Sakymo raiška Vytauto Mačernio Vizijose

This article is a textual analysis of Vizijos (Visions), a cycle of poems by Vytautas Mačernis (1921–1944). The analysis focuses on enunciative meaning-making. The theory of enunciation (énonciation) originated in lingustics, as an inquiry into the speaking subject which, by an act of enunciation, appropriates the system of language. The introductory part of the article presents enunciative textual analysis as a modification of so-called standard greimasian textual semiotics. As a case in point, a textual analysis, by Algirdas Julien Greimas, of a poem by Marcelijus Martinaitis (“Ašara, dar tau anksti...”) is discussed, highlighting Greimas’ reluctance to discuss enunciative meaning-making. Next follows a brief discussion of an outline for inquiry into the formal apparatus of enunciation as proposed by Émile Benveniste. A model of dimensions of enunciative meaning-making that are relevant to a textual analysis of a lyric text is presented.The first part of the textual analysis is dedicated to the “Įžanga” (“Prelude”) of Visions. It is inferred that in terms of enunciative meaning-making the “Prelude” is distinct from the other parts of the work. It is argued that the “Prelude” does not live up to the standard set by those other parts. In order to demonstrate what that standard is, “Pirmoji” (“The First”) vision and excerpts of other parts are discussed. Throughout the demonstration, it is suggested that an inquiry into enunciative meaning-making leads to a different understanding of Visions than the one proposed in comprehensive studies by Virginija Balsevičiūtė-Šlekienė.Šis straipsnis skirtas pristatyti Vytauto Mačernio Vizijų teksto analizei sakymo raiškos aspektu. Sakymo (pranc. énonciation; angl. enunciation) teorijos pagrindai buvo padėti kalbotyroje, kai greta klausimo apie kalbos sistemą imta kelti klausimą apie kalbantį subjektą, kuris ką nors sako, dėsto, išreiškia, formuluoja, taria, prisiimdamas tą kalbos sistemą sakymo aktu. Straipsnio pradžioje teksto analizė sakymo raiškos atžvilgiu pateikiama kaip papildymas vadinamajai standartinei greiminei teksto semiotikai. Kaip pavyzdys kritiškai aptariama Algirdo Juliaus Greimo atlikta Marcelijaus Martinaičio eilėraščio „Ašara, dar tau anksti...“ analizė, nurodant, kur joje neatsižvelgta į sakymo raišką. Toliau pristatomi dabartinės sakymo sąvokos pagrindėjo Émile’io Benveniste’o metmenys formaliojo sakymo aparato tyrimui. Išskiriami teksto analizei relevantiški aspektai ir pristatomos gairės, kaip tie aspektai bus taikomi analizuojant sakymo raišką lyriniame tekste.Atskirai analizuojama Vizijų „Įžanga“ ir parodoma, kad sakymo raiškos atžvilgiu „Įžanga“ skiriasi nuo kitų ciklo dalių. Teigiama, kad „Įžanga“ neatitinka kitų dalių nustatomo ciklo raiškos etalono. Tam raiškos etalonui aptarti analizuojama „Pirmoji“ vizija ir kitų vizijų fragmentai. Remiantis analizės išvadomis, diskutuojama su Virginijos Balsevičiūtės-Šlekienės Vizijų mokslinės studijos išvadomis ir prielaidomis.Vytauto Mačernio Vizijas ėmiausi analizuoti paragintas šiam autoriui skirto 2021 metų „Literatūros salų“ seminaro rengėjų Aistės Kučinskienės ir Žanos Raškevičiūtės-Andriukonienės. Viliuosi šiuo straipsniu prisidėsiantis prie Vizijų įdomumo dabarties skaitytojams ir pratęsiantis vietinius sakymo tyrinėjimus, kuriuos pradėjo Kęstutis Nastopka (2007, 2010a, 2010b, 171–224)

