Tarnybinės atsakomybės taikymo probleminiai aspektai

There are two types of responsibilities of civil service enshrined in the Law of the Republic of Lithuania on the Civil Service – disciplinary and material liability. Disciplinary liability is the structural part of the Lithuanian civil service. It directly impacts the frame of the civil service, improves the image and gives people’s trust. That is the main reason to analyse the legal base and the practical application of the disciplinary liability in analytical-critical way. The article deals with the theoretical and practical aspects of the responsibility of civil servants. This article also covers the peculiarities of the concept of disciplinary liability in order to reveal the procedural grounds of application of this kind of liability and the consequences for the status of a civil servant. The authors also analyse practical situations of demarcation between disciplinary and administrative liabilities. One part of the article is devoted to the analysis of procedural application of the disciplinary liability issues. The main goal of the article is to discuss problematic aspects of executing stage. 590 |a The authors of the article come to the conclusion that there are two types of civil servant liabilities laid down in the Law – disciplinary and material liability. Taking into account the results of the analysis, it must be stated that the same things are defined differently in the legal acts. Disciplinary liability must be applied to civil servants and to public officers, whereas other kinds of liability must be applied to persons working on the basis of contracts. Moreover, the authors of the article draw the conclusion that the procedural mistakes made while applying disciplinary liability cannot fully eliminate the results of punishment. Here it must be clarified whether the rights of a civil servant were not restricted and whether the impartiality of the disciplinary inspection was guaranteed. That kind of analysis of procedural mistakes allows us estimating their status and the ultimate impact on the legality of disciplinary liability.Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (toliau – VTĮ) įtvirtina dvi atsakomybių rūšis, kurios pagal šį įstatymą gali būti taikomos valstybės tarnautojams: tarnybinė atsakomybė ir materialinė atsakomybė. Šiame straipsnyje nagrinėjami Lietuvos valstybės tarnautojams už tarnybinius nusižemgimus taikomos tarnybinės atsakomybės teoriniai ir praktiniai aspektai. Straipsnio autoriai analizuoja tarnybinės atsakomybės sampratos ypatumus, atskleidžiant kam, už ką ir kokia procesine tvarka gali būti taikoma ši atsakomybės rūšis bei kaip pritaikyta tarnybinė atsakomybė daro įtaką valstybės tarnautojo statusui. Taip pat straipsnyje vertinamos tarnybinės ir administracinės atsakomybių atribojimo problemos. Viena staipsnio dalis skirta aptarti procesinėms tarnybinės atsakomybės taikymo problemoms, kurios analizuojamos pagal tarnybinės atsakomybės taikymo stadijas. Šio mokslinio straipsnio tikslas yra aptarti probleminius stadijų vykdymo aspektus, juo nesiekiama nuodugniai ištirti ir aprašyti stadijoms būdingų veiksmų atlikimą. �Praktikoje daromas tarnybinės atsakomybės taikymo klaidas ir pažeidimus autoriai analizuoja remdamiesi teismų praktika dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo

Teisės vykdyti formalųjį profesinį mokymą administracinis teisinis reglamentavimas (antikorupcinis vertinimas)

