Functional, pain status and disability were evaluated using the North American Spine Society (NASS) lumbar spine and Roland-Morris Disability (RMDQ) questionnaires. Relationships were sought between radiographic findings, complications and self-reported outcome measurement scores. Results The mean follow-up time for the 48 patients (mean age 38.4, range 19 to 71 years) was 16.8 months. Despite a significant loss of correction, the degree of residual deformity was significantly less than at the time of injury. Of 38 patients treated with posterior short-segment pedicle-screw instrumentation ant posterior fusion, 10 (26.3%) had a fixation failure. In the fixation failure group, the loss of correction of regional kyphosis was significantly greater than in the non-failure group, but it had no influence on the final functional outcome. The mean NASS pain/disability subscale and RMDQ scores were 76.8 ± 20.0 and 5.9 ± 6.4, respectively. No correlation was found between the radiographic findings and questionnaire scores. Conclusions The short-segment pedicle fixation and posterior fusion of unstable burst spine fractures is not sufficient and related with a high rate of the hardware failure. In the presence of a substantial anterior column compromise, a combined procedure of posterior fixation and anterior reconstruction should be considered. Keywords: thoracolumbar spine, fracture, surgical treatment, outcom

Blauzdikaulio diafizės osteosintezė intrameduline vinimi su skersiniu tvirtinimu

Blauzdikaulio diafizės osteosintezė intrameduline vinimi su skersiniu tvirtinimu: pirmųjų metų patirtis ir rentgenologinė analizė Jaunius Kurtinaitis, Valentinas Uvarovas, Rimvaldas Broga, Manvilius KociusVilniaus universiteto Bendrosios, plastinės chirurgijos,ortopedijos ir traumatologijos klinikaVilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė,Šiltnamių g. 29, LT-04130 VilniusEl paštas: [email protected] Įvadas / tikslas Blauzdikaulio osteosintezė intrameduline užrakinama vinimi yra plačiai naudojama kaip pirmo pasirinkimo metodas uždariems ir atviriems blauzdikaulio diafizės lūžiams gydyti. Mūsų klinikoje šis metodas buvo pradėtas taikyti 2004 m. gegužę. Dažniausios metodo komplikacijos yra ašinės deformacijos. Darbo tikslas – retrospektyviai įvertinti blauzdikaulio ašį frontalinėje ir sagitalinėje plokštumoje po osteosintezės, technines komplikacijas operacijos metu, klaidų skaičiaus bei operacijos trukmės priklausomybę nuo atliktų operacijų skaičiaus, klaidų pasiskirstymą pagal lūžių lokalizaciją ir atliekant reosteosintezę dėl pseudartrozės. Ligoniai ir metodai 2004–2005 metais VGPUL Bendrosios ir plastinės chirurgijos, ortopedijos-traumatologijos klinikoje 20 chirurgų 78 pacientams atlikto 80 blauzdikaulio diafizės osteosintezių intrameduline vinimi su skersiniu tvirtinimu. Atliktos 68 pirminės sintezės dėl lūžių, 12 reosteosintezių – dešimt dėl pseudoartrozės ir dvi dėl lūžio ir plokštelės pasislinkimo. Atlikta blauzdos rentgenogramų frontalinėje ir sagitalinėje plokštumoje analizė. Didesnė nei 5° deformacija vertinta kaip nepatenkinama. Rezultatai Įvertinta 71 (69 pacientų) blauzdų rentgenograma po