Su kokia kavalerija Lietuva pasitiko kryžiuočius XIII amžiuje?

This article is dedicated to investigating the problems regarding the existence of Lithuanian cavalry in the 13th century as well as the identification of its type and its ability to counter the heavy cavalry of the West. Firstly, we analyze the validity of different opinions about the date when Lithuanians began to fight on horseback that are revealed in our historiography – that this had happened on the junction of the 13th and 14th centuries, on the second half of the 13th century, or long before the beginning of the Baltic crusade. We come to a conclusion that there is enough evidence to support the third opinion, oriented at pre-crusader times. Furthermore, we agree with the idea, soundly based in the description of the source, that these forces were light cavalry. In the second part of our article, we address attention to the peculiarity of the tactics employed by the previously mention cavalry forces: even being able to fight on horseback, these units would get out of their saddles and because of that were often mistaken for infantry. Even more, they would intentionally seek out areas unfavorable for cavalry forces (forests, for example), fighting on foot in these environments, because in those places the enemy was not capable of using anything to their advantage: big war horses, better armor, a close battle order, or lances. The article suggests that this battle method lets us determine, with more precision, the type of Lithuanian light cavalry, equating it to the better-known Irish hobelars who had served in England’s army. In the Teutonic Order’s state in Prussia, the equivalent of hobelars were the native “free” Prussians. Both these types of units rode small horses, fought equally well on horseback as well as on foot, and used javelins. In the last part, we argue on the possibilities of such light cavalry overcoming its heavier counterparts. According to the author of this paper, such possibilities would arise only occasionally – when knights were trapped in swamps in the forests or did some sort of tactical mistake. Eliminating this backwardness, the Lithua­nian state had begun using heavy cavalry forces by the early 15th century.Straipsnis skirtas lietuvių kavalerijos egzistavimo XIII a., jos tipo identifikavimo ir gebėjimo pasipriešinti sunkiajai Vakarų kavalerijai klausimams. Pirmiausia analizuojamas lietuviškoje istoriografijoje išryškėjusių skirtingų nuomonių, nuo kada lietuviai pradėjo kautis raiti – tik XIII–XIV a. sandūroje, XIII a. antroje pusėje ar gerokai iki kovų su kryžiuočiais pradžios – patikimumas. Prieinama prie išvados, jog yra pakankamai įrodymų, liudijančių trečiojo, į ankstyviausią datą orientuoto varianto naudai. Taip pat pritariama minčiai, grįstai detaliu lietuvių raitelių veikimo aprašymu šaltinyje, kad tai buvo lengvoji kavalerija. Antroje straipsnio dalyje atkreipiamas dėmesys į minėtosios kavalerijos taktikos savotiškumą, dėl kurio ji dažnai buvo painiojama su pėstininkais – nors ir turėdami galimybę kautis ant žirgų, lietuvių kariai mūšiui dažnai nulipdavo nuo jų. Maža to – kautynių pėsčiomis raiteliams veikti nepalankioje vietovėje, pavyzdžiui, miške, buvo specialiai siekiama norint įveikti kryžiuočių sunkiąją kavaleriją, kuri tokiu atveju negalėdavo pasinaudoti nė vienu iš savo pranašumų – nei dideliais karo žirgais, nei geresne šarvuote, nei glausta rikiuote, nei lancomis. Straipsnyje teigiama, kad šitoks kovos būdas leidžia tiksliau nustatyti lietuviškos lengvosios kavalerijos tipą, prilyginant ją gerai žinomiems Airijos hobelarams, tarnavusiems Anglijos kariuomenėje. Vokiečių ordino valdomoje Prūsijoje hobelarų atitikmuo buvo prūsų „laisvieji“. Ir vieni, ir kiti jodinėjo mažais vietinės kilmės žirgais, kaudavosi raiti arba pėsti ir naudojo svaidomąsias ietis. Baigiamojoje dalyje aptariamos tokio tipo lengvosios kavalerijos galimybės įveikti sunkiąją. Jų, straipsnio autoriaus nuomone, atsirasdavo tik pasitaikius progai – užklupus riterius pelkėje arba miške, sugebėjus pasislėpti už užtvaros arba dėl taktinės priešo klaidos. Likviduodama atsilikimą Lietuvos valstybė iki XV a. pradžios sukūrė sunkiąją kavaleriją

ŽALGIRIS: KAS ATSAKYTA Į NEATSAKYTUS KLAUSIMUS?

