Slapti šlaunikaulio kaklo lūžiai

Occult femoral neck fractures are becoming an urgent problem for aging population. In general the term “occult fracture” is used to denote fractures which are occult on plain radiographs, but found to be present on other imaging modalities or intra-operatively. Estimated incidence of occult femoral neck fracture is 2 to 10 per cent according to the literature. There is a risk of secondary fracture displacement, and other related complications in case of late diagnosis of these fractures. Timely diagnosis of these fractures in elderly patients improves treatment outcomes, reduces invalidity risk. The higher mortality rate is associated with well diagnosed femoral neck fractures whose treatment was delayed for reasons other than missing X-ray evidence of a fracture.Šlaunikaulio kaklo lūžiai, iš jų ir slapti, senstant populiacijai tampa aktualia problema. Literatūroje slaptų, arba okultinių, lūžių terminas vartojamas pažymėti tiems šlaunikaulio kaklo lūžiams, kurie diagnozuojami ne rentgenologiškai, o papildomais radiologiniais tyrimo metodais (KT, BMR) arba aptinkami operacijos metu. Literatūros duomenimis, slaptų šlaunikaulio kaklo lūžių dažnumas siekia nuo 2 iki 10 procentų visų šlaunikaulio kaklo lūžių. Laiku nediagnozavus šlaunikaulio kaklo lūžio išlieka antrinio lūžgalių poslinkio pavojus ir gresia komplikacijos, susijusios su pavėluota šių lūžių diagnostika. Dėl to daugėja neadekvataus pacientų gydymo atvejų ir didėja pacientų mirtingumas po šlaunikaulio kaklo lūžių. Kad būtų galima laiku aptikti slaptą šlaunikaulio kaklo lūžį, esant šiai patologijai būdingai anamnezei ir klinikiniams simptomams, indikuojama atlikti papildomus radiologinius tyrimus (KT ar BMR)

Chirurginis Hallux algus gydymas: artrodezė ar rezekcinė artroplastika? Retrospektyvinė stebėsenos studija

Introduction. Hallux Rigidus, a degenerative disease of the first metatarsophalangeal joint (MTP), causes pain during movement, reduces joint mobility, and impairs quality of life. Conservative treatment methods are effective only in the early stages of the disease, and surgical treatment is usually recommended for advanced pathology. Arthrodesis procedure is the gold standard. This surgery effectively and relatively quickly reduces painful symptoms but sacrifices joint mobility. An alternative is resection arthroplasty. There is no consensus in the literature regarding the long-term outcomes of these two treatment methods. The aim of this study is to determine which method is superior in improving patients’ quality of life and foot function. Methods. A retrospective observational study was conducted on 41 patients who were followed up for 2–4 years after surgery. Of these, 20 underwent resection arthroplasty, 21 – arthrodesis. Patients’ quality of life and subjective foot function were assessed using two standardized questionnaires: SEFAS and Short Form-12. Additional questions on patient satisfaction with the surgery were also evaluated. Results. Patient satisfaction with the surgery was high in both groups (80%). There were no statistically significant differences in patients’ ankle and foot function assessed by SEFAS scale and psychological quality of life assessed by SF 12 (Mental Score): p = 0.14 and p = 0.729, respectively. Patients rated their physical quality of life significantly better, assessed by SF 12 (Physical Score), after undergoing arthroplasty (p = 0.02), and foot function recovered approximately 1 month faster compared to arthrodesis (p = 0.006). There were no cases of revision surgery, infectious complications, or non-unions in either group. Conclusions. Both surgical techniques are effective and improve patients’ functional status, but subjective foot function is better in the early postoperative period after resection arthroplasty. The majority of patients in both groups would recommend the surgery under similar circumstances.Įvadas. Kojos nykščio metatarsofalanginio sąnario degeneracinė liga (Hallux rigidus) sukelia skausmą judesio metu, mažina sąnario judrumą ir blogina gyvenimo kokybę. Gydant pažengusią I MTP sąnario artrozę, vadinamuoju auksiniu gydymo standartu laikytina artrodezė. Ši operacija efektyviai ir pakankamai greitai sumažina skausmo simptomus, tačiau paaukojamas sąnario mobilumas. Alternatyva – rezekcinė artroplastika. Mokslinėje literatūroje, lyginant abiejų gydymo metodų tolimuosius rezultatus, nuomonės išsiskiria. Šio tyrimo tikslas – išsiaiškinti, kuris metodas yra pranašesnis, gerinant pacientų gyvenimo kokybę ir pėdos funkcinę būklę. Metodai. Atlikta retro­spektyvi stebimoji studija, į tiriamąją imtį įtraukiant 41 pacientą, praėjus 2–4 metams po operacijos. 20 tiriamųjų buvo atlikta rezekcinė artroplastika, 21 pacientui – artrodezė. Pacientų gyvenimo kokybė ir subjektyvi pėdos funkcinė būklė vertinta taikant du standartizuotus klausimynus: SEFAS ir Short Form-12. Papildomai vertintas bendrasis pacientų pasitenkinimas operacija (atsakymai į klausimus). Rezultatai. Abiejose tiriamųjų grupėse pacientų pasitenkinimas atlikta operacija buvo pakankamai aukštas (80 %). Pacientų čiurnos ir pėdos funkcinė būklė, vertinant SEFAS skale, ir psichologinė gyvenimo kokybė, vertinant SF 12 (Mental Score) skale, statistiškai reikšmingai nesiskyrė (atitinkamai p = 0,14 ir p = 0,729). Pacientai, kuriems buvo atlikta artroplastika, statistiškai reikšmingai geriau vertino fizinę gyvenimo kokybę (vertinta taikant SF 12 (Physical Score) skalę; p = 0,02). Minėtina, kad šie pacientai maždaug 1 mėn. greičiau, palyginti su artrodezės rezultatais, susigrąžino pėdos funkciją (p = 0,006). Išvados. Abi operacinės metodikos yra veiksmingos ir pagerina pacientų funkcinę būklę, tačiau, atlikus rezekcinę artroplastiką, subjektyvi pėdos funkcinė būklė ankstyvuoju pooperaciniu laikotarpiu buvo geresnė. Didžioji dauguma abiejų tirtų grupių pacientų rekomenduotų atlikti operaciją, esant panašioms aplinkybėms

