Пушкинская эпоха в ракурсе истории читателя

[Александр Федута. «Кто б ни был ты, о мой читатель…»: Проблема читателя в литературе пушкинской эпохи. Минск: Лимариус, 2015. 400 с.

Складка пейзажа: к проблеме барокко в творчестве Н. В. Гоголя

Tipologinis Nikolajaus Gogolio kūrybos bendrumas su baroko kultūros tekstais buvo nustatytas anksčiau, nei pradėti ukrainiečių baroko bei jo įtakos Gogoliui tyrinėjimai. Pastarieji atspindėjo baroko problematikos raidą per visą XX amžių. Michailo Jampolskio veikale Audėjas ir regėtojas: reprezentacijos istorijos apy­braižos (2007) Gogolis pristatomas kaip klasikinės re­prezentacijos kritikas baroko, kurio supratimas remiasi Michel Foucault, Gilles Deleuze ir kitų, dvasia.Straipsnio tikslas – pademonstruoti Gogolio pasau­lėžiūros ir vaizduotės artimumą Deleuze’o atkurtam Leibnizo baroko pasauliui, remiantis stepės peizažo iš apysakos „Tarasas Bulba“ analize. Deleuze’as yra pasiūlęs universalų baroko požymį, pagal kurį baro­kas gali būti atpažįstamas ir peržengiant istorines jo epochos ribas. Tai – klostės, kurias barokas suklosto ir sutvarko į du aukštus – materijos ir dvasios. Dviejų aukštų namas – tai barokinio pasaulio modelis, sujun­giantis absoliučiai skirtingas esmes. Barokinės klostės nėra abstrakčios. Jas galima matyti barokinėje tapybo­je, skulptūroje, architektūroje ir t. t. Svarbiausia, kad Deleuze‘as pademonstruoja, kaip artimai barokinio meno vaizdiniai yra susiję su Leibnizo pasaulio vaizdu, o interpretuodamas baroko kūrinius Leibnizo filosofijos kontekste, sukuria barokinės klostės metodologiją.Anot Jurijaus Lotmano, peizažas, kurį matome pro langą, skiriasi nuo nutapyto ant drobės tuo, kad pirmasis suvokiamas kaip didesnės visumos dalis, o antrasis – kaip uždara struktūra, universalus objektas, pasaulio modelis. Dėl didelės vizualinių menų įtakos formuojantis Gogolio vaizduotei, bet kuris jo peizažas yra artimesnis tapybai, nei literatūrai būdingam psi­chologizuotam gamtos aprašymui. Todėl jo peizažai yra patogi priemonė išsiaiškinti meninio mąstymo ir vaizduotės ypatybes.Aprašydamas stepę Gogolis nuolat kaitalioja ra­kursus, parodydamas ją tai iš aukštai ir iš tolo, tai pri­artėdamas prie mažiausių jos detalių (gėlių, vabzdžių). Stepės plotai vaizduojami nuosekliai naudojant visų gamtos gaivalų įvaizdžius, kurie metonimiškai ir meta­foriškai persipina, kurdami bendrą milžiniškos judrios masės įspūdį. Nors kalbama apie sausumą, aprašyme dominuoja okeano/bangos izotopija, kurią galima aiš­kinti kaip barokinės klostės variaciją. Naktinės stepės reprezentacija regimuosius įspūdžius perpina su kitų juslių – klausos, lietimo, uoslės – informacija. Tokiu būdu artėjama prie sinestezijos, kuri yra tiek baroko, tiek šiuolaikinių menų sintezės rezultatas. Aprašymo subjektas nėra lygus sau pačiam: viena vertus, jis – tas, kuris išgyvena gamtos harmoniją ir gieda ditirambus stepei, kita vertus, jis nepriklauso šiai harmonijai, stebi ją iš šalies ir savo susižavėjimą išreiškia, nusikeikdamas („velniai griebtų tave, stepe, kokia tu graži!“). Subjekto požiūrio sudvejinimas – pagrindinis aprašymo įvykis, perkeliantis dėmesį nuo objekto (stepės) prie ją aprašan­čio subjekto, t. y. požiūrio taško. Aprašymo siužetu ga­lima laikyti požiūrio taškų kaitą, kuri išryškina subjekto virtualumą ir daugybės pasaulių viename galimybę. Tai barokinis Leibnizo pasaulis, kurio vieningumą užtikrina barokinė projekcija iš viršaus žemyn. Šios projekcijos dėka pasaulis įgyja formą ir kryptį, būdingus kūgiui, piramidei ar kupolui. Gogolio pasakojimas remiasi perspektyva iš viršaus žemyn, kuri sukuria būtent to­kios formos pasaulio vaizdą. Stepės peizaže panaudotų barokinių priemonių visuma rodo naujos harmonijos, paremtos kūno pojūčių sinestezija, siekimą

