Nikolai Bukharin: version

Straipsnyje analizuojama mokslinė bei populiarioji šiuolaikinė rusų ir Vakarų autorių literatūra, skirta vienam svarbiausių Tarybų Sąjungos istorijos laikotarpių – stalinizmo laikotarpiui. Tyrinėtojus labiausiai domina represijų klausimai: kiek jos buvo pagrįstos, kas tapo represijų aukomis, o kas ir kodėl tapo budeliais. Paskutinį dešimtmetį rusų literatūroje dažnai keliamas klausimas, kiek yra pagrįstas visuomenės sąmonėje įsigalėjęs trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių tarybinių, partinių, karinių, visuomenės ir kultūros veikėjų skirstymas į aukas ir budelius. Straipsnio autorė vieno žymaus veikėjo – Nikolajaus Bucharino – pavyzdžiu pagrindžia teiginį, kad ne visi dešimtmečiais aukomis laikomi žmonės buvo aukos.The article analyses scientific and popular contemporary literature of Russian and Western authors dedicated to one of the key periods in the Soviet Union – Stalinian period. Researchers are mostly interested in the issues of repressions: to what extent they were based on true evidence, who became the victims of repressions, who became the executioners and why. In the latter decade, the Russian literature has often raised a question to what extent the division of Soviet, party, military, public and cultural figures of the 1920s and 1930s into victims and executioners embedded in the public consciousness is justified. The author of the article uses the example of the famous figure – Nikolai Bukharin – to justify the statement that not all individuals considered victims throughout decades were actually victims

Prelatas Konstantinas Olšauskas: visuomenės veikėjo tragedija : recenzija

Recenzijoje aptariama Vidos Pukienės monografija „Prelatas Konstantinas Olšauskas: visuomenės veikėjo tragedija“ (Vilnius, 2013). Monografija skiriasi nuo iki šiol skelbtų darbų tuo, kad joje siekiama, išanalizavus jau paskelbtus darbus, periodinę spaudą bei archyvinius šaltinius, visapusiškai ir kiek galima tiksliau apibūdinti neeilinę asmenybę. Plačiau atskleisti ir paaiškinti tą neigiamą šleifą, kuris supo prel. K. Olšauską, ypač nuo plačiai išgarsintos Birštono bylos. Ankstesnėje literatūroje buvo keliamas klausimas: prel. K. Olšauskas – kunigas ar žudikas? visuomenės bei politikos veikėjas ar savanaudis garbėtroška? V. Pukienė, nepasiduodama ankstesnių autorių nuomonei, nesivadovaudama jausmais, išankstinėmis politinėmis nuostatomis, o analizuodama šaltinius ir konkrečius dokumentus, mano manymu, į šį klausimą atsakė. Jos knygoje kun. K. Olšauskas – XIX a. pab. – XX a. pr. Lietuvos Katalikų Bažnyčios prelatas, veiklus dvasininkas, lietuvių tautos inteligentas. Jo bažnytinis ir pasaulietinis aktyvumas reiškėsi tuo metu, kai Katalikų Bažnyčia jau nebebuvo vienintelė Lietuvoje stipriau organizuota jėga, kovojusi prieš carizmą, stačiatikybę. Greta to gynusi lietuvių tautą nuo sklindančios lenkėjimo bangos. Tuo metu, kai gyveno ir aktyviai veikė dvasininkas K. Olšauskas, jau kūrėsi lietuvių visuomeninės organizacijos, politinės partijos, išsikristalizavo pasaulėžiūrų skirtumai. Įvertinusi visapusišką visuomeninę ir politinę prel. K. Olšausko veiklą, atmesdama ankstesnės istoriografijos kai kurias perdėtai kategoriškas, dažnai (ypač sovietmečio) neigiamas išvadas, doc. dr. V. Pukienė pateikė savas, dalykiškas, objektyvias, konkrečiais dokumentais pagrįstas išvadas. Nors griežtai paneigti ar patvirtinti kai kurių kunigo gyvenimo faktų, eskaluojamų spaudoje, nesiryžo, bet iš konkrečios dėstomos medžiagos jie savaime išaiškėja. Autorė, pasirinkusi kontekstinės biografijos tyrimo metodą, pateikė skaitytojui visapusišką kun. K. Olšausko asmenybės ir jo veiklos charakteristiką, plačiau supažindino su lietuvių tautiniu sąjūdžiu ir nepriklausomos valstybės kūrimu XX a. pradžioje. Nors kai kurios knygos dalys iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti perteklinės, tačiau labiau įsigilinus nesunku suprasti, jog platesnis kontekstas sudaro galimybę rekonstruoti XX a. pirmosios pusės lietuvių inteligentijos tarpusavio santykius, geriau suprasti prel. K. Olšausko veiklos motyvus ir priežastis, įvertinti jo veiklos svarbą to meto socialiniame, kultūriniame, politiniame gyvenime. Reikšminiai žodžiai: Antireliginė politika; Konstantinas Olšauskas; Anri-religion policy; Konstantinas Olšauska

