Istorikas ir šaltinis: kai kurios šiuolaikinės Holokausto istoriografijos problemos

When researching and writing the history of the Holocaust, it is crucial not only to select (and match the topic and approach) the main primary sources, but also to find an adequate critical relationship with them. In the case of the historiography of the beginning of the Holocaust (which is also the beginning of the Holocaust in Lithuania), at least in the twenty-first century, such a relationship is often a challenge for the researcher: there is a tendency to automatically rely on, or to question, particular groups of sources (according to origin). This also leads to serious problems in understanding history, some of which the paper attempts to address. For example, how is the possibility of such an understanding disrupted when reliance is placed on specific (accidental) primary sources without questioning the setting and meaning of their origins and ignoring others? Or what is the picture of history that emerges when the attempts to apply both the attitudes of primordial trust and primitive questioning to subjective sources are uncontrolled? Finally, what are the implications of ignoring primary sources for the historical understanding of Holocaust situations, first of all the “pinning down” of testimonies, and then the subsequent processing (writing them down, reworking them, making them up, swiping them)? Importantly, these are questions not only of today’s historical scholarship, but of the Jewish scholars who survived the Catastrophe immediately after the war.yrinėjant ir rašant Holokausto istoriją yra labai svarbu ne tik tinkamai atsirinkti (su tema, prieiga suderinti) pagrindinius pirminius šaltinius, bet ir rasti su jais adekvatų kritinį santykį. Jei kalbame apie Holokausto pradžios (kas kartu yra ir Holokausto Lietuvoje pradžios) istoriografiją, bent XXI amžiuje, toks santykis dažnam tyrėjui (-ai) yra iššūkis: veikiau linkstama automatiškai pasikliauti ar kvestionuoti atskiras šaltinių (pagal kilmę) grupes. Tai sukelia ir rimtų istorijos supratimo problemų, kai kurias jų ir mėginama aptarti straipsnyje. Pavyzdžiui, kaip sutrinka tokio supratimo galimybės, kai pasikliaujama, iš esmės pasiremiama konkrečiais (atsitiktiniais) pirminiais šaltiniais, neužklausiant jų radimosi aplinkos ir prasmės, kitus ignoruojant? Arba koks istorijos vaizdas klostosi, kai nesuvaldomos mėgintos taikyti ir pirmapradžio pasitikėjimo, ir principinio kvestionavimo nuostatos subjektyvių šaltinių atžvilgiu? Galiausiai, kokią reikšmę Holokausto situacijų istoriniam supratimui turi pirminių šaltinių, pirmiausia liudijimų „prikūrimo“, vėlesnio apdorojimo (prirašymas, perdarymas, kupiūros, braukymai) ignoravimas? Svarbu, kad tai ne tik šiandienio istorijos mokslo, bet ir Katastrofą išgyvenusių žydų mokslininkų iškart pokariu kelti klausimai

Ką reiškia: „Šitai galima paaiškinti tik istoriškai?“

Tekstą iš vokiečių kalbos vertė ir pratarmę parašėNerijus Šepety

Sarginių limfmazgių nustatymo metodai, operuojant krūties vėžį: literatūros apžvalga