ПЕТЕРБУРГСКИЙ ТЕКСТ РУССКОЙ ЛИТЕРАТУРЫ И ВИЛЬНЮССКИЙ ТЕКСТ ЛИТОВСКОЙ ЛИТЕРАТУРЫ: ЕЩЕ РАЗ ОБ АНАЛИТИЧЕСКОМ ПОТЕНЦИАЛЕ КОНЦЕПЦИИ В. Н. ТОПОРОВА

The concept Petersburg text by Toporov is criticized for its mythological essence, for the confusion of the languages of the object and the analysis in its description, and for the very attempt to create a mental space in which one can escape politics and ideology. The point of such critique is that the concept of Petersburg text is a product of the Soviet era and its highly ideologized atmosphere, as well as of the wish of the intellectuals not to participate in it. Nevertheles, there is a range of texts of cities or regions made by analogy with the Petersburg text (e.g., Moscow, Permj, Siberian, Crimean texts) in the recent Russian humanities. In this article, the author makes an attempt to show the actuality of the Toporov’s concept by comparing it with the modern geocritical theory that does not make a strict separation between cities and texts and treats them as transgressive and mobile. On the other hand, it is stated that the concept of Toporov gains its actuality in discussing the text of the city in its relation to the main historical event of the nation, viz. the founding of Petersburg. This thesis could be proved by applying the notion to Vilnius and its literature. The main event of the modern Lithuanian history concerning Vilnius is the fact that it was given over to Lithuania in 1939. It took another 40 years to create the Vilnius text of Lithuanian literature, in which heroes and their stories are inseparable from the city and its history as well as from its topography. This means that Vilnius and its semiotics have been assimilated by Lithuanian culture, and the city has acquired its text.Rusų literatūros Peterburgo tekstas ir lietuvių literatūros Vilniaus tekstas: dar kartą apie Vladimiro Toporovo koncepcijos analitinį potencialąVladimiro Toporovo Peterburgo teksto sąvoka kritikuojama dėl jos mitologinio pobūdžio, objekto ir jį aprašančios kalbos sumaišymo bei pačios intencijos sukurti tokį mentalinį konstruktą, kuris leistų išvengti politikos ir ideologijos svarstymų. Šiuo požiūriu, Peterburgo tekstas yra sovietmečio laikotarpio reiškinys. Nepaisant to, pagal analogiją su Peterburgo tekstu Rusijos humanitariniuose tyrimuose dauginasi miestų ir regionų tekstų sąvoka (pvz., Maskvos, Permės, Krymo, Sibiro tekstai), kuri vartojama vieno ar kito geografinio reiškinio literatūrai aprašyti. Straipsnyje siūloma pažvelgti į Peterburgo tekstą literatūrinės geokritikos tyrimų kontekste, kuris atskleidžia Toporovo požiūrio į miestą ir jo literatūrą artimumą dabarties mąstymui apie literatūrines miesto reprezentacijas, pripažįstant, kad ribos tarp miesto ir teksto yra transgresyvios ir nepastovios. Kita vertus, Toporovo koncepcija yra paranki ir gali būti naudojama kaip analitinis įrankis, kai miesto tekstas yra suvokiamas kaip atsakas į tam tikrą nacionalinės istorijos įvykį. Šis požiūris straipsnyje pritaikomas kalbant apie lietuvių literatūros Vilniaus tekstą, kuris galutinai susiformavo praėjus 40 metų po Vilniaus atgavimo stambios formos prozos kūriniuose, parodžiusiais, kad miestas įaugo į lietuvių kultūrinę sąmonę

Об одном источнике гоголевской зрелищности: пейзаж Брейгеля во втором томе «Мертвых душ» | Apie Nikolajaus Gogolio prozos vizualumo šaltinius: Breigelio peizažas „Mirusiųjų sielų“ antrame tome

