Apšvietimas kaip architektūros modernumo simbolis

The paper is designed to reveal the aesthetics of artificial lighting and its influence on the architecture of the 20th century. The main topics discussed are electric lighting, which appeard in our history at the end of the 19th century, and the technical development of lighting till the middle of the 20th century. Connections of artificial lighting with visual arts, its influence on advertisement, building architecture and the whole city are analysed. An idea is proposed that although lighting by nature was purely functional, very soon it acquired symbolic ambitions to represent architecture. In modern times architects understood that lighting was both a technological development and a symbol of a new era, when there appeared an independent field of creation - lighting architecture. Santrauka Straipsnyje nagrinėjama dirbtinio apšvietimo estetika ir jos įtaka XX a. architektūrai. Išryškinta XIX a. pabaigoje atsiradusio elektrinio apšvietimo svarba ir atskleista apšvietimo techninė raida iki XX a. vidurio. Nagrinėjamos dirbtinio apšvietimo sąsajos su vizualiaisiais menais, apšvietimo įtaka reklamai, pastatų architektūrai bei visam miestui. Straipsnyje keliama idėja, kad nors apšvietimo prigimtis pradžioje buvo grynai funkcionali, ji greitai įgavo simbolinių ambicijų – reprezentuoti architektūrą. Architektai į apšvietimą žvelgė ne tik kaip į technologinę pažangą, tai buvo naują erą ženklinantis simbolis, erą, kurioje atsiranda didelės įtakos visoms kūrybinėms idėjoms turinti nauja savarankiška kūrybos sritis – šviesos architektūra. First Published Online: 22 May 2013 Reikšminiai žodžiai: meninis, dirbtinis, elektrinis apšvietimas, stiklo, šviesos architektūra, modernumas

UNREALIZED ARCHITECTURAL PROJECTS IN LITHUANIA: HISTORICAL DEVELOPMENT / NEĮGYVENDINTI ARCHITEKTŪRINIAI PROJEKTAI LIETUVOJE: ISTORINĖ RAIDA

The “unrealized architectural projects” are the building projects, carried out under the specific design task and intended to be built in a particular place (site), though, for certain reasons and circumstances, have never been constructed. However, up to the present day, the topic of the “unbuilt” has been analyzed just episodically in literature and sources. The article touches upon the historical development of unrealized architectural works, as well as their artistic value and role within various historical periods of Lithuanian architecture. One of the chapters briefly reviews the relevance and development of unrealized projects during the period since Czarist Russian occupation (1795) to the restoration of Lithuanian independence (1990). Furthermore, the deeper analysis of the Soviet period (1940–1990) “dead” architecture is presented. While exploring “the unrealized”, attention has been also paid to what was actu ally built, therefore the prevailing architectural styles, tendencies and examples of the corresponding decade (in Lithuania and worldwide) have been studied. Santrauka Neįgyvendinti projektai – tai pastatų projektai, atlikti pagal konkrečią projektavimo užduotį ir skirti realizuoti konkrečioje vietoje (sklype), tačiau dėl tam tikrų priežasčių ir aplinkybių neįgavę realaus statinio pavidalo. Iki šiol ši tema literatūros šaltiniuose nagrinėta epizodiškai. Straipsnyje kalbama apie nerealizuotų darbų istorinę raidą, meninę vertę, jų vaidmenį įvairių laikotarpių Lietuvos architektūroje. Viename iš skyrių trumpai apžvelgiamas nerealizuotų projektų aktualumas ir raida nuo carinės Rusijos okupacijos (1795) iki Nepriklausomybės atgavimo metų (1990). Nuodugniau analizuojama sovietinio laikotarpio (1940–1990) vadinamoji mirusi architektūra. Tyrinėjant tai, kas nerealizuota, tenka atkreipti dėmesį ir į tai, kas buvo įgyvendinta: kokios architektūrinės srovės, mados, stiliai, tendencijos vyravo tam tikru periodu ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Raktiniai žodžiai: neįgyvendintas projektas; nerealizuota architektūra; istorinė raida; carizmo laikotarpis; tarpukaris; Sovietų Sąjunga; klasicizmas; istorizmas; modernas; modernizma