Introduction. Detecting metastases is an important part of successful breast cancer treatment. Usually, the tumor tissue first spreads to the sentinel lymph nodes. Removal of the latter during surgery and histological examination allows to assess the patient’s di­sease stage, prognosis and treatment. The literature provides more than one approach or a combination of them, allowing us to accurately identify the breast’s sentinel lymph nodes and avoid removing all axillary lymph nodes. Purpose. To review the methods of intraoperative detection of breast sentinel lymph nodes presented in the literature. Research material and methods. Publications were searched using the specialized information search system Google Scholar. Keywords used in the search: breast sentinel lymph nodes, intraoperative detection. After evaluating the exclusion criteria, the review was based on 25 scientific publications. Results. 4 individual measures and 2 combinations of them can be used to detect sentinel breast lymph nodes during surgery. The materials used can be injected in 6 different ways. Conclusions. The combination of technetium-99m radiocolloid and methylene blue can be evaluated as the best method for intraoperative detection of sentinel lymph nodes in breast cancer patients. On the other hand, due to radiation and operating costs, more attention is being paid to the use of indocyanine green, superparamagnetic iron oxide, methylene blue dye, and the detection of metastases without surgery. Superficial methods of injecting the substance should be combined with deep ones due to the possibility of detecting extra-axillary sentinel lymph nodes of the breast. Ultimately, all decisions must be made on a case-by-case basis.Įvadas. Svarbi krūties vėžio sėkmingo gydymo dalis – nustatyti metastazes. Piktybiniai navikai įprastai pirmiausia išplinta į sritinius limfmazgius. Šių limfmazgių pašalinimas operacijos metu ir histologinis tyrimas leidžia įvertinti paciento ligos stadiją, ligos prognozę ir parinkti tinkamą gydymą. Mokslinėje literatūroje aprašomas ne vienas metodas ar jų derinys, padedantys nustatyti sarginius limfmazgius operuojant krūties vėžį ir leidžiantys išvengti visų pažasties limfmazgių pašalinimo. Tikslas. Apžvelgti mokslinėje literatūroje nurodytus metodus krūties sarginiams limfmazgiams intraoperaciškai nustatyti. Tyrimo medžiaga ir metodai. Publikacijų paieška atlikta naudojant specializuotą informacijos paieškos sistemą Google Scholar. Paieškai naudoti reikšminiai žodžių junginiai: „krūties sarginiai limfmazgiai“ (angl. breast sentinel lymph nodes) ir „intraoperacinis nustatymas“ (angl. intraoperative detection). Įvertinus atmetimo kriterijais, apžvalgoje remtasi 25 mokslinėmis publikacijomis. Rezultatai. Atliekant operaciją, sarginiams krūties limfmazgiams nustatyti gali būti panaudoti keturi individualūs metodai ir du jų deriniai. Naudojamos medžiagos gali būti injekuotos šešiais skirtingais būdais. Išvados. Patikimiausiu metodu sarginiams krūties limfmazgiams intraoperaciškai nustatyti laikytina technecio-99m radioaktyviojo koloido ir metileno mėlio kombinacija. Vis dėlto dėl patiriamos radiacijos ir didelių eksploatavimo kaštų ieškoma naujų, pigesnių ir techniškai paprastesnių sarginių limfmazgių nustatymo būdų. Tai galėtų būti indocianino žaliojo, superparamagnetinio geležies oksido, metileno mėlio naudojimas ir metastazių nustatymas neoperuojant. Paviršiniai medžiagos injekcijos būdai turėtų būti derinami su giliaisiais, siekiant aptikti ne tik pažastyje esančius sarginius krūties limfmazgius. Galutiniai sprendimai turi būti priimami atsižvelgiant į konkretų klinikinį atvejį

Streikus, A. Diplomatas Stasys Antanas Bačkis : recenzija

Darbe recenzuojama Arūno Streikaus knyga "Diplomatas Stasys Antanas Bačkis". Recenzentas pažymi, kad tai nėra įprastinė "jubiliejinė" beletrizuota biografija, memorialinė panegirika ar panoraminė gyvenimo ir darbų apžvalga. Monografija nuo įprastų biografijų skiriasi ne tik tuo, kad jos adresatas yra ne plačioji auditorija, o profesinė bendruomenė, bet ir tuo, kad autorius puikiai pasirinko pasakojimo optiką. Stasys Antanas Bačkis knygos puslapiuose yra ne akademiškai aprašyta ar idealizuota istorinė asmenybė, bet gyvas ir subjektyvus veikėjas. Reikšminiai žodžiai: Lietuvos biografistika; Diplomatijos istorija; S.A. BačkisThe study reviews Arūnas Streikus’s book “Diplomatas Stasys Antanas Bačkis”. The reviewer notes that the book is not a usual “anniversary” fictionalized biography, a commemorative panegyric or a panoramic overview of life and labours. The monograph differs from usual biographies not only by the fact that its addressee is not a general public, but rather a professional community, but also that the author perfectly selected the optics of his narration. Stasys Antanas Bačkis is described not as an academic or idealized historical personality, but as a live and subjective character

