Association between Frequency Domain Heart Rate Variability and Unplanned Readmission to Hospital in Geriatric Patients

<p>Abstract</p> <p>Background</p> <p>An accurate prediction of unplanned readmission (UR) after discharge from hospital can facilitate physician's decision making processes for providing better quality of care in geriatric patients. The objective of this study was to explore the association of cardiac autonomic functions as measured by frequency domain heart rate variability (HRV) and 14-day UR in geriatric patients.</p> <p>Methods</p> <p>Patients admitted to the geriatric ward of a regional hospital in Chiayi county in Taiwan were followed prospectively from July 2006 to June 2007. Those with invasive tubes and those who were heavy smokers, heavy alcohol drinkers, on medications that might influence HRV, or previously admitted to the hospital within 30 days were excluded. Cardiac autonomic functions were evaluated by frequency domain indices of HRV. Multiple logistic regression was used to assess the association between UR and HRV indices adjusted for age and length of hospitalization.</p> <p>Results</p> <p>A total of 78 patients met the inclusion criteria and 15 of them were readmitted within 14 days after discharge. The risk of UR was significantly higher in patients with lower levels of total power (OR = 1.39; 95% CI = 1.04-2.00), low frequency power (LF) (OR = 1.22; 95% CI = 1.03-1.49), high frequency power (HF) (OR = 1.27; 95% CI = 1.02-1.64), and lower ratios of low frequency power to high frequency power (LF/HF ratio) (OR = 1.96; 95% CI = 1.07-3.84).</p> <p>Conclusion</p> <p>This is the first study to evaluate the association between frequency domain heart rate variability and the risk of UR in geriatric patients. Frequency domain heart rate variability indices measured on admission were significantly associated with increased risk of UR in geriatric patients. Additional studies are required to confirm the value and feasibility of using HRV indices on admission as a non-invasive tool to assist the prediction of UR in geriatric patients.</p

Gender Inequalities in Education

The terrain of gender inequalities in education has seen much change in recent decades. This chapter reviews the empirical research and theoretical perspectives on gender inequalities in educational performance and attainment from early childhood to young adulthood. Much of the literature on children and adolescents attends to performance differences between girls and boys. Of course achievement in elementary and secondary school is linked to the level of education one ultimately attains including high school completion, enrollment in post secondary education, college completion and graduate and professional school experiences. We recommend three directions for future research: (a) interdisciplinary efforts to understand gender differences in cognitive development and non-cognitive abilities in early childhood, (b) research on the structure and practices of schooling, and (c) analyses of the intersectionality of gender with race, ethnicity, class, and immigrant statuses in creating complex patterns of inequalities in educational experiences and outcomes

ORIGINS AND APPLICATION OF POSTMODERN TRENDS IN PRIVATE DWELLING-HOUSES OF LITHUANIA, 1987–1998 / POSTMODERNIZMO STILIAUS TENDENCIJŲ KILMĖ IR PRITAIKYMAS PRIVAČIŲ GYVENAMŲJŲ NAMŲ ARCHITEKTŪROJE LIETUVOJE (NUO 1987 IKI 1998 METŲ)

On 28 September 1987, the resolution No. 264 On Further Development of Individual Housing in the Republic passed by the Central Committee of the Council of Ministers of the Lithuanian SSR restored the typological group of private dwelling-houses to Lithuanian towns after a break of nearly three decades. Post-modern trends in architecture that prevailed in western countries at that time reached Lithuania in the form of limited spectrum of architectural press. Architectural expression of individual dwelling-houses in Lithuania relied specifically on projects published in foreign magazines (mostly, of Japan, the U.S.A and Western Europe), and later – in the local periodicals. Different features of such analogous architecture were adapted in Lithuanian dwelling-houses in different ways: the spatial structure of the building was used and interpreted in ones, while in the others – only certain specific details, most often published in such professional press. Three groups of individual dwelling-houses were formed: the elite – benchmark-type, typical -adapted and self-taught architecture. They represented examples of architecture, which over the ten-year’s period were built in parallel and intense mode, until finally the economic conditions prevalent in the post-Soviet Lithuania led to the more practical approach to one’s housing, and the style of post-modernism became unfashionable in Lithuania just like in the remaining part of the world. Santrauka 1987 m. rugsėjo 28 d. LKP CK ir LTSR ministrų tarybos nutarimas Nr. 264 „Dėl individualinės gyvenamųjų namų statybos tolesnio plėtojimo Respublikoje“ į Lietuvos architektūrą po beveik trijų dešimtmečių pertraukos vėl sugrąžino individualaus būsto tipologinę grupę. Tuo metu Vakarų pasaulyje vyravusios postmodernizmo stiliaus tendencijos Lietuvą pasiekdavo daugiausiai riboto spektro profesinės periodikos pavidalu. Lietuvoje individualių gyvenamųjų namų architektūrinė raiška būtent ir rėmėsi užsienio (Japonijos, JAV, Vakarų Europos), vėliau – vietinėje periodikoje publikuotais postmodernizmo stiliaus gyvenamųjų namų projektais. Skirtinguose gyvenamuosiuose namuose analogų savybės buvo pritaikomos nevienodai: vienuose perimama ir interpretuojama pastato erdvinė struktūra, kituose – tik dažniausiai publikuotos detalės. Susiformuoja trys individualių gyvenamųjų namų architektūros grupės: elitinė etaloninė, tipinė adaptuota ir savamokslė. Joms atstovaujantys architektūros pavyzdžiai per dešimties metų laikotarpį statyti lygiagrečiai ir intensyviai, kol galiausiai postsovietinėje šalyje susiklosčiusios ekonominės aplinkybės paskatino praktiškesnį požiūrį į gyvenamąjį būstą, o postmodernizmo stilius, lygiai kaip ir likusiame pasaulyje, tapo nebemadingas. Reikšminiai žodžiai: privatus gyvenamasis namas, postmodernizmas, Lietuvos architektūra, profesinė periodika

