Taikos kupinas smurtas: kriminologinė Larso von Triero filmų interpretacija

In this article, the works of cinema director Lars von Trier are invoked as an instrument to explain various criminological theories. Mostly, the approach of cultural criminology is applied as well as other perspectives: dramaturgical-existential approach, peacemaking, and (anti)positivism. Both because of the topics presented (such as transgressing and questioning the socially acceptable norms, violence, fear, humiliation, deviant sexuality, despair, etc.) and the methodology of the filmmaking process, the self-labelled ‘best director in the world’ can be quite rightly described as one of the most thought-provoking criminologists in Europe. Paradoxically, ideas presented in his films, though seemingly violent and destructive, might be inspirational for those who seek peace and enlightenment.Šiame straipsnyje kino režisieriaus Larso von Triero darbai pasitelkiami kaip instrumentas įvairioms kriminologijos teorijoms paaiškinti. Dažniausiai taikomas kultūrinės kriminologijos požiūris ir kitos perspektyvos: dramaturginė-egzistencinė prieiga, taikdariška kriminologija ir (anti)pozityvizmas. Tiek dėl pateiktų temų (tokių kaip visuomenei priimtinų normų peržengimas ir kvestionavimas, smurtas, baimė, pažeminimas, deviacinis seksualumas, neviltis ir kt.), tiek dėl filmo kūrimo metodikos Larsas von Trieras, save vadinantis „geriausiu pasaulio režisieriumi“, gali būti visiškai pagrįstai apibūdinamas kaip vienas iš labiausiai susimąstyti verčiančių kriminologų Europoje. Paradoksalu, bet jo filmuose pateiktos idėjos, nors atrodo smurtinės ir destruktyvios, gali įkvėpti siekiant ramybės ir nušvitimo

Į rytus nuo saulės, į šiaurę nuo žemės: žemėlapiai šiapus ir anapus pasakojimo

[only abstract in English; full article and abstract in Lithuanian] This article discusses the relationship that occurs between a map and a narrative. As a mean of visualization, a map is used in varied contexts, where it is usually interpreted as a representation of a certain territory, both real and fictitious. The dependence on temporality and a multitude of possible layers (multifacetedness) reveal that no map can represent any single territory completely. If the only aim of any map is as precise as a representation of a certain space as possible, then cartography becomes a never-ending, unrealizable and futile activity. Though a map cannot be reduced to a mere representation, it tells stories that alternatively justify its existence. Therefore, it is important to answer the following: what is the epistemological status of map? Is a “mute” map possible? Are there any unmappable narratives? As an illustration of the narrative nature of the map, the Atlas of Russian History by George Maciunas is provided and analyzed.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Straipsnyje nagrinėjamas žemėlapio ir pasakojimo santykis. Žemėlapiai kaip vizualizavimo priemonė naudojami daugybėje skirtingų kontekstų, kuriuose žemėlapis įprastai traktuojamas kaip tam tikros erdvės (tiek realios, tiek fiktyvios) reprezentacija. Bet kokios teritorijos laikiškumas ir daugiasluoksniškumas rodo, kad joks žemėlapis negali visiškai reprezentuoti visų įmanomų teritorijos sluoksnių. Jei vienintelis žemėlapio tikslas – kuo tikslesnė konkrečios erdvės reprezentacija, tada kartografavimas tampa begalinis, neįgyvendinamas ir bergždžias užsiėmimas. Tačiau žemėlapis nėra vien reprezentacija – kiekvienas žemėlapis „pasakoja“ tam tikras istorijas, kurios alternatyviai pateisina jo egzistavimą. Straipsnyje siekiama išsiaiškinti, koks yra epistemologinis žemėlapio statusas, ar galimas „nebylus“ žemėlapis ir ar esama pasakojimų, kurių nebūtų galima užfiksuoti žemėlapyje. Kaip žemėlapio naratyvumo iliustracija naudojamas ir nagrinėjamas Jurgio Mačiūno sudarytas Rusijos istorijos atlasas

Egzistencija, prasmė, tobulumas: aristoteliški gyvenimo prasmės apmąstymai

Knygoje gyvenimo prasmės klausimas naujai apmąstomas Aristotelio teleologijos kontekste. Viena svarbiausių monografijos tezių, jog modernybės ir modernios savivokos centre slypi prasmės entropijos, arba prasmės prarasties, fenomenas. Atsispyrus nuo Albert’o Camus ir Martino Heideggerio darbų kritikos, monografijoje įrodinėjama, kad jų pateikta egzistencijos laikinumo samprata yra ribota ir dėl to turi būti naujai apmąstoma kitokių filosofinių prielaidų šviesoje. Teigiama, kad šias prielaidas geriausiai galime artikuliuoti pasitelkdami Aristotelio filosofiją. Alasdairo MacIntyre’o modernybės kritikos, praktikos ir tradicijos koncepcijų analizė suteikia teorinį pagrindą monografijoje plėtojamoms egzistencijos, prasmės ir tobulumo sampratoms. Nepaisant to, kad ikikalbinė egzistencija yra ankstesnė nei subjektą kuriančios prasmės struktūros, teleologiškai suprastos ontologijos požiūriu prasmė yra pirmiau egzistencijos. Žmogiškos būties formoje slypintis tobulumo potencialumas ir jo aktualizacija suteikia prasmę egzistencijai. Graikiškosios tobulumo (aretē) sampratos teorinės interpretacijos šviesoje analizuojama modernaus meno samprata. Immanuelio Kanto ir Friedricho Nietzsche’s diskusija apie meno ir genijaus prigimtis leidžia kelti meno kaip prasmės struktūros, turinčios savo vidinius tobulumo standartus, problemą. Šios filosofinės diskusijos kontekste analizuojamas Wolfgango Amadeus Mozarto gyvenimas ir kūrybinis genijus