Is there much patriotism in the new textbooks of Russian history?

Patriotinis auklėjimas - labai svarbi problema valstybėse, kurios atgavo Nepriklausomybę arba susikūrė žlugus Tarybų Sąjungai. Atmetus tarybinio patriotizmo idėją, atsirado tuštuma. Praleidus keliolika metų, dabar susigriebta, nes pastebėta, kad jaunimas be ypatingų svyravimų palieka tėvynę ir išvyksta gyventi svetur. Siekiant sustiprinti jaunimo ryšį su savąja valstybe, gimtąja žeme, kuriama gausybė istorinės ir pseudoistorinės literatūros. Tai ypač pasakytina apie dabartinę Rusiją. Straipsnyje nagrinėjama, kaip patriotinio auklėjimo uždavinius sprendžia Rusijos mokykloms skirtų naujųjų Rusijos istorijos vadovėlių autoriai.Patriotic education is and remains a crucial problem in the countries which regained their independence or recently emerged as independent states after the collapse of the Soviet empire. The rejection of the idea of the Soviet patriotism left a lacuna in this sphere; the most conspicuous consequence is an increasing number of young people who leave their native country and settle in foreign countries. To strengthen ties with young people, many countries, especially contemporary Russia, try to publish works dealing with historical issues. Therefore, the article aims to investigate the situation of patriotic education in Russia in terms of contemporary Russian history textbooks. A huge amount of science, science popular and pseudohistorical literature is dedicated to patriotic education in Russia. Though their authors made attempts to rewrite Russian history from ancient times till present days, the contemporary history textbooks follow the traditional ideology of the Soviet period. These textbooks do not present results of present day researches; the authors do not escalate those topics of Russian history which would stimulate the country’s youth to be proud of their history

Orthodox in Lithuania and Poland : religion factor in Russia and Polish-Lithuanian Commonwealth relations (historiography aspect)

Kaimynystėje gyvenančių lietuvių, lenkų ir rusų tautų santykiai buvo, yra ir ateityje bus labai svarbūs. Svarba neapsiriboja istorine tiktai šių tautų raida. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Lenkijos karalystės ir Maskvos valstybės santykiai visada veikė Europos tautų gyvenimą. XVI a. susikūrus Abiejų Tautų Respublikai ir susiformavus Maskvos carystei, šių valstybių santykius veikė tikybos faktorius. Šio faktoriaus vieta tarpvalstybiniuose santykiuose nušviečiama šiame straipsnyje, pateikiant lietuvių, lenkų ir rusų autorių koncepcijas ir naudojantis „Imperatoriškosios rusų istorinės draugijos rinkiniu“. Reikšminiai žodžiai: Bresto unija, dizunitai, disidentai, „smūta", Amžinosios taikos sutartis; Katalikybė; Katalikų bažnyčia; Krikščionybė; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Maskvos valstybė (Maskvos Didžioji Kunigaikštystė; Muscovite state; Grand Duchy of Moscow); Stačiatikių bažnyčia; Stačiatikybė; Tikėjimas; Valstybės; Catholic Church; Catholicism; Christianity; Faith; Grand Duchy of Moscow; Orthodoxy; Ortodox Church; States; The Great Duchy of Lithuania; Union of Brest, disuniates, dissidents, Time of Troubles in Russia, Treaty of Perpetual PeaceThe relations between the Great Dukedom of Lithuania, the Kingdom of Poland and the State of Moscow (later called the Both Nations' Republic and the Empire of Russia) were always complicated because of the claims to the territories of the Eastern Slavs and the differences in confession. Although the disputes resulted in a union of churches in 1596, the rise of the United Church did not soften the relationship. After the rise and strengthening of the Russian empire in the 18th century the issue of confession was used as a means of continual interfering into the affairs of the Both Nations' Republic until it was eventually destroyed. This important process drew reaserchers' attention already in the 19th century. The postile operations towards the Both Nations' Republic were sought to render as a sincere support of the Orthodox and Protestants by the Russian historians. However, contemporary historians highlight the real reason for such politics

