Mažareikšmės veikos instituto ištakos ir raida Lietuvos baudžiamojoje teisėje.

Straipsnyje nagrinėjamas nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo institutas, jo ištakos ir raidos etapai. Ši tema tapo aktuali įsigaliojus naujam Lietuvos Respublikos baudžiamajam kodeksui, kuris iš esmės pakeitė teisinį mažareikšmės veikos turinį. Vadovaujantis vien įstatymo leidėjo suformuluotais teisiniais kriterijais, ne visada pavyksta vienareikšmiškai atsakyti į klausimus, kokios veikos laikytinos mažareikšmemis, o kokios ne, todėl atsakymų į šiuos klausimus ieškoma platesniame baudžiamosios teisės teorijos istoriniame kontekste. Daugiausia dėmesio skiriama nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo teisinės prigimties analizei, atsižvelgiant į šio teisinio reiškinio turinio laiką visuomenės ir teisinės sistemos raidos atžvilgiu. Straipsnyje įvairiais aspektais nagrinėjami keli teisinio reiškinio raidos etapai, kurie lyginami su naujuoju baudžiamuoju įstatymu, nurodant panašumus ir skirtumus. Empirinę tyrimo dalį sudaro ne tik Lietuvoje priimti baudžiamieji įstatymai, bet ir Rusijos baudžiamieji įstatymai. Baudžiamosios teisės istoriniai tyrimai neatsiejami nuo Rusijos baudžiamosios teisės, nes būtent mažareikšmiskumo sąvoka pirmiausia buvo įtvirtinta sovietiniame baudžiamajame įstatyme, o vėliau kitose valstybėse, kurias Rusija buvo okupavusi (taip pat ir Lietuvos BK), bei tose valstybėse, kurių teisinei sistemai Rusija darė vienokią arba kitokią įtaką. Straipsnyje išsakyti teiginiai ir suformuluotos išvados grindžiamos baudžiamųjų įstatymų ir įvairių šia tema nagrinėjusių mokslininkų darbų analize

Nusikaltimo mažareikšmiškumo atribojimo nuo baudžiamojo nusižengimo problemos.

Straipsnyje nagrinėjamos mažareikšmiškumo taikymo ribos. Pateikiama įstatymų leidėjo pozicija dėl mažareikšmiškumo taikymo apimties, išryškinami šio instituto probleminiai taikymo aspektai teismų praktikoje, analizuojama galimybė tobulinti įstatymo normas. Baudžiamojo kodekso 37 str. numato teismams galimybę atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Tokia įstatymo leidėjo nuostata reikalauja aiškios koncepcijos, ar tik nusikaltimai gali būti pripažįstami mažareikšmiais. Autorė, pabrėždama šios problemos aktualumą, analizuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, lygina užsienio valstybių baudžiamojo įstatymo nuostatas, pateikia argumentus, leidžiančius veiksmingai spręsti minėtąją problemą

Nekaltumo prezumpcijos principo įgyvendinimo problemos atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės

This article deals with the problems of the procedural implementation of the exemption from criminal liability. The methods of systematic analysis, comparison and synthesis are applied for the investigation of the debate on the exemption from criminal responsibility and the arguments for the procedural legal implementation of this institute in certain stages (pre-trial investigation) of criminal proceedings. The hypothesis of the article is that the exemption of a person from criminal responsibility in the pre-trial stage ignores the presumption of innocence principle. In the article a strong emphasis is put on the content of the presumption of innocence principle, and, given the urgency of the problem, the analysis of the implementation of the institute of the exemption from criminal liability in the pre-trial stage. It is considered whether the prosecutor’s discretionary (optional) termination of the pre-trial investigation established in Article 212 Paragraph 1 Item 3-8 of the Criminal Code does not violate the innocence principle. The concept of criminal liability and the understanding of its content are discussed in the article. The analysis allows to draw a conclusion that the existing criminal legal and criminal procedural laws are regulated in such a way that if a person is exempted from criminal liability in the pre-trial stage and the grounds and motives for the exemption of criminal liability are recorded in the procedural documents, the presumption of the innocence principle is ignored. The author suggests to settle the procedural legal relationships in a way that only a court could decide whether to exempt a person from criminal responsibility or not. At present, the provisions of Article 212 Paragraph 1 Item 3-8 of the Criminal Code unduly extend the discretion of the prosecutor.Straipsnyje nagrinėjamos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto procesinio įgyvendinimo problemos. Taikant sisteminį, lyginimo ir analitinį metodus analizuojami disputo dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir procesinio teisinio šio instituto įgyvendinimo esant tam tikroms baudžiamojo proceso stadijoms (ikiteisminiam tyrimui) argumentai. Atsižvelgiant į problemos aktualumą straipsnyje analizuojamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto įgyvendinimas esant ikiteisminio tyrimo stadijai. Svarstoma, ar Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 212 straipsnio 1 dalies 3–8 punktuose įtvirtintas prokuroro diskrecinis (neprivalomas) ikiteisminio tyrimo nutraukimas nepažeidžia visuotinai pripažinto nekaltumo prezumpcijos principo. Keliant tokius klausimus nagrinėjamos baudžiamosios atsakomybės sampratos bei vyraujančios nuomonės dėl jos turinio suvokimo. Lingvistiniu semantiniu požiūriu analizuojamos procesinės normos, reglamentuojančios ikiteisminį tyrimo nutraukimą esant nereabilituojantiems pagrindams. Turinio analizė leidžia daryti išvadą, kad galiojantys baudžiamieji teisiniai ir baudžiamieji procesiniai įstatymai sureguliuoti taip, jog atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės esant ikiteisminio tyrimo stadijai, fiksuojant procesiniuose dokumentuose pagrindus ir motyvus ignoruojamas nekaltumo prezumpcijos principas. Daroma išvada, jog šiuo metu galiojančios diskrecinio ikiteisminio tyrimo nutraukimo nuostatos savo turiniu nėra pakankamos, kad būtų galima tinkamai įgyvendinti nekaltumo prezumpcijos principą

Exemption from criminal liability : the problems of the implementation of the presumption of innocence principle

Straipsnyje nagrinėjamos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto procesinio įgyvendinimo problemos. Taikant sisteminį, lyginimo ir analitinį metodus analizuojami disputo dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir procesinio teisinio šio instituto įgyvendinimo esant tam tikroms baudžiamojo proceso stadijoms (ikiteisminiam tyrimui) argumentai. Atsižvelgiant į problemos aktualumą straipsnyje analizuojamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto įgyvendinimas esant ikiteisminio tyrimo stadijai. Svarstoma, ar Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 212 straipsnio 1 dalies 3–8 punktuose įtvirtintas prokuroro diskrecinis (neprivalomas) ikiteisminio tyrimo nutraukimas nepažeidžia visuotinai pripažinto nekaltumo prezumpcijos principo. Keliant tokius klausimus nagrinėjamos baudžiamosios atsakomybės sampratos bei vyraujančios nuomonės dėl jos turinio suvokimo. Lingvistiniu semantiniu požiūriu analizuojamos procesinės normos, reglamentuojančios ikiteisminį tyrimo nutraukimą esant nereabilituojantiems pagrindams. Turinio analizė leidžia daryti išvadą, kad galiojantys baudžiamieji teisiniai ir baudžiamieji procesiniai įstatymai sureguliuoti taip, jog atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės esant ikiteisminio tyrimo stadijai, fiksuojant procesiniuose dokumentuose pagrindus ir motyvus ignoruojamas nekaltumo prezumpcijos principas. Daroma išvada, jog šiuo metu galiojančios diskrecinio ikiteisminio tyrimo nutraukimo nuostatos savo turiniu nėra pakankamos, kad būtų galima tinkamai įgyvendinti nekaltumo prezumpcijos principą.This article deals with the problems of the procedural implementation of the exemption from criminal liability. The methods of systematic analysis, comparison and synthesis are applied for the investigation of the debate on the exemption from criminal responsibility and the arguments for the procedural legal implementation of this institute in certain stages (pre-trial investigation) of criminal proceedings. The hypothesis of the article is that the exemption of a person from criminal responsibility in the pre-trial stage ignores the presumption of innocence principle. In the article a strong emphasis is put on the content of the presumption of innocence principle, and, given the urgency of the problem, the analysis of the implementation of the institute of the exemption from criminal liability in the pre-trial stage. It is considered whether the prosecutor’s discretionary (optional) termination of the pre-trial investigation established in Article 212 Paragraph 1 Item 3-8 of the Criminal Code does not violate the innocence principle. The concept of criminal liability and the understanding of its content are discussed in the article. The analysis allows to draw a conclusion that the existing criminal legal and criminal procedural laws are regulated in such a way that if a person is exempted from criminal liability in the pre-trial stage and the grounds and motives for the exemption of criminal liability are recorded in the procedural documents, the presumption of the innocence principle is ignored. The author suggests to settle the procedural legal relationships in a way that only a court could decide whether to exempt a person from criminal responsibility or not. At present, the provisions of Article 212 Paragraph 1 Item 3-8 of the Criminal Code unduly extend the discretion of the prosecuto