Ne trys ultimatumai

Straipsnyje aptariami 3 Lietuvos istorijos epizodai: 1938 03 22 d. Lenkijos ultimatumas Lietuvai, privertęs ją išsižadėti Vilniaus; 1939 03 23 d. Vokietijos ultimatumas Lietuvai dėl Klaipėdos krašto; 1940 06 14 d. Tarybų Sąjungos ultimatumas Lietuvai, lėmęs jos okupaciją. Mėginama į šiuos reiškinius pažvelgti kitu rakursu, nebematyti "trijų ultimatumų" kaip lemtingų Lietuvą sugniuždžiusių katastrofų ir bent kiek apginti anuometinius Lietuvos vadovus nuo kaltinimų patiems pražudžius valstybę. "Lemtingieji metai“ ir patirti stiprūs smūgiai Vakarų išeivijos istoriografijoje vertinti, kaip Lietuvos valstybės vidinių lūžių pasekmės, tačiau per pastarąjį dešimtmetį analizuojant anuos laikus vis daugiau dėmesio skiriama pačių lietuvių klaidoms. Lietuva tapo nepriklausoma tik didžiųjų kaimynių konflikto dėka, ir tik išliekant prieštaravimams tarp jų ji galėjusi nepriklausomybę išsaugoti. Dėl to Lietuva privalėjo su visais kaimynais turėti kuo geresnius santykius, tačiau viską darė atvirkščiai. Nenorėjo susitaikyti su Lenkija, neieškojo kompromiso su Vokietija, o užsienio politiką grįsdama bičiulyste su Sovietų Sąjunga neišvengiamai tapo sovietų grobiu. Tokie Lietuvos Respublikos žlugimo istorijos akcentų persislinkimai nėra nei labai griežti, nei visuotiniai, tačiau trijų ultimatumų vaizdinys moksle ir visoje istorijos kultūroje išlieka, net jei jo turinys ir pakitęs ar reikšmė sumažėjusi. Tyrimas pagrįstas ultimatumų vaizdavimo interpretacija Léono Noėlio knygoje „Vokietijos agresija prieš Lenkiją“ (1944), Hanso Heinricho Herwartho von Bittenfeldo atsiminimuose ir Ericho Ferdinando Sommerio tyrime "Memorandumas: kaip buvo paskelbtas karas Sovietų Sąjungai" (1941)

Pabudome ir kelkimės : keli etiudai apie Sąjūdžio vaikystę

Straipsnyje aptariamos Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvokimo problemos. Keliamas klausimas, kas Sąjūdį (konkrečiu metu ar apskritai) adekvačiausiai reprezentuoja, kam jis priklauso, kieno yra savastis, kaip Sąjūdis atsirado ar buvo sumanytas. Nemokslinis Sąjūdžio kilmės diskursas atskleidžia tris Sąjūdžio atsiradimo versijas: 1. Sąmoksliškai sumanytas ir "įkurtas KGB"; 2. Stichiškai "pagimdytas tautos"; 3. Konkrečiomis aplinkybėmis suburtas grupės jaunų Vilniaus akademinių entuziastų. Iš esmės tiek viso Sąjūdžio, tiek jo branduolio, tiek paskirų grupių tikrasis suvokimas ir įsivaizdavimas (ypač jei kalbėsime apie konkrečius Nepriklausomybės idėjos pavidalus: "išstojimo", "atsiskyrimo", "pakto atšaukimo", "okupacinės kariuomenės išvedimo", "teisinio valstybingumo atstatymo" konceptus ir konkrečius jų įgyvendinimo kelius) istoriškai neužčiuopiamas. Straipsnyje mėginama rekonstruoti Sąjūdžio struktūrą, aptarti jo kūrimosi etapus ir iššūkius, išaiškinti išorines ir vidines "gimimo“ aplinkybes. Nuosekliai aiškinami Sąjūdžio pradžios žingsniai Mokslininkų rūmuose, pristatomi svarbiausi veikėjai ir jų pasisakymai, detalizuojama paties veiksmo eiga, kai buvo pateikti 3 reikalavimai Tarybų Lietuvos vyriausybei. Keliamas klausimas, kokios konkrečios mintys, Lietuvos vizijos sklandė ore, kuriantis Sąjūdžiui? Šie klausimai daug reikšmingesni nei preliminari paties Sąjūdžio programa, tačiau akivaizdu ir tai, kad 1988 m. rugpjūčio pabaigoje, pozicijos buvo aiškiai nužymėtos, o ir pagrindiniai tolesnės Lietuvos išsilaisvinimo istorijos kontūrai buvo gana aiškūs