Gogolio Mirusiųjų sielų antrasis tomas pradedamas labai įspūdingu gamtovaizdžio aprašymu, kuriame atkuriama Pieterio Bruegelio Vyresniojo peizažų Medžiotojai sniege. Sausis ir Niūri diena. Vasaris er­dvės struktūra, su jai būdingu žemės paviršiaus įgau­bimu. Aprašymo subjekto požiūrio taškas sutampa su Bruegelio peizažų subjekto tašku – yra iškeltas virš pirmojo plano. Gogolio aprašymas pradedamas nuo tolumoje matomos galingos kalnų virtinės, nuo kurios stebėtoją skiria platus upės slėnis su daugy­be malūnų, prieplaukų ir tiltų bei bažnyčių bokštais vainikuotų gyvenviečių. Priartėjęs prie subjekto po­zicijos žvilgsnis apsisuka, ir tuomet pasakojama apie upę, jos pakrantes, miškus, galiausiai, kalnus, kurie visi tarsi nyksta begalinėje tolumoje. Toks žvilgsnio sūpavimas įstrižai erdvės – būdingas Bruegelio pa­ veikslų stebėtojui, įnikusiam studijuoti jų detales ir bendrą vaizdą, kuriame, be Gogolio paminėtų objek­tų, dar yra ir žmonių figūrų. Gogolio du kartus pakar­totas sušukimas „Viešpatie, kaip čia erdvu!“ tiksliai atkuria Bruegelio peizažo įspūdį. Peizažo struktūros analogijas įtvirtina ir visa eilė sutampančių detalių – spalvų gamos, efekto aprašymo, tapybinės technikos perteikiant atmosferą atkūrimo, geografinių konkre­tybių ir pan.Šios analogijos iki šiol nėra tyrinėtos. Bruege­lio vardas apskritai nefigūruoja Gogolio tyrinėjimų kontekste, matyt, ir dėl tos priežasties, kad nei pats rašytojas, nei memuaristai tapytojo niekur nepami­nėjo. Tačiau galima būti tikram, kad Gogolis matė garsiuosius Metų laikų peizažus Vienos Belvedery­je, kur praleido ne mažiau dviejų mėnesių ir kaip tik tuo metu, kai pradėjo rašyti antrąjį savo poemos tomą. Manyčiau, kad jį turėjo patraukti virtuoziška Bruegelio peizažų technika, susijusi su iliuminacijų ir miniatiūrų tradicija, bei italų Renesanso tapytojų mokyklos, kurią rašytojas ypatingai mėgo ir vertino, pėdsakai Bruegelio peizažuose.Nepaisant visų analogijų, aiškėjančių lyginant Bruegelio ir Gogolio peizažus, sunku rasti jiems ben­drą interpretacinį raktą. Aš siūlau atsižvelgti į tokius Gogolio kūrybos aspektus, kurie leistų bent jau nu­manyti rašytojo intereso Bruegelio peizažu priežastis. Pirmasis aspektas susijęs su Gogolio perfekcionistiš­ku požiūriu į tekstą kaip kūrybos rezultatą, tikintis iš jo absoliučios tobulybės. Šis siekimas kyla iš roman­tikų kūrybos sampratos, kuri meną laiko begalybės išraiška baigtinume. Vadovaujantis tokia samprata, Bruegelio peizaže galima lengvai įžvelgti idėjos apie Dievo sukurto pasaulio grožį atspindį. Kitas Gogolio intereso aspektas gali būti siejamas su rašytojo po­linkiu naudotis vizualiųjų menų priemonėmis prozos tekste, siekiant stiprių „regimųjų“ efektų. Šis polinkis skatino jį naudotis klasikine ekfraze – į pasakojamąjį tekstą įkomponuotu meno kūrinio aprašymu. Būtent taip būtų galima traktuoti antrojo tomo peizažą. Tre­čiasis aspektas, priartinantis prie Gogolio peizažo su­pratimo, – tai Gogolio ir Bruegelio meninių pasaulių panašumas. Abiems menininkams būdingas žmogaus figūros, grubios, kartais primityvios, nerangios, su­priešinimas su ją supančia gamta, paprastai, este­tizuota, kontrastiškai tobula. Gyvenimo pabaigoje Gogolis labai sielojosi dėl savo personažų neigiamo pobūdžio, laikė juos priekaištu sau ir savo menui, kuris negali pateikti pozityvaus idealo, pakeisiančio visuomenę. Bruegelio estetika galėjo jį palaikyti ir padrąsinti, bet negalėjo išvesti link naujo meno, kurio jis siekė. Utopinis Gogolio projektas parašyti knygą, kuri išgelbės pasaulį, negalėjo būti įgyvendintas ir dėl tos priežasties, kad pasaulio modelis, kurį jis kūrė savo poemoje, išliko nepakitęs ir netgi sutvirtintas Bruegelio peizažo provaizdžiu