operacijos. Nepatenkinami ašies matavimo rezultatai buvo 13 (16,3%) atvejų. Blogiausi rezultatai gauti po blauzdikaulio proksimalinio trečdalio ir segmentinių lūžių osteosintezių. Techninio pobūdžio operacijų komplikacijos buvo 10 atvejų (12,5%). Klaidų skaičius, lyginant pirmas ir paskutines 40 operacijų, reikšmingai (p = 0,04) priklauso nuo patirties – atliktų operacijų skaičiaus. Išvados Proksimalinio blauzdikaulio trečdalio ar segmentinių lūžių su trumpu proksimaliniu fragmentu osteosintezė turėtų būti atliekama naudojant pusiau ištiestos kojos poziciją ir (ar) blokuojančius sraigtus. Geriausi rezultatai pasiekti atliekant blauzdikaulio vidurinio trečdalio osteosintezę. Atliekant distalinio trečdalio osteosintezę reikėtų tinkamai centruoti vinį blauzdikaulio kanale. Operacijos trukmė ir klaidų skaičius mažėja didėjant atliktų operacijų skaičiui. Reikšminiai žodžiai: blauzdikaulio lūžiai, pseudoartrozė, intramedulinė vinis, osteosintezė, ašinė deformacija Locking intramedullary nailing of tibial shaft: first-year experience and Radiographic analysis Jaunius Kurtinaitis, Valentinas Uvarovas, Rimvaldas Broga, Manvilius KociusVilnius University Clinic of General, Plastic Surgery,Orthopaedics and TraumatologyVilnius University Emergency Hospital,Šiltnamių str 29, LT-04130 Vilnius, LithuaniaE-mails: [email protected] Background / objective Locked intramedullary nailing for open and closed tibial shaft fractures is widely used as a first choice method of treatment. In our clinic, the first operation of this type was performed in May 2004. The most common complication of this method of treatment is malalignment. The goal of the study was evaluation of the tibial axis after nailing in the frontal and sagittal planes, technical complications, correlation between duration, number of errors and operation count, malalignment distribution according to fracture localization and reosteosynthesis of nonunion. Patients and methods Between May 2004 and May 2005, 20 surgeons performed 80 operations of interlocking nailing of tibial shaft for 78 patients. There were 68 primary operations for acute fractures and 12 secondary: 10 for nonunion and 2 for fracture and plate migration. Radiographic analysis in the frontal and sagittal planes was performed. Malalignment was defined as a 5° angulatory deformity in any plane. Results 71 (69 patients) tibia were available for radiological analysis. Malalignment occurred in 13 cases (16.3%). The worst results were observed in proximal 1/3 and segmental fractures. Technical complications were seen in 10 (12.5%) cases. Error mean difference comparing the first and the last 40 operations was significant (p = 0.04). Conclusions Nailing a proximal or segmental fracture with a short proximal fragment, the semiextended position and/or blocking screws should be used. The best results were observed nailing middle 1/3 tibial fractures. Good nail alignment is important performing distal 1/3 tibial fracture nailing. Average error count and duration depends on the number of procedures performed. Key words: tibial fractures, nonunion, intramedullary nailing, osteosynthesis, malalignmen