The contemporary architecture landmarks: placing an iconic building in a hierarchical clasification system / Šiuolaikinės architektūros orientyrai: ikoniški pastatai hierarchinės klasifikacijos sistemoje

Cultural, technological, economic and social phenomena are changing the meaning and importance of different cityscape elements. The article focuses on contemporary architecture landmarks and architectural iconicity. It suggests the hierarchical classification of contemporary architectural landmarks, considering the global urban tendencies and capitalist globalization. The contemporary architectural icons are treated as urban landmarks of international importance. The dominants of cities spatial structure are recognized as other important their hierarchical type. The importance of distinguishing buildings and distinguishing urban details is limited in terms of territory, view and time. Santrauka Architektūros orientyrai dažnai aptariami bendrai su gamtinės aplinkos elementais ir nenagrinėjami atsietai. Tačiau pastarųjų metų miestų vystymo tendencijos, nuolat didėjantis antropogeninių orientyrų skaičius miestovaizdyje bei auganti jų svarba reikalauja atidesnio požiūrio į šiuos miestų urbanistinės struktūros elementus. Straipsnyje aptariamas ikoniškų pastatų fenomenas bei kiti šiuolaikiniai architektūros orientyrai – aplinkoje savo fizinėmis bei estetinėmis savybėmis išsiskiriantys pastatai, urbanistiniai elementai bei šių kompleksai. Atsižvelgiant į pastarųjų metų miestų raidos kryptis bei urbanizuotos erdvės suvokimo sampratos pokyčius, siūloma šiuolaikinės architektūros orientyrus skirstyti į ikoniškos architektūros, erdvinės struktūros dominančių ir išsiskiriančių ženklų hierarchinius tipus. Aptariamos skirtingų tipų architektūros orientyrų skiriamosios savybės. Raktiniai žodžiai: architektūros orientyrai; ikoniška architektūra; ikoniškas pastatas; globalizacija; miesto suvokima

SPATIAL NARRATIVE AND PERCEPTION OF SPACE IN HISTORICAL AND CONTEMPORARY ARCHITECTURAL COMPOSITIONS / ERDVINIS NARATYVAS IR FORMOS PERCEPCIJA ISTORINĖS IR ŠIUOLAIKINĖS ARCHITEKTŪROS KOMPOZICIJOSE

One of the most important features in historical architectural compositions is geometrical rendition of architectural space and volume. This feature was highlighted in terms of architecture of Modernism. According to the theory of modern architecture and Geschtalt Psychology, elementary geometrical forms and main spatial features were underlined and accepted as anthropomorphic principle of architecture. Even today main spatial characteristics are accepted as a key principle of architectural composition. However, architects and critics of contemporary – post-modern and deconstructive – architecture emphasize the value of architectural narrative achieved not only through perception of space, but also by its relationship to social and cultural meanings and subtext of architecture. A narrative, as architectural feature, is realized in some compositions of the deconstructivist and postmodern architecture, both worldwide and in Lithuania. Santrauka Vienas svarbiausių istorinės architektūros bruožų – geometriškumas – buvo išryškintas modernizmo architektūros teorijoje. Remiantis geštaltpsichologijos teorija, elementarios geometrinės formos ir pagrindinės erdvinės charakteristikos suvoktos kaip antropomorfinis architektūros aspektas: net ir šiandien jos laikomos architektūros kompozicijos pagrindu. Nepaisant to, šiuolaikinės postmodernizmo ir dekonstruktyvizmo architektūros kūrėjai bei kritikai akcentuoja erdvinio naratyvo, kuriamo ne tik erdvės percepcijos, bet ir erdvės santykio su socialinėmis ir kultūrinėmis reikšmėmis, svarbą. Naratyvo, kaip architektūros kompozicinės ypatybės, naudojamos dekonstruktyvizmo ir postmodernizmo architektūros kompozicijose, pavyzdžių galime aptikti tiek užsienyje, tiek Lietuvoje. Reikšminiai žodžiai: naratyvas, dekonstruktyvizmas, postmodernizmas, šiuolaikinė ir istorinė architektūra