Stuburo krūtininės ir juosmeninės dalies lūžių operacinio gydymo rezultai

TikslasĮvertinti pacientų darbingumo pokyčius po stuburo lūžių operacinio gydymo.Ligoniai ir metodaiRetrospektyviai išanalizuoti 121 ligonio, operuoto 2007–2010 m. RVUL Ortopedijos ir traumatologijos centre dėl nestabilių stuburo krūtininės ir juosmeninės dalių lūžių be neurologinių komplikacijų, duomenys. Į galutinę analizę įtraukti 44 ligoniai,kurie suskirstyti į tris socialines grupes: A – dirbantys ne visu krūviu, turintys neįgalumą, pensininkai; B – dirbantys visu krūviu; C – bedarbiai. Atlikta ligonių nedarbingumo analizė ir gydymo rezultatų vertinimas naudojant Oswestry klausimyną.RezultataiIš tirtų 44 ligonių moterų buvo 17 (38,6 %), vyrų – 27 (61,4 %). Amžiaus vidurkis – 41,9 ± 15,9 (21–75) metų. Vidutinis laikas iki operacijos buvo 9,5 ± 12,2 (1–50) dienos. Po gydymo A grupėje nedarbingumas po operacijos padidėjo nuo 5 (11,4 %) iki 21(47,7 %), B grupėje darbingumas grįžo 21 (63,6 %) iš 33, C grupėje bedarbių sumažėjo nuo 6 (13,6 %) iki 2 (4,6 %). Pacientai Oswestry klausimynu ištirti vidutiniškai po 19,1 ± 3,85 (12–24) mėnesių po traumos. Iš visų ištirtų 44 ligonių sunkus ir luošinantis neįgalumas pagal Oswestry skalę nustatytas 18 (40,9 %), o lengvas ir vidutinis neįgalumas – 26 (59,1 %) pacientams. Vidutinis Oswestry klausimyno balų skaičius buvo 36 ± 21,5 (0–76).IšvadosPo stuburo lūžių operacinio gydymo darbingumas grįžta 63,6 % prieš traumą visu krūviu dirbusių pacientų. Po traumos gydymo dirbančių ne visu krūviu, turinčių neįgalumą, pensininkų padaugėja nuo 11,4 % iki 47,7 %. Dažniau nustatomas lengvas irvidutinis nei sunkus visų operuotų ligonių neįgalumas.Reikšminiai žodžiai: stuburas, lūžiai, operacinis gydymas, fiksacijos tipas, socialinės grupės.Outcome of surgical treatment of thoracic and lumbar spine fractures ObjectiveTo evaluate the disability score after the surgical treatment of spinal column fractures.Materials and methodsData of 121 patients with unstable thoracic and lumbal spinal column vertebrae fractures without neurological complications, who underwent surgical fixation in the Centre of Traumatology and Orthopaedics of the Republic Vilnius University Hospital between years 2007 to 2010, were retrospectively analyzed. Fourty-four fixations were enrolled into the final study and all the patients were grouped into 3 groups according to the level of disability: A – pensioners, people having disability and working not full time, B – working full time, C – unemployed. The results of the disability and surgical treatment were analyzed by using the Oswestry scale.ResultsSeventeen (38.6%) out of the 44 treated patients were women and 27 (61.4%) were men. The average age of the patients was 41.9 ± 15.9 (range, from 21 to 75). The average time that passed until the surgery was 9.5 ± 12.2 (1–50) days. The number ofpatients with disability in group A increased from 5 (11.4%) to 21 (47.7%), in group B the ability to work full time returned to 21 (63.6%) out of 33, in group C the number of unemployed after surgery decreased from 6 (13.6%) to 2 (4.6%). The Oswestrydisability scale was used 19.1 ± 3.85 (12–24) months after the surgery. Severe disability was diagnosed to 18 (40.9%) patients, and minimal and moderate to 26 (59.1%). The average score according to the Oswestry scale was 36 ± 21.5 (0–76).ConclusionsAfter the surgical treatment, the abilty to work returned to 63.6% of the patients who had been able to work full time before the trauma. After the trauma and surgery, the number of pensioners and disabled patients increased from 11.4% to 47.7%.The minimal and moderate disability among surgery patients is identified more often than the severe one.Key words: spinal column, fractures, surgical treatment, fixation type, social group