Paciento įvertintos ir tyrėjo išmatuotos peties raumenų jėgos palyginimas

Sigitas Ryliškis1, Manvilius Kocius1, Robert G Marx2 1 Vilniaus universiteto Reumatologijos, ortopedijos traumatologijos ir rekonstrukcinės chirurgijos klinika Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės Ortopedijos traumatologijos centras, Šiltnamių g. 29, Vilnius LT-04130 2 Specialiosios chirurgijos ligoninės Ortopedijos skyrius, 535 East 70th Street, Niujorkas (NY), Jungtinės Amerikos Valstijos El paštas: [email protected] Įvadas / tikslas Pacientams, sergantiems peties sąnario ir/arba aplinkinių minkštųjų audinių ligomis, peties raumenų jėgos matavimas yra viena iš būtinų klinikinio įvertinimo dalių. Išmatuoti jėgą gali tyrėjas arba pats pacientas. Tyrėjas raumenų jėgą išmatuoja dinamometru, o pacientas, atsakydamas į specialiai suformuluotus klausimus apie tam tikro svorio daiktų kėlimą kasdienėje veikloje, pats išsimatuoja jėgą netiesiogiai. Paciento vertinimas yra paprastesnis, greitas, nereikalauja tyrėjo ir specialios įrangos ir galbūt galėtų pakeisti sudėtingus gydytojo matavimus klinikinėje praktikoje. Šio tyrimo tikslas – palyginti du peties raumenų jėgos matavimo būdus ir nustatyti, ar tyrėjas ir pacientas jėgą matuoja vienodai. Ligoniai ir metodai Perspektyviajame tyrime dalyvavo 108 pacientai, atvykę operacinio gydymo į ligoninę dėl peties sukamųjų raumenų sausgyslių plyšimo. Visiems pacientams pažeisto ir sveiko peties raumenų jėga buvo išmatuota skaitmeniniu dinamometru. Pacientai savo peties raumenų jėgą įvertino patys, atsakydami į tris jėgą matuojančius Paprastojo peties klausimyno klausimus. Statistinei duomenų analizei naudojome tyrėjo išmatuotą peties raumenų jėgą kilogramais (trijų matavimų vidurkius), jėgą vertinančių atskirų klausimų ir visų trijų klausimų atsakymų suminius rezultatus. Tyrėjo ir paciento vertinimų patikimumui nustatyti buvo apskaičiuotas vidinis klasės koreliacijos koeficientas su 95% pasikliautinumo intervalu. Norėdami palyginti du jėgos matavimo būdus, apskaičiavome Spearmano koreliacijos koeficientą. Rezultatai Vertinant tyrėjo matavimų patikimumą buvo gautas 0,951 vidinis klasės koreliacijos koeficientas. Atskiriems jėgą matuojantiems klausimams vidinis klasės koreliacijos koeficientas buvo 0,896, 0,896 ir 0,887, o visų trijų klausimų suminiams rezultatams – 0,952. Tyrėjo išmatuota jėga vidutiniškai koreliavo su atskirų trijų jėgą vertinančių klausimų rezultatais (rho = 0,527, p < 0,001; rho = 0,632, p < 0,001; rho = 0,527, p < 0,001) ir su visų trijų klausimų suminiais rezultatais (rho = 0,702, p < 0,001). Išvada Pacientai, atsakydami į specialiai suformuluotus klausimus, gali patikimai išmatuoti savo peties raumenų jėgą, tačiau šių matavimų tikslumas nėra lygus skaitmeniniu dinamometru išmatuotai jėgai. Reikšminiai žodžiai: peties raumenų jėga, skaitmeninis dinamometras, matavimų patikimumas, Paprastasis peties klausimynas Comparison of patient-based assessment and observer-based measurements of shoulder strength Sigitas Ryliškis1, Manvilius Kocius1, Robert G Marx2 1 Vilnius University Clinic of Rheumatology, Orthopaedic and Traumatology and Reconstructive Surgery Centre of Orthopaedic and Traumatology, Vilnius University Emergency Hospital, Šiltnamių str. 29, LT-04130 Vilnius, Lithuania 2 Orthopaedic Department, Hospital for Special Surgery, 535 East 70th Street, New York, USA E-mail: [email protected] Background / objective Shoulder strength measurement of the is mandatory in the evaluation of shoulder function in patients with shoulder pathology. We can use observer-based measurements with the digital dynamometer or self-assessment scales with special questions about elevation of different weights in everyday activities. Patient self-assessment is simple and rapid, it requires no observer and special equipment. This method may replace complex observer-based measurements. The purposes of this study were to compare two different shoulder strength evaluation methods and to determine whether the patient-based evaluation equals the observer-based measurements. Materials and methods In the hospital, 108 patients with a rotator cuff injury were prospectively evaluated. Observer-based measurements of the shoulder muscle strength were performed using a digital dynamometer for both injured and healthy shoulders. For the patient-based evaluation we used the strength subscale (three questions) from the shoulder joint specific self-assessment Simple Shoulder Test instrument. For statistical analysis we used observer-based measurements of the strength in kilograms (means of three measurements), results of separate three questions and the total shoulder strength score. The reliability of observer- and patient-based assessments was determined and the two strength evaluation methods were compared. Results The intraclass correlation coefficient for intraobserver reliability was 0.951. The intraclass correlation coefficients for test–retest reliability of three separate questions were 0.896, 0.896, 0.887, and the total strength score was 0.952. Observer-based measurements showed a moderate correlation with the results of separate three questions (rho = 0.527, p < 0.001; rho = 0.632, p < 0.001; rho = 0.527, p < 0.001) and with the total shoulder strength score (rho = 0.702, p<0.001). Conclusions Patients can evaluate their shoulder strength in a reliable way using questions from the strength subscale of the self-assessment Simple Shoulder Test. The accuracy of these measures is not equal to the observer-based measures using a digital dynamometer. Key words: shoulder strength, digital dynamometer, questionnaire, reliability, the Simple Shoulder Tes