Nusikaltimo mažareikšmiškumo atribojimo nuo baudžiamojo nusižengimo problemos

The article examines the limits of attribution of low significance and presents the legislator’s position regarding the scope of attribution of low significance, highlights the problematic aspects of application of the said institute in court practice and analyzes the possibility to improve the legal norms. Article 37 of the Criminal Code foresees the possibility for the courts to release a person from criminal amenability due to low significance of the crime. Such a position of the legislator requires a clear concept whether only crimes can be recognized as ones of low significance. While emphasizing the relevance of the problem the author analyzes the decisions of the Supreme Court of the Republic of Lithuania, compares the provisions of criminal laws of foreign countries and presents the arguments, allowing for efficient resolution of the said problem

The Origins of the Concept of Insignificance and Its Criminal Legal Meaning in Lithuanian Judicial Practice

This article, in accordance with the doctrine of criminal law and court practice, seeks to evaluate the current legal regulation of the institute of insignificance in the Criminal Code of Lithuania and its application in court practice. The aim of the article is to determine the origin of insignificance and its basic idea, which in current legal science and practice is recognized as de minimis and/or the nullum crimen sine periculo sociali principle. It will also determine whether the current case law applies the notion of insignificance according to the legal purpose of this institute. Historical and international analysis of the de minimis principle has shown that insignificance can be one of the criteria (in addition to the ultima ratio and other principles) in assessing the necessity of criminalizing/decriminalizing behaviour. It may legally determine the offense as harmless (non-criminal), or deny the objective (actus rea) or subjective features of the criminal offense (mens rea). Additionally, - in accordance with the criteria of the necessity of criminal liability, effectiveness, and economic expediency - insignificance can be the basis for the absence of prosecution in a breach of public interest. The Criminal Code of Lithuania has established a mixed model, which has no analogue in the criminal laws of foreign countries. According to the concept of insignificance enshrined in the criminal law of Lithuania, this is not the basis for justification or non-prosecution, but the basis for release from criminal liability. The court must assess the individual elements of the crime through the prism of danger, not based on the qualification of the act, but on the legal consequences, i. e. on the application of release from criminal liability. The study has shown that the application of the institute of insignificance in case law is currently influenced by a stricter criminal policy: criminalization of less serious acts and/or severe sanctions for their commission, as well as the poor quality of the law and an inability to specify the boundaries of criminal behaviour. This determines court decisions where a person is released from criminal liability for the insignificance of the act, taking into account not only the constituent elements of the crime but also the socio-economic changes, living conditions, circumstances of the crime, etc. The indicative legal regulation allows the courts to apply the institute of insignificance flexibly and thus compensate for the “poor quality” of the law. Such an application of the institute of insignificance after the adoption of the Criminal Law in 2000, however, was not predicted, and is not a natural evolution of the original concept of insignificance.Straipsnyje, vadovaujantis baudžiamosios teisės doktrina, teismų praktika, siekiama nustatyti mažareikšmiškumo kilmę, identifikuoti pamatinę idėją, kuri šiuolaikiniame teisės moksle ir praktikoje pripažįstama kaip de minimis ir/ar nullum crimen sine periculo sociali principu, apžvelgti šio principo vystymosi