Stuburo juosmeninės dalies kanalo stenozė: gydymas (II dalis)

Valentinas Uvarovas, Giedrius Kvederas, Igoris ŠatkauskasVilniaus universiteto Ortopedijos, traumatologijos ir plastinės chirurgijos klinikaVilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė,Šiltnamių g. 29, LT-2043 VilniusEl paštas: [email protected] Nors daugelis literatūros šaltinių pateikia gana prastus vėlyvuosius neoperacinio gydymo rezultatus, tačiau visi autoriai sutinka, jog beveik visada stuburo kanalo stenozę reikia pradėti gydyti konservatyviai. Nėra vienodų konservatyvaus gydymo schemų, tačiau geriausių rezultatų pasiekiama naudojant agresyvią gydymo taktiką. Studijose, apžvelgiančiose vėlyvuosius 1–5 metų konservatyvaus gydymo rezultatus, teigiama, kad gerų rezultatų pasiekiama nuo 15 iki 43% ligonių. Chirurginis gydymas siūlomas, jei konservatyvus buvo neveiksmingas. Literatūros duomenimis, geri ir puikūs rezultatai būdingi nuo 26% iki 100% operuotų ligonių. Chirurginė intervencija yra grindžiama blogėjančia gyvenimo kokybe, neurologinių simptomų progresavimu, o neurologinė simptomatika ir CT bei BMR duomenys yra tik papildomi argumentai. Vis dėlto neurologinius pažeidimus ne visada pavyksta panaikinti operaciniu būdu. Prasminiai žodžiai: stuburo kanalo stenozė, nervų šaknelės, neoperacinis gydymas, operacinis gydymas. Lumbar spinal stenosis: treatment Valentinas Uvarovas, Giedrius Kvederas, Igoris Šatkauskas The initial treatment for spinal stenosis should be conservative. An aggressive nonoperative treatment consisting of therapeutic exercise, analgesics, and epidural steroid injections is proposed. The natural long-term outcome of conservative treatment, however, is often unsatisfactory. Several studies on nonoperactive treatment of patients with 1 to 5 years of follow-up suggest that 15% to 43% of patients will have continued improvement after nonoperative treatment. Surgery is required after the failure of conservative care. The literature presents good and excellent results in 26% to 100% of patients after the surgical treatment of spinal stenosis. The decision to operate on a patient who has this condition should be based on a decrease in the patient's quality of life and an increase in the symptoms rather than on relatively subtle neurological findings and a positive magnetic resonance imaging scan. Additionally, it is reasonable to recommend operative treatment in an effort to decrease the neurological signs and to improve the quality of life. Operative intervention, however, cannot routinely be expected to reverse neurological deficits in every patient. Keywords: lumbar spinal stenosis, spinal nerve root, nonoperative treatment, operative treatmen