During an economic crisis, increased competition in the market, declining manufacturing, and increased unemployment may encourage some entities to claim allocation of equipment and personnel for vocational education and training in an attempt to enter into or strengthen their position in the vocational education and training services market. They may use various means, including lobbying or even corrupt methods to acquire the right to provide such services and thus claim national budget funds or resources of the National Employment Fund. Formal vocational education and training may be exercised only with an appropriate license. The process of granting of these licenses should be regulated effectively. Procedures should be transparent, evaluation criteria should be well-defined, the indicators— measurable, and the evaluation—reliable and valid. The following issues were tackled in this study. Firstly, the authors analysed the anticorruption aspect of administrative legal regulation of the right to carry out formal vocational education and training. Secondly, we argued that the lack of ongoing anti-corruption evaluation of the administrative legal regulation and gaps in regulation constitute the preconditions for the rise of corruption. Thirdly, the study presents recommendations for the development of regulation and reducing of the risk of corruption. Formal vocational education is an activity licensed under legal acts, and therefore falls in the area of corruption risk. The legal acts regulating this area should be evaluated from the perspective of anti-corruption. There is no public information concerning such ongoing anti-corruption evaluation. Anti-corruption evaluation is not exercised or, if exercised, is not effective because deficiencies in applicable legal acts underlie this corruption. The article uses documentary analysis, systemic and comparative analysis. These methods allow us to conclude that the applicable legal acts establish only general (not specific) requirements for the providers of vocational education and training. Their ability to implement formal vocational education and training programs may be unreliable or unfounded, because evaluation is based on the subjective personal opinion of an expert. There is no foreseen liability of the experts carrying out the assessment for decisions they make. The assessment process and the procedures themselves are neither public nor transparent. Besides, legal administrative regulation does not foresee remedies with effective anti-corruption capacity: reconsideration, review or process control mechanisms. The licensing rules foresee a mechanism for the observation of licensed activity already underway. However, the conditions defined for the suspension of a license or its withdrawal are inadequate. Regulation concerned with anti-corruption assessment does not include executives of institutions outside of the public administrative sector and executives of institutions functioning in the lower levels of corruption risk. This area of regulation, therefore, requires substantial improvement. The article provides specific proposals for improvements to administrative legal regulation that would ensure transparent procedures, precise evaluation criteria, and reliable and valid assessment during the entire licensing process.Profesinis mokymas – tai mokymas pagal profesinio mokymo programas, padedantis asmeniui įgyti kvalifikaciją arba ją tobulinti. Formalusis profesinis mokymas vykdomas pagal teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintas ir įregistruotas profesinio mokymo programas, kurias baigus įgyjamas išsilavinimas ir (ar) kvalifikacija. Profesinio mokymo teikėjas formalųjį profesinį mokymą gali vykdyti tik turėdamas Švietimo ir mokslo ministerijos išduotą licenciją. Straipsnyje taikant dokumentų analizės, sisteminės ir lyginamosios analizės metodus nagrinėjamos teisę vykdyti formalųjį profesinį mokymą reglamentuojančios administracinės teisės normos, atskleidžiamos reglamentavimo spragos, turinčios įtakos korupcijai pasireikšti. Administracinis teisinis reglamentavimas aptariamas administracinio teisinio reguliavimo kontekste. Antikorupcinis vertinimas analizuojamas kaip viena iš korupcijos prevencijos priemonių, nurodomi antikorupcinio vertinimo teisinio reglamentavimo trūkumai. Straipsnio pabaigoje pateikiamos svarbiausios išvados ir pasiūlymai

Mokesčių vengimo reiškinio analizė, atsižvelgiant į socialinių mokslų sąveiką.

This article deals with problem of tax evasion as negative phenomenon to the society and the need to consolidate the achievements of social sciences in order to reduce it. The article consists of three parts. The conception of tax evasion is revealed in the first part of this article. This conception varies depending on means of investigation of this phenomenon. This article analyses tax evasion as a problem of all branches of law, i. e. why it is revealed through violations of law such as administrative infringements, misdemeanors and criminal acts. The tax evasion as legal problem is analyzed in the second part of this article. Tax evasion’s negative influence to state’s legal system is revealed. Tax evasion’s contradiction with persons’ constitutional obligations set in the Constitution is stressed and Lithuania’s societies negative attitude to this constitutional obligation is revealed.Straipsnyje nagrinėjamas mokesčių vengimas, kaip integralaus pobūdžio socialiai vertintinas žalingas visuomenei reiškinys, kurį mažinti būtina panaudojus konsoliduotus socialinių mokslų pasiekimus. Straipsnį sudaro trys dalys. Pirmojoje dalyje atskleidžiama mokesčių vengimo samprata. Mokesčių vengimas analizuojamas kaip bendrateisė problema, todėl tai atskleidžiama kaip visuomenei pavojingos veikos išraiška - administraciniai teisės pažeidimai, baudžiamieji nusižengimai ir nusikaltimai. Antrojoje dalyje analizuojama mokesčių vengimo, kaip teisinės problemos, esmė. Atskleidžiamas šio neigiamo reiškinio poveikis valstybės teisinei sistemai. Pabrėžiama, kad vengti mokėti mokesčius prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintoms konstitucinėms asmenų pareigoms. Iškeliamos vyraujančios neigiamos šiandieninės Lietuvos visuomenės teisinės sąmonės nuostatos dėl šios konstitucinės pareigos. Trečiojoje straipsnio dalyje atskleidžiamas naujo strateginio lygmens požiūrio į mokesčių vengimo problemą poreikis. Siekiant šio tikslo, nagrinėjama būtinybė spręsti mokesčių vengimo problemą pasitelkiant ekonomikos, sociologijos, vadybos, psichologijos, teisės ir kitus socialinius mokslus

Viešųjų pirkimų taikant įprastą komercinę praktiką teorinis aspektas.