Prelatas Konstantinas Olšauskas: visuomenės veikėjo tragedija

Recenzijoje aptariama Vidos Pukienės monografija „Prelatas Konstantinas Olšauskas: visuomenės veikėjo tragedija“ (Vilnius, 2013). Monografija skiriasi nuo iki šiol skelbtų darbų tuo, kad joje siekiama, išanalizavus jau paskelbtus darbus, periodinę spaudą bei archyvinius šaltinius, visapusiškai ir kiek galima tiksliau apibūdinti neeilinę asmenybę. Plačiau atskleisti ir paaiškinti tą neigiamą šleifą, kuris supo prel. K. Olšauską, ypač nuo plačiai išgarsintos Birštono bylos. Ankstesnėje literatūroje buvo keliamas klausimas: prel. K. Olšauskas – kunigas ar žudikas? visuomenės bei politikos veikėjas ar savanaudis garbėtroška? V. Pukienė, nepasiduodama ankstesnių autorių nuomonei, nesivadovaudama jausmais, išankstinėmis politinėmis nuostatomis, o analizuodama šaltinius ir konkrečius dokumentus, mano manymu, į šį klausimą atsakė. Jos knygoje kun. K. Olšauskas – XIX a. pab. – XX a. pr. Lietuvos Katalikų Bažnyčios prelatas, veiklus dvasininkas, lietuvių tautos inteligentas. Jo bažnytinis ir pasaulietinis aktyvumas reiškėsi tuo metu, kai Katalikų Bažnyčia jau nebebuvo vienintelė Lietuvoje stipriau organizuota jėga, kovojusi prieš carizmą, stačiatikybę. Greta to gynusi lietuvių tautą nuo sklindančios lenkėjimo bangos. Tuo metu, kai gyveno ir aktyviai veikė dvasininkas K. Olšauskas, jau kūrėsi lietuvių visuomeninės organizacijos, politinės partijos, išsikristalizavo pasaulėžiūrų skirtumai. Įvertinusi visapusišką visuomeninę ir politinę prel. K. Olšausko veiklą, atmesdama ankstesnės istoriografijos kai kurias perdėtai kategoriškas, dažnai (ypač sovietmečio) neigiamas išvadas, doc. dr. V. Pukienė pateikė savas, dalykiškas, objektyvias, konkrečiais dokumentais pagrįstas išvadas. Nors griežtai paneigti ar patvirtinti kai kurių kunigo gyvenimo faktų, eskaluojamų spaudoje, nesiryžo, bet iš konkrečios dėstomos medžiagos jie savaime išaiškėja. Autorė, pasirinkusi kontekstinės biografijos tyrimo metodą, pateikė skaitytojui visapusišką kun. K. Olšausko asmenybės ir jo veiklos charakteristiką, plačiau supažindino su lietuvių tautiniu sąjūdžiu ir nepriklausomos valstybės kūrimu XX a. pradžioje. Nors kai kurios knygos dalys iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti perteklinės, tačiau labiau įsigilinus nesunku suprasti, jog platesnis kontekstas sudaro galimybę rekonstruoti XX a. pirmosios pusės lietuvių inteligentijos tarpusavio santykius, geriau suprasti prel. K. Olšausko veiklos motyvus ir priežastis, įvertinti jo veiklos svarbą to meto socialiniame, kultūriniame, politiniame gyvenime