Stuburo krūtininės ir juosmeninės dalies lūžių operacinio gydymo rezultatai

Igoris Šatkauskas1, Valentinas Uvarovas2, Manvilius Kocius21 Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės2-asis ortopedijos ir traumatologijos skyrius,Šiltnamių g. 29, LT-04130 Vilnius2 Vilniaus universiteto Bendrosios, plastinės chirurgijos,ortopedijos ir traumatologijos klinika,Šiltnamių str. 29, LT-04130 VilniusEl paštas: [email protected]; [email protected] Tikslas Įvertinti stuburo krūtininės ir juosmeninės dalių nestabilių lūžių operacinio gydymo rezultatus. Nustatyti komplikacijų ir rentgenologinių deformacijos kriterijų įtaką ligonių skundams. Ligoniai ir metodai Ištirti 48 ligoniai, operuoti nuo nestabilių stuburo krūtininės ir juosmeninės dalių lūžių be neurologinių komplikacijų. Stuburo slankstelių ir judesio segmento kifozė, Cobbo kampas ir kūno kompresija nustatyta rentgenologiškai prieš operaciją, po operacijos ir vėlesnio ištyrimo metu. Ligonių skausminiai skundai ir negalia įvertinti Šiaurės Amerikos stuburo draugijos (NASS) ir Roland-Morriso klausimynais. Atlikta ligonių asmeninio gydymo rezultatų vertinimo ir nedarbingumo analizė. Įvertintas ryšys tarp stuburo trauminės deformacijos rentgenologinių kriterijų ir klausimynų duomenų. Rezultatai Vidutiniškai po 16,8 mėnesio nuo traumos ištirto 48 ligonio amžiaus vidurkis buvo 38,4 metų (nuo 19 iki 71 metų). Operacijos metu koreguota kifozinė deformacija statistiškai reikšmingai progresavo, tačiau išliko daug mažesnė už pradinę. Iš 38 pacientų, kuriems buvo atlikta tik traspedikulinė fiksacija ir užpakalinė spondilodezė, 10 (26,3%) įvyko metalo konstrukcijų nuovargio lūžiai, o grupėje, kurioje, be transpedikulinės fikacijos, atlikta papildoma priekinė spondilodezė, šių komplikacijų nebuvo. Su metalo konstrukcijomis susijusių komplikacijų grupėje segmento kifozė ir Cobbo kampas progresavo labiau nei grupėje be komplikacijų, bet tai neturėjo jokios įtakos klausimynų rezultatams. NASS skausmo / negalios skalės taškų vidurkis buvo 76,8 ± 20,0, o Roland-Morriso klausimyno – 5,9 ± 6,4. Koreliacijos tarp rentgeninių deformacijos kriterijų ir klausimynų duomenų nerasta. Išvados Nestabiliems sprogstamiesiems lūžiams gydyti trumpos transpedikulinės fiksacijos ir užpakalinės spondilodezės nepakanka. Jei slankstelio kūno kompresija didelio laipsnio, indikuojama papildoma priekinės stuburo kolonos rekonstrukcija ir spondilodezė. Reikšminiai žodžiai: stuburas, lūžiai, operacinis gydymas, komplikacijos Outcome of surgical treatment of thoracic and lumbar spine fractures Igoris Šatkauskas1, Valentinas Uvarovas2, Manvilius Kocius21 Vilnius University Emergency Hospital,2nd Department of Orthopaedics and Traumatology,Šiltnamių str. 29, LT-04130 Vilnius, Lithuania2 Vilnius University Clinic of General, Plastic Surgery,Orthopaedics and Traumatology,Šiltnamių str. 29, LT-04130 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]; [email protected] Objective To evaluate functional and radiological outcomes of thoracic and lumbar spine fractures stabilized surgically and to identify any radiographic findings that may adversely influence posterior fixation failure and final functional outcome. Patients and methods A retrospective review of 48 neurologically intact patients who had undergone surgical stabilization and fusion of unstable thoracic and lumbar spine fractures was performed. Vertebral and regional kyphosis angles, anterior ant posterior vertebral body compression were measured on injury, postoperative and final follow-up radiographs. Functional, pain status and disability were evaluated using the North American Spine Society (NASS) lumbar spine and Roland-Morris Disability (RMDQ) questionnaires. Relationships were sought between radiographic findings, complications and self-reported outcome measurement scores. Results The mean follow-up time for the 48 patients (mean age 38.4, range 19 to 71 years) was 16.8 months. Despite a significant loss of correction, the degree of residual deformity was significantly less than at the time of injury. Of 38 patients treated with posterior short-segment pedicle-screw instrumentation ant posterior fusion, 10 (26.3%) had a fixation failure. In the fixation failure group, the loss of correction of regional kyphosis was significantly greater than in the non-failure group, but it had no influence on the final functional outcome. The mean NASS pain/disability subscale and RMDQ scores were 76.8 ± 20.0 and 5.9 ± 6.4, respectively. No correlation was found between the radiographic findings and questionnaire scores. Conclusions The short-segment pedicle fixation and posterior fusion of unstable burst spine fractures is not sufficient and related with a high rate of the hardware failure. In the presence of a substantial anterior column compromise, a combined procedure of posterior fixation and anterior reconstruction should be considered. Keywords: thoracolumbar spine, fracture, surgical treatment, outcom

