Vertimas kaip metafora, vertėjas kaip antropologas

The presence/absence of the notion of “inner language” in different cultures creates a watershed between various cultures as far as the notion of “translation” is concerned. Intersemiosity is seen, accordingly, as inner or outer process to interlingual translation. This gap is reflected in the metaphors attached to translation. By analysing them, the author gets a picture of the cultural roots of the view of translation in each culture. Anthropology can be a precious ally in the reciprocal definition of “translation” and “culture”. A new trope for translation is suggested: metaphor.Kalbant apie sąvoką „vertimas“ labai svarbi sąvoka „vidinė kalba“. Jos buvimas ar nebuvimas skirtingose kultūrose sukuria atskirtį verčiant įvairioms kultūroms atstovaujančius tekstus. Atitinkamai tarpsemiotiškumas vertinamas kaip vidinis ar išorinis tarpkalbinio vertimo procesas. Šis atotrūkis atsispindi vertimo metaforose. Jas analizuodamas straipsnio autorius daro išvadą, kad požiūris į vertimą kiekvienoje kultūroje grindžiamas toje kultūroje egzistuojančiais sąvokos „vertimas“ stereotipais. Antropologija gali būti vertinga sąjungininkė abipusiškai apibrėžiant „vertimą“ ir „kultūrą“. Siūlomas naujas vertimo tropas – metafora

Latvijos vertimo panorama stalinizmo laikotarpiu

[full article, abstract in English; abstract in Lithuanian] In this paper the author continues to explore the translation scene in 20th century Latvia (Veisbergs 2016a). The period under discussion covers 1945–1953, the years of Stalin’s rule after WWII until his death in 1953. The translation situation is described by discussing nationalisation and centralisation of publishers, book liquidation, censorship, ideologisation and politicisation, russification, Latvian émigré translations and other aspects of importance in an attempt to present the translation scene of the period from different angles. At the end of the article an extensive list of references is provided that can serve as an initial bibliography for more extensive research of translation practices in Latvia and beyond.[straipsnis ir santrauka anglų kalba, santrauka lietuvių kalba] Šiame straipsnyje autorius tęsia ankstesniuose „Vertimo studijų“ numeriuose (Nr. 7 ir Nr. 8) pradėtą nagrinėti XX a. Latvijos vertimo istorijos temą. Aptariamasis laikotarpis – 1945– 1953 metai – pirmieji metai po Antrojo pasaulinio karo iki Stalino mirties. Tai pats sudėtingiausias sovietinės ideologijos įtvirtinimo Baltijos šalyse laikotarpis, okupacinei valdžiai visokeriopai stengiantis užgniaužti bet kokią laisvesnę mintį, naikinti ikikarinėje Latvijoje leistas knygas, drausti Vakarų autorių knygų vertimus, visapusiškai kontroliuoti knygų leidybą. Remdamasis gausia istoriografine medžiaga autorius aptaria leidėjų nacionalizavimo ir centralizavimo, nepriimtinų knygų naikinimo, ideologiza- vimo ir politizavimo bei ideologinės cenzūros aplinką, rusifikavimo apraiškas iš esmės verčiant tik rusų autorių kūrinius arba, kiek vėliau, verčiant ir kitų šalių autorių knygas, bet ne iš originalo, o iš rusų kalbos ir pan. Toks kompleksiškas tyrimas padeda autoriui atskleisti Latvijos vertimo padėties sudėtin- gumą aptariamuoju laikotarpiu

Vertimas į lietuvių gestų kalbą per spaudos konferencijas ekstremaliomis COVID-19 pandemijos sąlygomis