The article seeks to evaluate problems linked with understanding of the sequence of events in the battle of Žalgiris in modern Polish historiography, first of all, in “Wojna Polski i Litwy z zakonem krzyżackim w latach 1409–1411”. Sven Ekdahl’s methodical provisions – a necessity to follow strict critique of the sources as well as the Middle Ages warfare realties – were chosen as the basis for evaluation. “Wojna Polski i Litwy” by the Polish authors discusses all the significant aspects of the battle: battleground location, leadership of the allies, separate entry of Lithuanian and Polish forces into the battle, Lithuanian feigned retreat manoeuvre/flight and Polish fight after the Lithuanian army’s retreat, losses etc. However, concerning the fundamental battle course of action, Annals of Długocz remain to be the most reliable source. That is why it is thought that the battle took place between the ruins of the chapel which was built to remember those killed in battle and the lake of Lauben. Moreover, the Polish forces are thought to have joined the battle almost at the same time as Lithuanians did, Lithuanians fled the battleground (though not as far as Lithuania), the remaining Poles forces had a long fight until they faced the Grand Master’s faction and the victory against them was achieved without the support of Lithuanian forces. Concerning warfare, the authors of “Wojna Polski i Litwy” agree that it is necessary to delve deeper into the structure of the army, as well as battle tactics. However, they hesitate to follow Ekdahl’s proposed model, which states that banners too weak to operate independently are grouped into fighting regiments (“Schlachthaufen”), and the latter joined into three echelons (“Treffen”). Instead, a banner is still considered a tactical unit. Furthermore, the authors are undecided if they should adopt Ekdahl and Nadolski’s estimated wedge shape formation, like one of the two alternatives where the next one would be grouping in lines. In conclusion it could be stated that despite some progress the “Polish-Lithuanian War” does not digress from the traditional version of the battle by S. M. Kuczyński. Is this the spell of Długocz or “Polska Ludowa”?Straipsnyje siekiama įvertinti Žalgirio problemų, susijusių su mūšio eiga, suvokimą naujausioje lenkų istoriografijoje, visų pirma 2010 m. veikale „Lenkijos ir Lietuvos karas su Vokiečių ordinu 1409–1411 metais“. Vertinimo pagrindu pasirinktos Sveno Ekdahlio metodinės nuostatos – būtinybė vadovautis griežta šaltinių kritika ir Viduramžių karybos realijomis. Lenkų autorių „Lenkijos ir Lietuvos kare“ yra aptariami visi reikšmingi mūšio klausimai, vis dėlto esminių mūšio eigos momentų klausimais liekama prie nuomonės, jog patikimiausias šaltinis yra Dlugošo „Analai“. Užsiminus apie specifinę karybos sritį, „Lenkijos ir Lietuvos kare“ pripažįstama būtinybė gilintis į kariuomenės sandarą ir jos mūšio taktiką. Tačiau vadovautis Ekdahlio siūlomu modeliu, pagal kurį per silpnos savarankiškai veikti vėliavos buvo sutelkiamos į kovos pulkus („Schlachthaufen“), o pastarieji – į tris ešelonus („Treffen“), vis dar nesiryžtama ir vėliava tebelaikoma taktiniu vienetu. Taip pat neapsisprendžiama, ar priimti Ekdahlio ir Nadolskio nustatytą kovos rikiuotę pleištu, kuri, šalia rikiavimosi keliomis eilėmis, paliekama kaip viena iš galimų alternatyvų. Todėl konstatuotina, kad, nepaisant dalinės pažangos, „Lenkijos ir Lietuvos kare“ nenutolta nuo tradicinės S. M. Kuczyńskio mūšio versijos. Čia Dlugošo ar „Polskos Ludowos“ apžavai