Occult femoral neck fractures

Occult femoral neck fractures are becoming an urgent problem for aging population. In general the term “occult fracture” is used to denote fractures which are occult on plain radiographs, but found to be present on other imaging modalities or intra-operatively. Estimated incidence of occult femoral neck fracture is 2 to 10 per cent according to the literature. There is a risk of secondary fracture displacement, and other related complications in case of late diagnosis of these fractures. Timely diagnosis of these fractures in elderly patients improves treatment outcomes, reduces invalidity risk. The higher mortality rate is associated with well diagnosed femoral neck fractures whose treatment was delayed for reasons other than missing X-ray evidence of a fracture

Plaučių arterijos tromboembolijos atvejis po artroskopinės kelio sąnario operacijos

Valentinas Uvarovas, Igoris Šatkauskas, Eduardas Bartkevičius, Evaldas Kascėnas Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės Ortopedijos ir traumatologijos centras, Šiltnamių g. 29, LT-04130 Vilnius El paštas: [email protected] Aprašomas plaučių tromboembolijos atvejis po artroskopinės kelio sąnario operacijos. Straipnio tikslas – išanalizuoti šio retai pasitaikančio po artroskopinių operacijų ir gyvybei pavojingo sindromo galimas priežastis ir prevencijos taktiką, svarbius giliųjų venų trombozės rizikos veiksnius, pateikti literatūros apžvalgą. Aprašomas klinikinis atvejis, kai 58 metų pacientei, neturinčiai ypatingų giliųjų venų trombozės atsiradimo rizikos veiksnių, artroskopinė kelio sąnario menisko rezekcijos operacija komplikavosi plaučių arterijos tromboembolija. Pacientė paguldyta į stacionarą atlikti artroskopinę operaciją dėl dešinio kelio vidinio menisko plyšimo, buvo operuota tą pačią dieną. Atlikta beveik visiška vidinio menisko rezekcija. Operacijos metu naudota šlaunies manžetė, kuri išpūsta iki 350 mmHg, operacijos trukmė 40 min., operacijos eiga buvo sklandi. Antrą parą po operacijos pacientei atsirado ūmaus kvėpavimo nepakankamumo požymiai, ji paguldyta į intensyviosios terapijos skyrių, kur atlikus širdies echoskopiją ir EKG buvo diagnozuota plaučių arterijos tromboembolija. Buvo taikyta dirbtinė plaučių ventiliacija, vazopresorių infuzijos, gydymas antikoaguliantais ir trombolitikais. Intensyvioji terapija buvo veiksminga, po dviejų parų gydymo patenkinamos būklės pacientė buvo grąžinta į ortopedijos skyrių, vienuoliktą parą po operacijos išrašyta iš ligoninės. Jos būklė buvo gera. Reikšminiai žodžiai: plaučių arterijos tromboembolija, giliųjų venų trombozė, artroskopija, mažos molekulinės masės heparinas. A case of pulmonary embolism after arthroscopic knee surgery Valentinas Uvarovas, Igoris Šatkauskas, Eduardas Bartkevičius, Evaldas Kascėnas Orthpedic Traumatology Center of Vilnius University Emergency Hospital, Šiltnamių str. 29, LT-04130 Vilnius, Lithuania E-mail: [email protected] We present a case of pulmonary empolism (PE) following successful arthroscopic meniscectomy. Although the incidence of PE following arthroscopic knee surgery has not been well established, such occurrences place the patients at high risk. The patient was a 58-year-old women with no no definite risk factors of PE, who underwent arthroscopic meniscectomy. In spite of one postoperative profilaxis dose of LMWH (Fraxiparine 0.4 ml) on the first postoperative day, on the second postoperative day she developed dyspnea, tachycardia, hypotonia. Investigations carried out in the intensive care department, including ECG, echocardiography, supported the diagnosis of PE. Heparin therapy was initiated, and the patient’s condition improved sufficiently to allow her follow-up at our outpatient department. Key words: pulmonary embolism, arthroscopy, deep vein thrombosis, low-molecular weight heparin