Klubo sąnario endoprotezo sepsinis išklibimas esant gūžduobės protrūzijai ir išorinės klubinės arterijos sužalojimui: atvejo aprašymas

In this article, we describe a rare complication after total hip arthroplasty (THA). Because of the hip arthrosis, a rutine primary arthroplasty was made. During the first month after arthroplasty, four luxations of the endoprosthesis occurred. In one month after primary THA, the revision surgery with a double mobility acetabular component was made because of the loosening of the acetabular component. After 12 months, because of the progressive septic protrusion of the acetabular component, revision surgery was done. An acetabular component protrusion, which damaged the wall of a. illiaca externa, was found. Because of multiple sites of the femus and acetabulus osteomielytis, exarticulation of the hip was done.Straipsnyje aprašyta reta komplikacija po klubo sąnario endoprotezavimo operacijos. Ligonei dėl dešinio klubo sąnario artrozės atlikta planinė pirminė klubo sąnario endoprotezavimo operacija. Per pirmą pooperacinį mėnesį įvyko keturi endoprotezo išnirimai, diagnozuotas gūžduobinio komponento išklibimas. Atlikta revizinė artroplastika, implantuojant dvigubo mobilumo gūžduobinį komponentą. Po 12 mėnesių dėl persistuojančios infekcijos, gūžduobinio komponento išklibimo esant progresuojančiai protrūzija į mažąjį dubenį ir gausaus kraujavimo iš fistulės pooperacinio rando vietoje skubiai atlikta revizinė operacija. Angiografijos duomenimis, kraujavimo požymių į mažąjį dubenį nebuvo. Operacijos metu rastas į mažąjį dubenį paniręs gūžduobinis endoprotezo komponentas, pažeidęs išorinę klubinę arteriją, dauginiai šlaunikaulio ir kaulinio gūžduobės dugno osteomielito židiniai. Arterijos defektas susiūtas ir atlikta klubo sąnario egzartikuliacija

Hipotenzinė anestezija atliekant klubo ir kelio sąnarių endoprotezavimą: į tikslą nukreiptas skysčių terapijos algoritmas