Language standartization in Soviet Lithuania : institutions, ideology, science

Straipsnyje gilinamasi į Kalbos komisijos kaip institucijos genezę ir norminimo teorinę mintį, vienu metu aprėpiant ir sovietų valdžią, ir (lietuvių) kalbos mokslą. Prieškario ir laisvojo pasaulio lietuvių kalbininkai suvokė, kad kalba ir kalbėjimas pirmiausia egzistuoja kaip savarankiška, iki galo nepažini ir nekontroliuojama tikrovė. Vėlyvojo sovietmečio lietuvių ir rusų kalbakultūrininkai jau yra (tarsi automatiškai) išgyvenę lūžį: nėra normos be kodifikacijos, nėra kalbėjimo be kalbos tik kaip socialinės arba formalios sistemos, kurią apibrėžia ir suvokia kalbos mokslas. Stebint įvairias kultūrinio ir mokslinio lietuvių kalbos vartojimo situacijas sovietiniu laikotarpiu matyti, kad kalba laipsniškai iš normalios (gyvos) į sovietinę (medinę) persitvarkė pati – baimė, būtinybė ir noras prisitaikyti (bei į viešumą leidžiamų tekstų redaktoriai) kūrė naujakalbę, kurios pavyzdys ir pasitelktas straipsnio epigrafe. Ši šablonizacija, priklausomai nuo kalbinės situacijos, stipriai veikė ir aukštos kalbos kultūros žmones. Ironiška, kad autonominę politinę galią Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pavidalu lietuvių kalbininkai išsikovojo tik nepriklausomoje Lietuvoje, bet supratimą, kaip tą galią įgyvendinti ir taikyti, atsinešė ir sovietų valdžios bei tvarkos. Paprasta „kalbos gynimo“ nostalgija, sumišusi su anais laikais labiau iš išorės patirtu, dabar ir praktiškai perimtu administraciniu komandiniu mąstymu, grindžia tą instituciškai galiojančią miglotą sampratą, kad kalba rūpintis turi valstybės tik įgalioti ir mokslo žiniomis ginkluoti specialistai – kalbininkai.Lithuania has already been an independent state for twenty-two years. Full-scale regulation of the “correctness” of the national language, however, still thrives here. The origins of such a situation may lie in Soviet language policy. The article presents primary results of archival research. Even though it is officially acclaimed that active standardization of Lithuanian in Soviet era was a secret struggle against Russification for the survival, certain facts can attest this was, at least initially, a product of the planned command economy, initiated or inspired by Moscow. This can be confirmed by the resolutions and work of the State Language Commission, which gradually was gaining power and control. Unlike in pre-war Lithuania and the West European countries, where language norms are most often conceived as a product of usage, Soviet standardization of Lithuanian gave preference to systematicity of language dominated by scholars. The lingering contemporary approach of the need to centrally control all issues of standardization is an obvious and painful consequence of the Soviet ideology

Lietuvių santykiai su žydais

The paper analyses a complicated phenomenon found at the intersection of the history science, the living historical memory and specific history policy projects: Shoah of the Jews in the present-day Lithuanian historiography. Following the opening statement about a tendency of this historiography to limit itself to the “Lithuanian-Jewish relations”, the paper identifies its artificiality and a lack of theoretical grounding. Upon summarising the trends (first of all, German and Anglo-Saxon) of the universal Holocaust historiography of several decades, the focus is shifted on the changes and specifics of the “Lithuanian Holocaust” studies from the last 5–10 years. These include centralisation, internationalisation and unification that are most clearly symbolised by the activities of the International Commission for the Evaluation of the Crimes of the Nazi and Soviet Occupation Regimes in Lithuania. The second part of the paper, consistently based on Hannah Arendt’s insights and concrete examples of the Lithuanian causes of Shoah, reconstructs and critically interprets three basic historiographic assumptions (of questionable theoretical value and of unquestionable ideological origin). The first one is the identification of modern anti-Semitism with the Christian Judeophobia (Knut Stang), the second one is a construct of “Lithuanian anti-Semitism” as a variety of the radical “Lithuanian nationalism” (Michael MaQueen) and the third one is a thesis of the direct impulse of such anti-Semitism for mass murder of the Jews (Liudas Truska). Denying the dogma of “eternal anti-Semitism” by the investigator would also mean showing human respect to millions of Jews killed in Europe