The article presents a study of the work of Lithuanian Sign Language (LSL) interpreters in the spring of 2020, when live press conferences on the COVID-19 pandemic were interpreted. At the onset of the pandemic, LSL interpreters, like many other national sign language interpreters, were faced with a new form of live interpreting − interpreting under extreme conditions. Over the years the broadcast news interpreting has become routine for LSL interpreters and can be considered as interpreting under normal conditions. During the pandemic, however, LSL interpreters suddenly found themselves having to interpret live press conferences of politicians and experts on the evolving situation of COVID-19, a major challenge. Until then, none of them had ever had to interpret under similar conditions in an environment of tension and uncertainty, and without special training of how to interpret in an emergency. The study was based on the methodology of R. L McKee (2014) for studying the sign language interpreters’ work under extreme conditions during the natural disasters in Australia and New Zealand and distinguished environmental, linguistic, paralinguistic and interpersonal factors, and on in-depth interview with all 9 LGK interpreters who interpreted during live press conferences on the COVID-19 pandemic. It examines how these four factors influenced the work of LSL interpreters.Straipsnyje pristatomas lietuvių gestų kalbos (LGK) vertėjų darbo 2020 m. pavasarį, kai buvo verčiamos tiesioginės spaudos konferencijos dėl COVID-19 pandemijos, tyrimas. Prasidėjus pandemijai LGK vertėjai, kaip ir daugelis kitų valstybių GK vertėjų, susidūrė su nauja vertimo tiesioginiame eteryje forma − vertimu ekstremaliomis sąlygomis. Be kasdienių televizijos žinių, kurių vertimas LGK vertėjams per ilgus metus tapo kasdienybe ir gali būti laikomas vertimu įprastomis sąlygomis, per pandemiją šios srities specialistams netikėtai teko versti tiesioginius politikų ir ekspertų pranešimus, susijusius su besikeičiančia COVID-19 situacija − tai buvo didžiulis iššūkis. Iki to laiko nė vienam iš jų nebuvo tekę versti panašiomis sąlygomis − įtampos ir nežinomybės aplinkoje ir be specialaus pasirengimo dirbti ekstremaliomis sąlygomis. Tyrime remtasi Naujosios Zelandijos mokslininkės R. L. McKee (2014) GK vertimo ekstremaliomis sąlygomis tyrimo metodika, pagal kurią išskirti išoriniai, lingvistiniai, paralingvistiniai ir tarpasmeniniai veiksniai, ir giluminiu interviu su visais 9 LGK vertėjais, vertusiais spaudos konferencijas dėl COVID-19 pandemijos. Nagrinėjama, kaip minimi veiksniai atsispindėjo LGK vertėjų darbe

Atsakomybė ir etika sinchroniškai verčiant filmus

In this article I raise two questions concerning ethics: Was it ethical to interpret in the way that was done in academic film clubs in Soviet Estonia, where Western films that were banned from public screenings in cinemas were simultaneously interpreted in the 1970s and 1980s, and is it ethical to respond to those interpreters’ best efforts in the way the audience responded to my presentation fifty years later? The non-professional interpreting practice in question violates contemporary codes of ethics (accuracy, impartiality, etc.) and goes against current interpreting techniques (condensation, omission, etc.). The interpreters applied creative cross-cultural communication, but was this ethical? This practice ensured accessibility to renowned works of cinematography as without interpretation the screening of those films in the original version might have not taken place. The outcome was shaped by the implicit expectations of the viewers. In 2022, the response to my presentation on this type of film interpreting at a conference was hilarious.Šiame straipsnyje keliu du su etika susijusius klausimus. Pirma, ar etiška buvo versti žodžiu taip, kaip buvo verčiama Sovietų Estijos akademiniuose kino klubuose, kuriuose XX amžiaus 8-ajame ir 9-ajame dešimtmetyje buvo rodomi ir sinchroniškai verčiami Vakarų filmai, uždrausti rodyti viešai kino teatruose. Antra, ar etiška reaguoti į to meto vertėjų pastangas kuo geriau atlikti savo darbą taip, kaip po penkiasdešimties metų auditorija sureagavo į konferencijoje skaitytą mano pranešimą. Straipsnyje aptariama to meto neprofesionalaus vertimo praktika neatitinka šiandienių vertimo etikos reikalavimų (tikslumo, nešališkumo ir kt.). Tuo metu verčiant nebuvo naudojamasi ir šiuolaikinėmis vertimo žodžiu technikomis (trumpinimu, praleidimu ir pan.). Vertėjai tarpkultūrinę komunikaciją taikė kūrybiškai, bet ar šitaip elgtis buvo etiška? Tokia praktika užtikrino prieigą prie žinomų kinematografijos darbų: jeigu šie filmai nebūtų buvę verčiami žodžiu, jų peržiūros originalo kalba galėjo apskritai nevykti. Vertėjų pastangų rezultatą lėmė numanomi žiūrovų lūkesčiai. 2022 metais vykusioje konferencijoje mano pranešimas apie tokį filmų vertimą žodžiu žiūrovus prajuokino