Audrius Andrijauskas1, Juozas Ivaškevičius1, Manvilius Kocius2, Narūnas Porvaneckas2, Darius Činčikas1, Jeugenija Olševska11 Vilniaus universiteto Anesteziologijos ir reanimatologijos klinika,Šiltnamių g. 29 LT-04130 Vilnius2 Vilniaus universiteto Reumatologijos, ortopedijos, traumatologijos,plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos klinika, Šiltnamių g. 29 LT-04130 VilniusEl paštas: [email protected] Kontroliuojama hipotenzinė anestezija jau ilgą laiką taikoma siekiant sumažinti kraujo netektį ir kraujo perpylimo poreikį. Be to, sumažinus arterinį kraujo spaudimą, pagerėja operavimo sąlygos („sausas operacinis laukas“). Atsiranda galimybė sumažinti išorinį mechaninį spaudimą, taikomą operuojamos galūnės kraujotakai sustabdyti atliekant kelio sąnario endoprotezavimą, arba net visai jo netaikyti. Šiuolaikiniai metodai grindžiami įvairiais valdomą hipotenziją sukeliančiais veiksniais, kaip pavyzdžiui, tai gali būti (a) kraujagysles plečiantys vaistai, (b) centrinė simpatinė blokada ir (c) stiprų kardiodepresinį-vazopleginį poveikį turintys inhaliaciniai anestetikai. Taikant hipotenzinę anesteziją, didžiausią rūpestį kelia paciento saugumo užtikrinimas. Ypatingą pavojų kelia „nebyli“ organų išemija dėl nepakankamo jų aprūpinimo krauju, nes ji gali sutrikdyti audinių ir organų funkciją ar net sukelti žūtį. Taigi, užtikrinant metodo saugumą lemiama reikšmė tenka efektyvaus cirkuliuojančio tūrio (normovolemijos) palaikymui arterinės hipotenzijos sąlygomis. Deja, iki šiol nėra paprasto, patikimo ir veiksmingo metodo, kuris leistų užtikrinti šią ypač svarbią paciento saugumo sąlygą. Tradicinius kraujotakos optimizavimo metodus šiuo metu keičia skysčių terapijos metodai, grindžiami į tikslą nukreiptų priemonių taikymo koncepcija. Remdamiesi šia koncepcija autoriai sukūrė klinikinį TNP algoritmą, kuris skirtas normovolemijai užtikrinti, atliekant kelio ir klubo sanario planinį endoprotezavimą hipotenzinės anestezijos sąlygomis. Algoritmas pateikiamas kartu su svarbiausių hemodinamikos parametrų taikymo ir klinikinio interpretavimo ypatumų apžvalga. Reikšminiai žodžiai: hemodinamika, į tikslą nukreipta skysčių terapija, skysčiai, transfuzija, algoritmas Hypotensive anaesthesia in total hip and knee arthroplasty: algorithm for the goal-directed fluid management Audrius Andrijauskas1, Juozas Ivaškevičius1, Manvilius Kocius2, Narūnas Porvaneckas2, Darius Činčikas1, Jeugenija Olševska11 Vilnius University Clinic of Anaesthesiology and Intensive Care,Šiltnamių str. 29 LT-04130 Vilnius, Lithuania2 Vilnius University Clinic of Rheumatology, Orthopaedics, Traumatology, Plastic and Reconstructive Surgery, Šiltnamių str. 29, LT-04130 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected] Hypotensive anaesthesia is a technique that deploys the controlled reduction of mean arterial pressure. It has been used for decades to reduce intraoperative blood loss and related blood transfusions, also to ensure the ‘dry operating field’ and minimize the tourniquet inflation pressure in patients undergoing total hip (THA) and knee (TKA) arthroplasty. Hypotensive anesthesia can be achieved in different ways such as (a) by decreasing cardiac output with vasodilatory agents, (b) inducing the sympathetic block by spinal and/or epidural anaesthesia, and/or (c) by using potent anesthetic gases in general anaesthesia. The major concern in the method’s clinical applicability is the patient’s safety. Inherent risks related to hypotensive anaesthesia are mainly associated with the concern of occult tissue hypoperfusion resulting from inadequately compensated relative hypovolemia. Therefore, maintaining an effective circulating volume (normovolemia) is crucial for the safe management of controlled arterial hypotension. However, the lack of a simple, reliable and effective method for the guidance of appropriate measures is an ongoing deficiency. Conventional strategies aiming to establish, monitor and maintain normovolemia are currently replaced by the goal-directed management (GDM) in fluid therapy. It has already become a standard of care in selected patients such as those undergoing major abdominal surgery. On the basis of goal-directed fluid management, authors have developed a GDM algorithm for the optimization of fluid status, aiming to secure normovolemia during hypotensive anaesthesia. The new algorithm is highlighted along with a review of related issues of its clinical application. Key words: hemodynamics, goal-directed-management, fluid, transfusion, algorith

Comparison of patient-based assessment and observer-based measurements of shoulder strength