raidą ir įtaką teorijai bei teismų praktikai. Mažareikšmiškumas – nevienareikšmiai suprantama teisinė kategorija, o jos analizė apima labai platų teisinių institutų spektrą: gali būti kaip vienas iš kriterijų (šalia ultima ratio ir kitų principų) vertinant elgesio kriminalizavimo / dekriminalizavimo būtinumą; teisiškai gali lemti veikos vertinimą kaip nepavojingą (ne nusikalstamą); gali leisti paneigti nusikalstamos veikos objektyviuosius (actus rea) arba subjektyviuosius požymius (mens rea); taip pat vadovaujantis baudžiamosios atsakomybės būtinumo, efektyvumo ir ekonominio tikslingumo kriterijais, gali būti vertinama kaip atsisakymo vykdyti baudžiamąjį persekiojimą viešojo intereso pažeidimo nebuvimo pagrindas. Teorinė straipsnio analizė grindžiama teismų praktika, kuri grįsta siekiu suderinti įstatymo tekstą su realiu gyvenimu, kai dėl griežtėjančios baudžiamosios politikos į kriminalizacijos lauką patenka išties mažareikšmės veikos. Straipsnyje daroma išvada, kad mažareikšmiškumo instituto taikymas po Lietuvos baudžiamojo įstatymo priėmimo nėra natūrali pirminės mažareikšmiškumo koncepcijos raidos išraiška, o yra tapęs įrankiu švelninti griežtėjančią baudžiamąją politiką

Social and Legal Issues of Corporal Punishment of Children

Research problem. A democratic state is guided by the rule of law and the principles of the human rights and freedoms. Ratifying the European Convention on Human Rights and The European Social Charter or Revised European Social Charter, Member States undertake to respect all people of their jurisdiction rights, including all children. The child is not the family or the state property. Child is a citizen from birth, so it is necessary to look seriously into each such member public offense. When we talk about the criminal cruelty, especially in serious case of child rights violation (murder, sexual assault, and so on), everyone unanimity agree, that no one member of the society cannot tolerate such child abuse. But society begins to split into different camps – from the positive approach into the sentence, to the punishment classification into violence-category - when the discussion is tilting about the child's upbringing without violence. This tendency is due to several reasons. First is that a deliberate arm lift against a child is the belief that slapping "educated" child will become better. Second, parenting is the natural values, or in other words, the right of parents to educate their children in their own training methods. The aim of this article is to provide legal assessment of corporal punishment of children for educational purposes. In order to achieve this aim will be analyse the position of legislator of corporal punishment of children for educational purposes; by analyse proposals and ideas regarding delimitation of corporal punishment, to single out the theories of corporal punishment of children for educational purposes in criminal law jurisprudence.W artykule przedstawiono obowiązujące akty prawa międzynarodowego oraz wewnętrznego wybranych krajów dotyczące stosowania kar fizycznych wobec dzieci. Ukazano, że dziecko jest obywatelem od urodzenia i ma wszystkie prawa, które muszą być chronione. Kiedy mówimy o okrucieństwie kryminalnym, szczególnie w poważnym przypadku naruszenia praw dziecka (morderstwo, napaść na tle seksualnym itd.), wszyscy jednomyślnie zgadzają się, że nikt z członków społeczeństwa nie może tolerować takiego wykorzystywania dzieci. Ale społeczeństwo zaczyna się dzielić na różne obozy – od pozytywnego podejścia do zdania po klasyfikację kar w kategorię przemocy – kiedy dyskusja toczy się wokół wychowania dziecka bez przemocy. Ta  tendencja wynika z kilku powodów. Po pierwsze, to wiara ze celowe podniesienie ręki przeciwko dziecku lepiej „wykształci” dziecko. Po drugie, rodzicielstwo jest wartościami naturalnymi i to jest prawo rodziców do wychowywania dzieci w ich własnych metodach. Celem tego artykułu jest ocena prawna kary cielesnej wobec dzieci w celach wychowanie. Aby osiągnąć ten cel będzie analizowana stanowisko ustawodawcy oraz orzecznictwo prawa karnego