Postpartum diastasis of the pubic symphysis: case report and literature review

Postpartum diastasis of the pubic symphysis has the incidence from 1 in 300 to 1 in 30,000 deliveries. Under the action of progesterone and relaxin, a 1 cm widening of pubic symphysis is considered to be physiological and necessary for normal delivery. However, any higher widening is always pathological, involving the damage of pubic and sacroiliac ligaments. Multiparity has been identified as the only independent risk factor. Because this pathology often manifests as chronic pain in the pubic symphysis region, it is often mistakenly stated as a normal postpartum occurrence. It is only later when the symptoms of pelvic instability and pubic osteitis appear. Postpartum symphysiolysis is a clinical challenge to a physician due to low awareness and the postpartum period important to both the patient and the newborn

Blauzdikaulio diafizės osteosintezė intrameduline vinimi su skersiniu tvirtinimu

Blauzdikaulio diafizės osteosintezė intrameduline vinimi su skersiniu tvirtinimu: pirmųjų metų patirtis ir rentgenologinė analizė Jaunius Kurtinaitis, Valentinas Uvarovas, Rimvaldas Broga, Manvilius KociusVilniaus universiteto Bendrosios, plastinės chirurgijos,ortopedijos ir traumatologijos klinikaVilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė,Šiltnamių g. 29, LT-04130 VilniusEl paštas: [email protected] Įvadas / tikslas Blauzdikaulio osteosintezė intrameduline užrakinama vinimi yra plačiai naudojama kaip pirmo pasirinkimo metodas uždariems ir atviriems blauzdikaulio diafizės lūžiams gydyti. Mūsų klinikoje šis metodas buvo pradėtas taikyti 2004 m. gegužę. Dažniausios metodo komplikacijos yra ašinės deformacijos. Darbo tikslas – retrospektyviai įvertinti blauzdikaulio ašį frontalinėje ir sagitalinėje plokštumoje po osteosintezės, technines komplikacijas operacijos metu, klaidų skaičiaus bei operacijos trukmės priklausomybę nuo atliktų operacijų skaičiaus, klaidų pasiskirstymą pagal lūžių lokalizaciją ir atliekant reosteosintezę dėl pseudartrozės. Ligoniai ir metodai 2004–2005 metais VGPUL Bendrosios ir plastinės chirurgijos, ortopedijos-traumatologijos klinikoje 20 chirurgų 78 pacientams atlikto 80 blauzdikaulio diafizės osteosintezių intrameduline vinimi su skersiniu tvirtinimu. Atliktos 68 pirminės sintezės dėl lūžių, 12 reosteosintezių – dešimt dėl pseudoartrozės ir dvi dėl lūžio ir plokštelės pasislinkimo. Atlikta blauzdos rentgenogramų frontalinėje ir sagitalinėje plokštumoje analizė. Didesnė nei 5° deformacija vertinta kaip nepatenkinama. Rezultatai Įvertinta 71 (69 pacientų) blauzdų rentgenograma po operacijos. Nepatenkinami ašies matavimo rezultatai buvo 13 (16,3%) atvejų. Blogiausi rezultatai gauti po blauzdikaulio proksimalinio trečdalio ir segmentinių lūžių osteosintezių. Techninio pobūdžio operacijų komplikacijos buvo 10 atvejų (12,5%). Klaidų skaičius, lyginant pirmas ir paskutines 40 operacijų, reikšmingai (p = 0,04) priklauso nuo patirties – atliktų operacijų skaičiaus. Išvados Proksimalinio blauzdikaulio trečdalio ar segmentinių lūžių su trumpu proksimaliniu fragmentu osteosintezė turėtų būti atliekama naudojant pusiau ištiestos kojos poziciją ir (ar) blokuojančius sraigtus. Geriausi rezultatai pasiekti atliekant blauzdikaulio vidurinio trečdalio osteosintezę. Atliekant distalinio trečdalio osteosintezę reikėtų tinkamai centruoti vinį blauzdikaulio kanale. Operacijos trukmė ir klaidų skaičius mažėja didėjant atliktų operacijų skaičiui. Reikšminiai žodžiai: blauzdikaulio lūžiai, pseudoartrozė, intramedulinė