Public purchase is inevitable and constant activity of purchase organizations, bigger part concludes public law subjects and activity, which meets concrete needs. Public purchase applying constant commercial practice is one of simplified ways, what means no international level of purchase, which gives an opportunity to make purchase agreement quickly and according to buying organization confirmed regulations. Purchase in this constant commercial public way is not complicated purchase - usual in purchase organization. Also there are formed mostly marketable merchandise and services or work purchase traditions, which are formed by purchase organization itself, also confirming regulations of these transactions. Bad and good experience of purchase in this constant commercial way cause changes of the regulations. Law statements, which regulate this way of purchase, standard consolidation is not comprehensive, but more liberal and letting purchase organizations huge freedom of discretion to set the rules. Principles of the public purchase, aims and minimal requests are consolidated in the clause of Public Purchase Law and it restricts the freedom of creation.Šiame straipsnyje siekiama atskleisti viešųjų pirkimų taikant įprastą komercinę praktiką norminio reglamentavimo ypatumus. Dažnai perkančiosios organizacijos apsisprendžia atlikti viešąjį pirkimą vadovaudamosi įprasta komercine praktika bei remdamosi norminiais dokumentais neišsamiai šį pirkimą įtvirtina. Tai skatina giliau ir detaliau analizuoti šį viešųjų pirkimų teisės institutą, atskleidžiant jo esmę ir turinį. Straipsnis sudarytas iš dviejų dalių: pirmojoje dalyje atskleidžiama viešųjų pirkimų taikant įprastą komercinę praktiką samprata, analizuojama, kokia perkančiosios organizacijos atliekama viešųjų pirkimų vykdymo tvarka gali įgyti „įprastos komercinės praktikos" statusą. Antrojoje dalyje nagrinėjami viešųjų pirkimų, vykdomų remiantis įprasta komercine praktika norminio reglamentavimo pagrindai, atskleidžiant teisės aktus, reglamentuojančius tokio pobūdžio pirkimus bei skiriant jų taikymo ypatumus

Declaration of Private Interests in Lithuania: Retrospective and Perspective

This article analyzes the regulation of the obligation to declare private interests and its implementation in Lithuania. The legal acts regulating the declaration of private interests are evaluated, the entities with the obligation to disclose private interests are identified, and both the data to be indicated in the declaration of private interests and the procedure for the submission of such data are discussed. The relationship between the obligation to declare private interests and the possibility for the responsible authorities to invite declarants to submit, clarify, or supplement the declaration is also assessed. The article concludes that declaration is one of the most effective means of preventing conflicts of public and private interest in the public service, but it does not resolve conflicts in itself, so other risk management measures for conflicts of interest are necessary. The author also considers that there is no appropriate regulation when the list of declaring entities provided by law is not exhaustive, and the head of the institution or body (in coordination with the Central Commission for Official Ethics) has the right to impose an obligation to declare private interests and bylaws. The article concludes that the current statutory list of declarable data does not ensure the purposes of declaration, and in many cases depends on the subjective assessment of the declarant, when it is up to them to determine whether a circumstance may cause a conflict of interest and whether it must be declared

Material liability of public servants in Lithuania: theory and practice = Lietuvos valstybės tarnautojų materialinė atsakomybė: teorija ir praktika