Trys latvių vertimo kritikos etapai

The article provides insight into the development of translation criticism from 1920s to 1980s in Latvia by offering translations of excerpts from theoretical texts that map important events in translation history. We start with the book, published in 1924, which evaluated the 1689 translation of the Bible into Latvian, then concentrate on a polemical article by Rainis (1925) on his innovative 1897 rendition of Goethe’s Faust and finish the analysis with a discussion of a work written in 1984. The latter stood out during the Soviet era by drawing attention to the aesthetic values of translation, contrasting with the prevailing focus on linguistic aspects, specifically the quality of the Latvian language. Each of these three works, in its own manner, exerted influence both on the historico-philosophical ideas of its era and on the evolution of translation in Latvia. The review and translations of these three excerpts are contextualized through an analysis of Latvian translation history. It is stressed that despite censorship, the Soviet-time translations spread the ideas that often contradicted the Soviet ideology as well as opened new broader vistas for language use.Straipsnyje, pasitelkiant svarbiems Latvijos vertimo istorijos įvykiams skirtų vertimo kritikos straipsnių ištraukų vertimus, brėžiama Latvijos vertimo kritikos raida XX amžiaus 3-iuoju–9-uoju dešimtmečiais. Pirmiausia aptariama 1924 m. išleista knyga apie pirmąjį Biblijos vertimą į latvių kalbą (1689 m.), toliau pristatomas poleminis Jānio Rainio straipsnis (1925 m.) apie jo novatorišką 1897 m. Goethe’ės Fausto vertimą ir galiausiai pateikiama sovietmečiu (1984 m.) paskelbto vertimo kritikos teksto ištraukos analizė. Ši trečioji ištrauka – tai dėmesiu estetinėms vertimo vertybėms išsiskiriantis vertimo kritikos tekstas, priešpriešintinas iki tol tik lingvistinius aspektus, t. y. latvių kalbos kokybę, nagrinėjusiems vertimo kritikos darbams. Visi trys darbai savaip veikė laikmečio istorines ir filosofines idėjas ir vertimo raidą Latvijoje. Trijų ištraukų apžvalga ir vertimai pristatomi platesniame Latvijos vertimo istorijos kontekste. Pabrėžiama, kad net veikiant cenzūrai, sovietmečio vertimai skleidė dažnai sovietinei ideologijai prieštaraujančias idėjas ir vėrė naujas, platesnes kalbos vartojimo galimybes

Metaforiniai terminai su žalios spalvos leksema. ES dokumentų vertimo iš anglų kalbos į lietuvių ir italų kalbas atvejo analizė

The object of this article is metaphorical terms in EU legal discourse. It discusses the concept of a metaphorical term, the usage of such terms in EU legal acts and their role in modern LSP texts, with a focus on their translation. The study analyses metaphorical terms with the lexeme “green” as used in secondary legislation, published between 2016 and 2017, and the motivation of term formation in the source language and translation strategies of rendering these terms into Lithuanian and Italian. The results suggest that in most cases word-for-word translation is used when translating colour-based metaphorical terms, thereby preserving the colour lexeme of the source language in the target language and, thus, the metaphorical character of the term itself. Although the study covers a relatively short period, it confirms the idea that has already been raised in some papers on terminology about an increasing trend of using metaphorical terms in Lithuanian legal texts, even though this is less persistent than in Italian, the language chosen for comparison.Šio straipsnio objektas – metaforiniai terminai ES teisės diskurse. Jame aptariama metaforinio termino sąvoka, tokių terminų vartojimas ES teisės aktuose ir vaidmuo šiuolaikiniuose dalykiniuose tekstuose, taip pat atkreipiamas dėmesys į metaforinių terminų vertimą. Straipsnyje nagrinėjami 2016–2017 m. paskelbtuose ES antrinės teisės aktuose aptikti metaforiniai terminai su žalios spalvos leksema, aptariama jų darybos motyvacija originalo kalba ir vertimo į lietuvių ir italų kalbas būdai. Atlikus tyrimą pastebėta, kad vyrauja tendencija metaforinius terminus su spalvos leksema išversti tiesiogiai, išlaikant originale esančią spalvos leksemą. Kartu išlaikomas ir termino metaforiškumas. Ir nors tyrimas apima palyginti trumpą laikotarpį, jis patvirtina kai kuriuose pastarųjų metų terminologijos darbuose jau keltą mintį, kad lietuvių kalboje terminijos metaforizacija vis ryškesnė, nors ir retesnė negu palyginimui pasirinktoje italų kalboje, kurioje specializuotuose tekstuose metaforiniai terminai vartojami dažniau

Menkaverčiai Anderseno pasakos „Coliukė“ vertimai iš tarpinių kalbų ir perpasakojimai