Erdvės semiotika

 &nbsp

Neatrasta, bet reikalinga: meilė Vinco Mykolaičio-Putino romane Altorių šešėly

The article presents a semiotic inquiry into a particular rendering of the theme of love. The object of analysis is a novel by Vincas Mykolaitis-Putinas, In the Shadow of Altars (Altorių šešėly; 1933), one of the first and most prominent Lithuanian novels about love (it involves Liudas Vasaris, the protagonist, ‘breaking free’ from being first a seminary student and then a priest, to being a poet and a married man). Prior critique of the novel highlights the psychological-existential character and thematic autonomy of love therein. However, the outcome of the present analysis is quite the opposite: in the novel, love stories are actually organized according to fairytale principles of narrative structure, and developed on the basis of sociocultural stereotypes that do not imply any direct experience or an existential dimension.Our research employed a number of theoretic and methodological supports: R. Barthes’ notion of figure, presented in Fragments d’un discours amoureux; 1977, A. J. Greimas’ canonical narrative schema, developed on the basis of fairy-tale research, and Y. Lotman’s notion of worldview, presented in his works on individual selfperception and behavior patterns. These devices were applied according to the specific character and structural unity of the text.Structural analysis of sections devoted to love stories and of their relation with other sections reveals that love in this novel is not important per se, but as a means of becoming of a man-creator. The becoming of Liudas Vasaris as a creator – a utopian image of personal fulfillment in one’s own society – is made possible in the novel by the exploitation of a fairy-tale love narrative. Therefore, the novel presents a ‘love tale’ rather than a love story rendered by novelistic narration. This also determines the thematic treatment of love. In the Shadow of Altars love does not become an independent theme, problem or value; it is dissociated both from the novel’s historic-sociocultural framework and from any manifestations of subjectivity. Love situations are composed by reproducing sociocultural and literary stereotypes of behavior and perception, thus unconsciously propagating underlying patriarchal notions and rituals. Therefore, the results of this inquiry call for an adjustment of In the Shadow of Altars’ critical reception, a re-evaluation of the novel's character and of the possibilities for an adequate reading. This also encourages broader questions about love in Lithuanian literature, from the possibilities of its existence to its authenticity.Furthermore, recognizing the primacy of the story of becoming of a man-poet allows for an identification of the tensions and polemic between poetic currents in the Lithuanian literary field of the first three decades of the 20th century. The trajectory of becoming of Vasaris-poet begins with an orientation towards a ‘poetry of ideas’, continues into a stage of decadent neo-romanticism (an important element of the latter stage are decadent relations with decadent women), and ends its development with a program of hypothetical harmonious neo-romanticism (together with the discovery of ‘truthful’ love and way of life). In this sense, this analysis is a contribution to ongoing research of interaction between textual and non-textual structures, text and context, semiotics and cultural studies.Vinco Mykolaičio-Putino romanas Altorių šešėly (1933) neabejotinai yra vienas žymiausių lietuvių romanų apskritai, o kartu ir vienas geriausiai žinomų romanų apie meilę. Vyraujanti romano recepcija akcentuoja psichologinį-egzistencinį jo pobūdį ir meilės temos savarankiškumą. Pavyzdžiui, išsamiausiai meilės problemiką kūrinyje aptariantis Gintaras Lazdynas Altorių šešėly pateikiamą meilės traktuotę įvardija kaip lūžį lietuvių romanistikoje: iki tol meilė buvusi kitoms programos pajungiama „priemonė“, pasitelkiama su meile nesusijusioms vertėms – visų pirma bendruomeniniams tikslams – siekti, o štai Putino romane meilė esą svarbi savaime, tai „psichoanalitinis fenomenas“. Šis teiginys tiesiogiai kildinamas iš recepcijoje vyraujančios prielaidos, kad Altorių šešėly yra psichologinis romanas, kurio objektas – individo vidujybė (jausmai, mintys etc.), aprėpianti ir meilės išgyvenimus.Šiame straipsnyje savo ruožtu sieksime parodyti, kad meilės tema romane yra ne savarankiška, o pajungta kitai, bene vienintelei romane svarbiai – tapimo poetu, poetinės tapatybės ir programos formavimosi temai. Pabrėšime, kad tokią padėtį nulemia meilės sampratos apsichologiškumas: meilė Altorių šešėly nėra vidinio psichologinio individo gyvenimo dalis, tai automatiškai atliekamas išankstines sociokultūrines nuostatas perteikiančių standartinių situacijų ir elgsenų repertuaras. Šį repertuarą sudaro suvokimo (kas yra meilė, kokia turi būti meilė), praktikavimo (kaip reikia mylėti, kaip elgtis mylint) ir funkcinės paskirties nustatymo (meilė kaip priemonė siekiant kokių nors kitų tikslų) stereotipai. Tai, kad meilės traktuotė romane nėra psichoanalitinis fenomenas, verčia suabejoti ir bendresniąja prielaida, esą šis romanas yra psichologinis ar net egzistencinis.Daryti tokius apibendrinimus mus paskatino meilės istorijoms skirtų teksto dalių ir jų santykio su kitomis dalimis peržvalga iš kelių žiūros taškų. Pirma aptarsime meilės istorijose dalyvaujančio protagonisto ir kitų personažų santykį su tuo, ką pavadinome romano sociokultūriniu ir istoriniu rėmu. Kartu pažiūrėsime, kaip romane pateikiamas meilės santykių užmezgimo ir plėtojimosi procesas, kokie elementai jį sudaro. Kitas svarbus klausimas – meilės istorijų sąveika su protagonisto ir kitų personažų savivoka, jų subjektyvumu. Trečia, remdamiesi pirmų dviejų matmenų aptarimu parodysime, jog apskritai meilės istorijos romane pateikiamos ir jungiamos ne pagal pasakojimo, bet pagal pasakos principus. Galiausiai, pamėginsime įvardyti meilės istorijų „aptarnaujamą“ ideologinę formuluotę, kuria projektuojamas jau ne meilės, o specifinis žmogaus-kūrėjo tapsmo vaizdinys