Legal acts of the Republic of Lithuania establish several types of material liability of workers engaged in labour (professional) relations: material liability applied pursuant to the Labour Code of the Republic of Lithuania (hereinafter referred to as the LC) and material liability applied pursuant to the Law on Public Service of the Republic of Lithuania (hereinafter referred to as the LPC). In the present article, theoretical and practical aspects of material liability of Lithuanian public servants for material damage caused are analysed. The authors of the article study the conditions for the application of the material liability and identify the main circumstances that must be determined in applying this type of legal compulsion. Furthermore, the authors investigate the relation between the material and disciplinary liabilities, study the limits of the application of labour law norms (that regulate material liability of employees) and civil law norms (regulating personal civil liability) in professional legal relations, identify the means and procedure for solving disputes arising in the application of the material liability. Practical mistakes in the application of the material liability of public servants and violations are analysed on the basis of a rather sparse case-law of the Supreme Administrative Court of Lithuania related to the material liability.Lietuvos Respublikos teisės aktai numato kelias darbo (tarnybos) santykiuose esančių darbuotojų materialinės atsakomybės rūšis: materialinė atsakomybė, kuri yra taikoma pagal Lietuvos Respublikos darbo kodeksą (toliau – DK), ir materialinė atsakomybė, kuri yra taikoma pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymą (toliau – VTĮ). Straipsnyje nagrinėjami Lietuvos valstybės tarnautojams už padarytą materialinę žalą taikomos materialinės atsakomybės teoriniai ir praktiniai aspektai. Straipsnio autoriai analizuoja materialinės atsakomybės taikymo sąlygas bei išskiria pagrindines aplinkybes, kurias būtina konstatuoti taikant šią teisinės prievartos rūšį. Taip pat straipsnyje vertinamas materialinės ir tarnybinės atsakomybių santykis, tiriamos darbo teisės normų (reglamentuojančių darbuotojų materialinę atsakomybę) ir civilinės teisės normų (reglamentuojančių asmenų civilinę atsakomybę) taikymo ribos tarnybiniuose teisiniuose santykiuose, nurodomi ginčų, kylančių materialinės atsakomybės taikymo metu, sprendimo būdai ir tvarka. Straipsnio autoriai, išanalizavę materialinės atsakomybės institutą, teigia, kad: – valstybės tarnautojų materialinė atsakomybė realizuojama kompleksiškai taikant administracinės teisės, darbo teisės ir civilinės teisės normas, tačiau teisiniai santykiai, susiklostantys taikant valstybės tarnautojui materialinę atsakomybę, savo teisine prigimtimi yra artimesni darbo nei civilinei teisei. Toks taikymas suponuotas VTĮ 5 straipsnio ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.1. straipsnio 3 dalies normose įtvirtinto norminio reglamentavimo, o pastarųjų šakų taikymo ribos priklauso nuo konkrečios materialinės atsakomybės rūšies bei konkrečios tarnautojo materialinės atsakomybės bylos faktinių aplinkybių. – VTĮ atkartoja tik dalį DK nuostatų, reglamentuojančių materialinę atsakomybę. Manytina, kad taip siekiama nustatyti baigtinį valstybės tarnautojų materialinės atsakomybės reglamentavimą, nes priešingu atveju nėra tikslinga perkelti konkrečias DK normas, kurios ir taip valstybės tarnyboje gali būti taikomos pagal VTĮ 5 straipsnį. Toks reguliavimas leidžia teigti, kad VT įstatyme turėtų būti išskiariamos tik tos materialinės ar procedūrinės valstybės tarnautojų materialinės atsakomybės normos, kurios atspindėtų realų poreikį nustatyti išskirtinį šio instituto teisinį reguliavimą, lyginant jį su analogiškų teisinių santykių reguliavimu, nustatytu DK. – valstybės tarnautojų materialinė atsakomybė yra visiškai savarankiška teisinės atsakomybės rūšis, tačiau susijusi su tarnybine atsakomybe. Dažnai, taikant materialinę atsakomybę, kartu taikoma ir tarnybinė, nes ta pačia kalta neteisėta veika valstybės tarnautojas gali padaryti tarnybinį nusižengimą, o tarnybinių pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas gali būti ir materialinės žalos atsiradimo priežastis. Tačiau žala valstybės ir savivaldybės institucijai ar įstaigai gali būti padaryta ir tuomet, kai valstybės tarnautojo padarytoje veikoje tarnybinio nusižengimo sudėties nėra

Viešasis administravimas kaip Letuvos administracinės teisės reguliavimo dalykas: kai kurie probleminiai aspektai.