Background / objective Shoulder strength measurement of the is mandatory in the evaluation of shoulder function in patients with shoulder pa-thology. We can use observer-based measurements with the digital dynamometer or self-assessment scales with special questions about elevation of different weights in everyday activities. Patient self-assessment is simple and rapid, it requires no observer and special equipment. This method may replace complex observer-based measurements. The purposes of this study were to compare two different shoulder strength evaluation methods and to determine whether the patient-based evaluation equals the observer-based measurements. Materials and methods In the hospital, 108 patients with a rotator cuff injury were prospectively evaluated. Observer-based measurements of the shoulder muscle strength were performed using a digital dynamometer for both injured and healthy shoulders. For the patient-based evaluation we used the strength subscale (three questions) from the shoulder joint specific self-assessment Simple Shoulder Test instrument. For statistical analysis we used observer-based measurements of the strength in kilograms (means of three measurements), results of separate three questions and the total shoulder strength score. The reliability of observer- and patient-based assessments was determined and the two strength evaluation methods were compared. Results The intraclass correlation coefficient for intra observer reliability was 0.951. The intraclass correlation coefficients for test–retest reliability of three separate questions were 0.896, 0.896, 0.887, and the total strength score was 0.952. Observer-based measurements showed a moderate correlation with the results of separate three questions (rho = 0.527, p < 0.001; rho = 0.632, p < 0.001; rho = 0.527, p < 0.001) and with the total shoulder strength score (rho = 0.702, p<0.001).Conclusion Patients can evaluate their shoulder strength in a reliable way using questions from the strength subscale of the self-assessment Simple Shoulder Test. The accuracy of these measures is not equal to the observer-based measures using a digital dynamometer

Primary hybrid and cementless totai hip arthroplasty. 5 to 10 year follow-up results

Background / objective. The major issue of hip arthroplasty is the wearout or loosening of the acetabular component. Some authors prefer cemented and others cementless hip arthroplasty. In both cases the outcome is similiar. Each method in different periods has its own problems. The aim of the study was to evaluate the late outcome of primary cementless and hybrid total hip replacement 5–10 years after operation. Patients and methods There were 36 patients operated on and 39 operations of primary total hip arthroplasty performed using Bi-Metric hybrid and cementless endoprostheses in 1993–1998. The study included 27 patients (29 endoprostheses) who responded to invitation in 2002–2003. Anteroposterior radiographs of the hip joints were performed for the patients and the functional outcome was evaluated using the Harris Hip score scale. Results During 2002–2003 investigation was carried out on 29 (74%) of 36 hip arthroplasties performed in 1993–1998. Analysis of the data showed no radiolucency signs around the cementless fixation components. All of the components were stable. Bone ingrowth into the cementless prosthesis components was observed in 100% of cases. The osteolysis zones around the acetabular and femoral components were related to the wearout of polythene insertion, but it was asymptomatic. There was no reliable difference between polythene insertion wearout and the type of prosthesis. Ectopic ossification was observed in 76% of cases. Conclusions: The study based on HHS score revealed good and very good results 5–10 years after operation. They were comparable with the findings in similar studies. Rentgenological features indicated that there were less alterations around the femoral component compared to the acetabular. Osteolysis around the femoral and acetabular components was asymptomatic and ectopic ossification found in 76% of cases did not interfere with the good functional results

Issues of perioperative transfusion and fluid therapy in elective total hip and knee arthroplasty surgery

Fluid and red cell administration is a critical component of perioperative treatment in major surgery. It is apparent from the literature that operating a normohydrated patient is associated with fewer complications and a shorter hospital stay. However, numerous patients receive excessive fluid therapy with the resulting volume overload and organ dysfunction. Oedema contributes to tissue hypoxia, delayed wound healing and an increased risk of infection. On the other hand, inadequate fluid resuscitation promotes gut ischaemia which is one of the initiating causes of sepsis and multi-organ failure. Therefore, optimizing the patients' perioperative hydration may improve the clinical outcome. However, traditionally used haemodynamic parameters, such as arterial blood pressure, central venous or pulmonary arthery wedge pressures, are unreliable for optimizing fluid therapy. The most promising method, the "goal-directed fluid therapy", implies that cardiac output is measured before and after consequitive intravenous test-fluid loads. The procedure is repeated until no further increase in cardiac output is achieved. In such a way the circualting blood volume is optimized so that cardiac output is maximized. Similarly, in the treatment of perioperative hypotension, the blood pressure response to the test-fluid load can be monitored, suggesting that the patient will not benefit from the further fluid infusion when the haemodynamic response becomes inadequate. The transfusion decission-making continues being a never-ending debate. Acknowledging the need for surgery and patient specific strategies in perioperative fluid management and transfusion decision-making, as well as the existing variability in individual practices, in this review the authors introduced their new algorithms applicable to patients who undergo elective total hip and knee arthroplasty