Hans Christian Andersen is one of the most famous Danish writers whose fairy tales have been read by almost every child. The first book of Andersen’s fairy tales appeared in Lithuanian in 1895 and their popularity has not faded ever since. However, most Lithuanian translations consist of fairy tales translated not from Danish, but from intermediate languages (English, Spanish, Italian, French). This article analyses abridged, retold versions and translations from the intermediate languages of Andersen’s tale “Thumbelina”. It is concluded that, due to commercialization and the desire to publish the tales more cheaply, they are distorted and simplified. As a result, the storyline changes and the artistically motivated, integral structural elements of content and form are violated.Hansas Christianas Andersenas – vienas garsiausių danų rašytojų, kurio pasakas yra skaitęs kone kiekvienas vaikas. Lietuvoje pirmoji Anderseno pasakų knyga lietuvių kalba pasirodė dar 1895 metais ir iki šiol šių pasakų populiarumas neblėsta. Vis tik didžiąją dalį lietuviškų vertimų sudaro trumpintos ir deformuotos pasakos, verstos ne iš danų, o iš tarpinių (anglų, ispanų, italų, prancūzų) kalbų. Šiame straipsnyje tiriami Anderseno pasakos „Coliukė“ sutrumpinti perpasakojimai ir vertimai iš tarpinių kalbų, lyginant su visaverčiu vertimu iš danų kalbos. Daroma išvada, kad dėl komercializacijos ir siekio pasakas išleisti pigiau jos yra iškraipomos, esmingai supaprastinamos: pakinta siužetinė linija, pažeidžiama meniškai motyvuota, vientisa turinio ir formos elementų struktūra

Lietuvių mitologinių sakmių veikėjos laumės ir jų atitikmenys rusų ir anglų kalbose

This article aims to find cultural equivalents for the Lithuanian mythological creature laumė in the English and Russian languages. Therefore, a comparative analysis of similar mythological creatures in Lithuanian, Russian and English languages and cultures was carried out. The results of the analysis have shown which names of these creatures might be considered cultural equivalents. Such information is useful not only when choosing a domestication strategy, but for a foreignization strategy as well because these equivalents can be used both in the translation text itself and in additional extratextual comments. The conclusions given at the end of this article may be of practical importance for translators or authors writing about Lithuanian mythology and folklore for English or Russian speaking readers.Šiame straipsnyje toliau nagrinėjama „Vertimo studijų“ 11 numeryje autorės paskelbtame straipsnyje „Raganos ir burtininkai lietuvių mitologinėse sakmėse ir jų atitikmenys rusų ir anglų kalbose“ pristatyta mitologinių tekstų vertimo problematika, pateikiant dar vienos mitologinių būtybių grupės – laumių – lyginamąją vartosenos lietuvių, anglų ir rusų kalbose bei kultūrose analizę. Viso tyrimo teorinės prielaidos ir pagrindinės sąvokos, tokios kaip realijos, svetiminimo ir savinimo strategijos, jų taikymas vertime, lietuvių, keltų bei slavų mitologijų sąveika ir lyginimo objekto pasirinkimas, aptarti pirmajame straipsnyje, o šiame pristatoma surinkta ir susisteminta medžiaga apie laumes, pateikti galimi vertimo ar aiškinimo papildomuose komentaruose variantai. Turėdami tokią informaciją vertėjai gali geriau suprasti konkrečių mitologinių personažų panašumus bei skirtumus ir parinkti tinkamiausius lietuviškose mitologinėse sakmėse sutinkamų būtybių kultūrinius atitikmenis

Diachroninis vertimo normų tyrimas literatūros diskurso pavyzdžiu

The article addresses the issue of the translation of fiction in different periods of time under the influence of various linguistic, social and cultural norms, and it aims to establish differences in the use of translation strategies employed by the translator. The paper reviews the descriptive approach in Translation Studies which argues that translation is a communicative as well as social act where the translator alone is not responsible for his/her translational behaviour; other people and institutions also contribute to the formation of common notions of translational behaviour, and these are termed norms, conventions or rules. Moreover, the research emphasizes that norms are not a stable phenomenon and may vary across different periods of time and across different cultures or communities. The research is based on the contrastive analysis of two translations of Jack London’s Martin Eden with the aim to establish differences in the use of translation strategies under the influence of translation norms.Straipsnyje analizuojamos grožinės literatūros vertimo problemos skirtingais laikotarpiais ir siekiama nustatyti, kaip skiriasi vertėjų taikytos vertimo strategijos veikiant įvairioms lingvistinėms, socialinėms ir kultūrinėms normoms. Tyrime pasitelktas aprašomasis vertimo studijų metodas, kai vertimas suprantamas kaip komunikacinis ir socialinis aktas, dažnai lemiantis, kad vertimo sprendimus vertėjai priima paklusdami vadinamosioms normoms, konvencijoms ar taisyklėms. Be to, straipsnyje pabrėžiama, jog normos yra kintantis reiškinys, priklausantis nuo laikotarpio, skirtingų kultūrų ir bendruomenių. Atlikta gretinamoji dviejų Jack’o London’o Martinas Idenas vertimų analizė leido nustatyti, kaip veikiant tam tikro meto vertimo normoms skyrėsi romano vertėjos taikytos vertimo strategijos

Feisbuką versti paprasta, bet klaidų išvengti neįmanoma

 &nbsp