Kad būtų prasmės, reikia pramanų : recenzija

Recenzijoje aptariama Nijolės Keršytės monografija „Pasakojimo pramanai“. Pažymima, kad monografijoje pirmąkart taip išsamiai lietuvių kalba pristatoma G. Genette’o naratologija, atskaitos tašku pasirinkus A. Greimo semiotiką. Didelis monografijos privalumas, recenzento nuomone, kad susipažindinant su teorija iškart pateikiami ir originalūs autorės atliktų analizių pavyzdžiai. Recenzentas kvestionuoja kai kuriuos autorės požiūrius. Jam nepagrįstas atrodo pernelyg didelis šuolis formuluojant greiminę naratyvumo kaip transformacijos problematiką: jo manymu, vargu ar pagrįsta teigti, jog A. Greimas modeliuoja pasakojimą kaip transformaciją todėl, kad, pasak F. Saussure’o, reikšmės atsiradimo sąlyga esąs skirtumas, o transformacija yra dinamiškas skirtumas. Atskleidžiama, kad autorė monografijoje išsako teiginį, kad pasakojamasis diskursas – tam tikrų dydžių algoritmas, o recenzentui pagrįstesnis atrodo požiūris, kad jau sukonstruoti modeliai nėra ontiški, o yra tęstinės analitinės aiškinamosios praktikos dalis, todėl jų neįmanoma niekur fiksuoti esant, bet kas kartą imantis analizės reikia iš naujo ieškoti koreliacijos tarp modelio (ar jo dalių) ir visos semantinės analizuojamo teksto apimties. Recenzento teigimu, tokiu atveju veikiau tekstai nušviečia modelį, atskleisdami galimas jo elementų ir jų sąryšių variacijas ir komplikacijas. Konstatuojama, kad monografijoje intriguojančiai, naudojant skirtingus pavyzdžius, svarstoma laiko ir atminties problematika. Recenzentas pažymi ir aiškią, žodingą, sintaksiškai lanksčią ir intonaciškai moduliuotą monografijos kalbą

Poetic discourse in the early works of Sigitas Geda

The article examines poetic discourse in the early works of Sigitas Geda— these include Pėdos [Footprints, 1966], Geda’s first published collection of poems, and Strazdas [A Thrush, 1967], a long narrative poem. Poetic discourse is loosely defined in the article as a kind of modelling of meaningful speech in textual practice. The particular literary works selected are read as manifestations of a type of poetic discourse. The article presents an interpretative explication of this particular type and contrasts this approach with established mythopoetic readings of Geda’s oeuvre. In an attempt to examine poetic discourse enunciation, the article describes qualities of the textual fabric, e.g. modes of cohesion, part-towhole relations, collocations, dynamic vectors (such as crescendos), figures of the speaker, object representation, etc.The article singles out and discusses three aspects of the works in question: the particularities of plural enunciation and the way the enunciator projects itself as the ground for the totality of the represented world; the particular cognitive semiotic construct wherein a traditional landscape is represented as a diagrammatic sign that generates signification related to the past, integrating selected modern objects; a micro-plot of ecstatic experience by way of an immediate subjective encounter with the immensity of the past; and epiphanic images of primitive cosmology that emerge in moments of extreme intensity, as attained in the process of enunciation by the selfprojecting imagination

Aikštingos vėliavos

Sekant dramą dėl sienų piešinių Saltoniškių gatvės požeminėje perėjoje Vilniuje, Žvėryne, mane trikdė vienos stovyklos sprendimas panaudoti tautinės trispalvės atvaizdą viskam uždažyti, paskui net budėti to atvaizdo sargyboje. Iškilo klausimas: kaip suprasti nacionalinės vėliavos atvaizdo panaudojimą priešiškumui reikšti mūsų visuomenėje, kuri per visas XX a. okupacijas tiek daug neteko dėl valstybės mastu ir vardu organizuotų atskirčių ir smurto? Žinau, yra kas pasakytų: vėliavos atvaizdo dauginimas tiesiog yra nacionalizmo išraiška, o nacionalizmas pagal apibrėžimą priešiškas. Bet man tai per rimtas apibendrinimas; noriu pasamprotauti labiau efemeriškai ir tik apie pavienės, smulkaus masto situacijos prasmės atspalvius. Manau, kad suprasti atskirą situaciją – ne menkesnis iššūkis, nei apibūdinti stambiuosius visuomenės reiškinius. Visų pirma noriu pažymėti, kad viskas buvo uždažyta ne Lietuvos Respublikos vėliava, bet vėliavos atvaizdu. Vėliava nedažoma, ji daroma iš audeklo. Tai svarbu dėl poros priežasčių, kurios viena kitai priešingos. Pirma, tai lemia, kad visa situacija buvo bent kiek sąlygiška: gal ne fiktyvi, bet abstraktoka, susijusi labiau su aistra ženklams, nei su pagarba simboliniams daiktams. Antra, ši aistra ženklams ir asociatyviam mąstymui, kuri yra dominuojanti dabartinės Lietuvos kultūros tendencija, akimirką išsiliejo faktiniais poelgiais, sukūrė įtemptą situaciją: man regis, tą kelias dienas trukusią akimirką dėl intensyvumo šuolio vėliavos atvaizdas požeminėje perėjoje tapo tikriniu ženklu, tarytum medžiaginės vėliavos variantu ar pakaitalu, įžemintu štai šioje sienoje ir niekur kitur