«Великая и поразительная область географии»: об источниках географических идей Н.В. Гоголя | „Didinga ir nuostabi geografijos sritis“: Nikolajaus Gogolio geografinių idėjų šaltiniai

Tyrimas susieja Gogolio straipsnį „Mintys apie geografiją“ (I redakcija 1830) bei kitus jo rinkinio Arabeskos (1835) straipsnius su jo laikmečio geografijos mokslo kontekstu. Analizė leidžia teigti, kas rašytojas buvo susipažinęs su naujausiomis šios sri­ties idėjomis, išskleistomis moderniosios geografijos pradininkų, Aleksandro Humboldto ir Karlo Ritterio, darbuose, kurie iš naujo apibrėžė geografijos objektą – žemės erdvę, suvokiamą kaip gamtos ir žmogaus santykių rezultatas. Gogolio straipsniai rodo, kad jis buvo susipažinęs su išverstais į rusų kalbą Humbold­to ir Ritterio darbais ir, priešingai, nei įprasta rusų geografijos tyrinėjimams, nesupriešino abiejų moks­lininkų idėjų, bet siekė sintetinio, estetinio ir moksli­nio jų derinimo. Rašytojo straipsniai buvo modernio­sios geografijos sklaidos priemonė. Ypatingą dėmesį Gogolis skyrė geografinės vaizduotės vaidmeniui. Paragrafo apie geologiją palyginimas su to meto mi­neralogijos moksliniais straipsniais rodo, kad moks­lą jis suvokė kaip įkvėpimo šaltinį, o meną – kaip žinių perdavimo priemonę. Šiuo požiūriu, Gogolio geografiniai straipsniai yra artimi jo amžininko vo­kiečio Karlo Gustavo Caruso estetiniam traktatui Devyni laiškai apie peizažo tapybą (1831), kuriame teigiama, kad mokslas yra vienintelis kelias, kuriuo turi vystytis menas, jei jis siekia atskleisti amžinas gamtos paslaptis.Gogolio apsiskaitymas geografijos srityje, kaip ir jo paties geografiniai projektai – straipsniai, planuo­ta knyga apie geografiją, kurioje būtų galima matyti, kaip rašyti istoriją, neįgyvendintas planas sukurti veikalą, pavadinimu Žemė ir Žmonės, – skatina ati­džiau pažvelgti į geografijos ir geografinės vaizduo­tės vaidmenį rašytojo grožiniuose tekstuose

Современное гоголеведение: «Гоголевские чтения» (Москва, 1–4 апреля 2008 г.)

..

Erdvės reprezentacijos Viktoro Pelevino romane „Čapajevas ir Pustota“

Straipsnyje analizuojamos erdvės reprezentacijos Viktoro Pelevino romane Čapajevas ir Pustota. Teorinę tyrimo bazę sudaro B. Westphalio ir R. Tally’o darbai, pagrindžiantys geokritikos ir literatūros kartografavimo sampratas. Autorės siekia išryškinti tuos romano bruožus, kurie leistų atskleisti teksto erdvių reprezentacijų referentiškumą, transgresyvumą ir erdviškai reiškiamą laiką. Pelevinas aprašo žemėlapius arba leidžia juos susikurti skaitytojui savo vaizduotėje, ir tai ženklina fikcinės erdvės ryšį su tikrovės erdve. Kita vertus, rašytojas kuria paveikslus (peizažus), naudodamas tam rusų literatūros tradiciją ir menus. Todėl, kai pagrindinis herojus / pasakotojas nusprendžia pasinerti į budistinės nirvanos tuštumą, jo pasirinkimas gali būti interpretuojamas ir kaip rusų literatūros tradicijos atsisakymas. Tuo pat metu ši tradicija yra išsaugoma kaip “kolektyvinė vizualizacija” – reginiai, iš kurių Pelevinas pasirenka savo erdvės įvaizdžius. Rašytojas romane nuosekliai tyrinėja stebėtojo ir jo regimų vaizdų interpretacijas. Šis dėmesys subjektyviam žvilgsniui daro romaną ypatingai aktualiu šiuolaikinių geopolitinių katastrofų kontekste