Unlawful collection of information about a person’s private life: criminal liability problematic aspects of Lithuania law

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 167 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą informacijos rinkimą apie privatų asmens gyvenimą, kuriuo kėsinamasi į asmens privataus gyvenimo neliečiamumą. Tačiau šio straipsnio dispozicijoje įstatymų leidėjas neapibrėžia konkrečių neteisėtumo kriterijų ir tokiu būdu palieka veikos požymius aiškinti teismams. Praktikoje dažnai susiduriama su situacijomis, kai teismams tenka nagrinėti baudžiamąsias bylas dėl neteisėto informacijos rinkimo, kai bylos proceso dalyviai yra šeimos nariai – sutuoktiniai. Vienais atvejais, siekiant užtikrinti veiksmingą sutuoktinio privatumo apsaugą, informacijos rinkimo procesas pripažįstamas neteisėtu. Kitais – konstitucinis sutuoktinio privataus gyvenimo neliečiamumo principas aiškinamas lanksčiau. Praktika rodo, kad ne visada informacijos rinkimas apie privatų asmens gyvenimą be teismo, asmens leidimo, ar įstatyme nereglamentuotais atvejais yra neteisėtas. Tai siejama su duomenų rinkimo tikslu. Pavyzdžiui, įgyvendinant privačių asmenų – teismo proceso dalyvių – teisę pateikti įrodymus bylose. Jei asmuo renka informaciją teisėtais tikslais, paprastai tokie veiksmai nelaikomi nusikalstamais BK 167 straipsnio prasme. Tokie skirtingi BK 167 straipsnio taikymo praktiniai pavyzdžiai suponuoja poreikį plačiau išanalizuoti atsakomybės už neteisėtą informacijos rinkimą apie privatų asmens – sutuoktinio gyvenimą reglamentavimo ir taikymo aspektus.The article 167 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania provides criminal liability for illegal collection of information about a person’s private life which impairs person’s privacy. However, the legislator does not define specific criteria of illegality in the disposition of the Art. 167 and thus leaves the courts to interpret the signs of activity in practice, situations are often faced when the courts hear criminal cases on the illegal collection of information when some of the participants of the proceedings are family members – spouses. On the one hand, the process of gathering of information is recognized as unlawful in order to ensure effective protection of privacy. On the other hand, the constitutional principle of inviolability of spouse’s private life is interpreted more flexibly. Practice shows that gathering of information about person’s private life without authorization of a court, a person or in cases unregulated by a law is not always unlawful. It is associated with data collection purpose. For instance, implementation of a right of individuals, participants of the judicial process, to present evidences in cases. If the individual collects information for a legitimate purpose, such actions are usually held lawful in sense of the Art. 167 of the CCP. This disparity of the application of the Art. 167 implies need to further analyse regulation and application aspects of liability for illegal gathering of information about a private individual’s – spouse’s – life