The authors of the present article analyse the specific features of the structure of the system of public administration subjects and public administration instruments as constituent elements of the subject matter of administrative law that are formed in the doctrine of comparative administrative law. On the basis of the experience of comparative administrative law, the authors evaluate the problematic aspects of the conception of public administration as established in the positive law in order to reveal and critically evaluate their impact on the scope of the regulatory function of the Lithuanian administrative law. In summary of the results of the research, the authors conclude that the system of public administration subjects and the forms (instruments) of their activity as established in the Lithuanian law groundlessly narrow the scope of activities attributed to public administration as well as the subject matter of the Lithuanian administrative law itself. The absence of a possibility to recognise private persons performing functions that, on the basis of their nature, are attributable to public administration activity as public administration subjects does not allow the application of the institute of the delegation of public administration authority that is established in the law of foreign countries and, therefore, prevents from ensuring a closer interrelation between public and private capital in the implementation of the functions of the state and the municipalities by using the regulatory powers of administrative law. The authors also pay attention to the fact that the absence of an official establishment of administrative contract as a public legal form of public administration in the Law on Public Administration of the Republic of Lithuania not only narrows the scope of practical application of the conception of public administration, but also is one of the factors that impede the formation of a unified case-law. With reference to the abovementioned conclusions, the authors of the present article state that the existing legal regulation laid down in the Law on Public Administration must be changed by extending the system of the subjects of public administration as well as the legal forms (instruments) of their activity. It is recommended to establish legal regulation that would allow recognising private persons as public administration subjects, i.e. acting on the basis and within the purview of administrative law in so far as the function they perform is attributable, on the basis of its character (legal nature), to the activity of public administration. The authors also recommend, with reference to the case-law under formation, to officially establish administrative contract as a legal form of public administration equivalent to an administrative act in the Law of Public Administration.Straipsnyje analizuojama viešosios administracijos sąrangos bei viešosios administracinės veiklos instrumentų, kaip sudedamųjų administracinės teisės reguliavimo dalyko elementų, ypatumai, suformuoti lyginamosios administracinės teisės doktrinoje, atskleidžiama šių kategorijų sampratos įtaka administracinės teisės reguliaciniam vaidmeniui. Vadovaujantis lyginamosios administracinės teisės patirtimi vertinami viešojo valdymo (administravimo), kaip Lietuvos administracinės teisės reguliavimo dalyko sampratos, įtvirtintos pozityviojoje Lietuvos teisėje, probleminiai aspektai, atskleidžiant jos įtaką Lietuvos administracinės teisės reguliacinės funkcijos apimčiai

Analysis of tax evasion phenomenon in a view of social sciences’ interaction

Straipsnyje nagrinėjamas mokesčių vengimas, kaip integralaus pobūdžio socialiai vertintinas žalingas visuomenei reiškinys, kurį mažinti būtina panaudojus konsoliduotus socialinių mokslų pasiekimus. Straipsnį sudaro trys dalys. Pirmojoje dalyje atskleidžiama mokesčių vengimo samprata. Mokesčių vengimas analizuojamas kaip bendrateisė problema, todėl tai atskleidžiama kaip visuomenei pavojingos veikos išraiška - administraciniai teisės pažeidimai, baudžiamieji nusižengimai ir nusikaltimai. Antrojoje dalyje analizuojama mokesčių vengimo, kaip teisinės problemos, esmė. Atskleidžiamas šio neigiamo reiškinio poveikis valstybės teisinei sistemai. Pabrėžiama, kad vengti mokėti mokesčius prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintoms konstitucinėms asmenų pareigoms. Iškeliamos vyraujančios neigiamos šiandieninės Lietuvos visuomenės teisinės sąmonės nuostatos dėl šios konstitucinės pareigos. Trečiojoje straipsnio dalyje atskleidžiamas naujo strateginio lygmens požiūrio į mokesčių vengimo problemą poreikis. Siekiant šio tikslo, nagrinėjama būtinybė spręsti mokesčių vengimo problemą pasitelkiant ekonomikos, sociologijos, vadybos, psichologijos, teisės ir kitus socialinius mokslus.This article deals with problem of tax evasion as negative phenomenon to the society and the need to consolidate the achievements of social sciences in order to reduce it. The article consists of three parts. The conception of tax evasion is revealed in the first part of this article. This conception varies depending on means of investigation of this phenomenon. This article analyses tax evasion as a problem of all branches of law, i. e. why it is revealed through violations of law such as administrative infringements, misdemeanors and criminal acts. The tax evasion as legal problem is analyzed in the second part of this article. Tax evasions negative influence to states legal system is revealed. Tax evasions contradiction with persons constitutional obligations set in the Constitution is stressed and Lithuanias societies negative attitude to this constitutional obligation is revealed. The need of new strategic level attitude towards problem of tax evasion is revealed in the third part of this article. Therefore, prevailing reasons of tax evasion are presented and the need to invoke the potential of economics, sociology, management, psychology, law and other social sciences into solving the problem of tax evasion is presented. The authors observes that demand of active legal education, development of legal sense is obvious. Therefore there is need to carry out complex of scientific research, which would help to identify the reasons why people are evading taxes and neutralize those reasons as much as possible. The psychologists, economists, sociologists, criminologists and layers should put joint effort to achieve this goal. It is impossible to achieve this goal promptly, so it should be considered as investment to the future. The authors make a conclusion that there is no strategic level attitude towards solving the problem of tax evasion in Lithuania. Currently the means of dealing with tax evasion problem are not coordinated with each other. Such practice is not effective, because it can not reduce tax evasion to the reasonable level