vinis, osteosintezė, ašinė deformacija Locking intramedullary nailing of tibial shaft: first-year experience and Radiographic analysis Jaunius Kurtinaitis, Valentinas Uvarovas, Rimvaldas Broga, Manvilius KociusVilnius University Clinic of General, Plastic Surgery,Orthopaedics and TraumatologyVilnius University Emergency Hospital,Šiltnamių str 29, LT-04130 Vilnius, LithuaniaE-mails: [email protected] Background / objective Locked intramedullary nailing for open and closed tibial shaft fractures is widely used as a first choice method of treatment. In our clinic, the first operation of this type was performed in May 2004. The most common complication of this method of treatment is malalignment. The goal of the study was evaluation of the tibial axis after nailing in the frontal and sagittal planes, technical complications, correlation between duration, number of errors and operation count, malalignment distribution according to fracture localization and reosteosynthesis of nonunion. Patients and methods Between May 2004 and May 2005, 20 surgeons performed 80 operations of interlocking nailing of tibial shaft for 78 patients. There were 68 primary operations for acute fractures and 12 secondary: 10 for nonunion and 2 for fracture and plate migration. Radiographic analysis in the frontal and sagittal planes was performed. Malalignment was defined as a 5° angulatory deformity in any plane. Results 71 (69 patients) tibia were available for radiological analysis. Malalignment occurred in 13 cases (16.3%). The worst results were observed in proximal 1/3 and segmental fractures. Technical complications were seen in 10 (12.5%) cases. Error mean difference comparing the first and the last 40 operations was significant (p = 0.04). Conclusions Nailing a proximal or segmental fracture with a short proximal fragment, the semiextended position and/or blocking screws should be used. The best results were observed nailing middle 1/3 tibial fractures. Good nail alignment is important performing distal 1/3 tibial fracture nailing. Average error count and duration depends on the number of procedures performed. Key words: tibial fractures, nonunion, intramedullary nailing, osteosynthesis, malalignmen

Dubens nepakankamumo lūžiai: diagnostika ir gydymo prioritetai

As the average of people lives increases pelvic insufficiency fractures, their timely diagnosis and treatment are becoming more severe problem. Purpose of this article is to review the main literature databases and provide relevant, diagnostic and therapeutic principles applicable to the pelvic insufficiency fractures. This literature review includes data from articles in Pubmed and Cochrane databases. Also overview and available data are provided from Republican Vilnius University Hospital which focuses on pelvic insufficiency fracture treatment.Lithuanian hospitals do not have a common database and conducted extensive research, which could be reliable to identify exact number of pelvic insufficiency fractures.Risk factors which impact fracture deficiencies are: long-term use of corticosteroids, rheumatoid arthritis, lumbar scoliosis, fracture and prior internal fixation of the proximal femur, osteochondrosis. If patient who has a risk factor is complaining about sudden, constant pain in lower back or any other pelvic area, then pelvic insufficiency fracture needs to be considered.When pelvic insufficiency fracture is suspected the main test to be carried out is plain radiography. Monitoring plain radiography or suspecting pubic bone fracture the CT scan is recommended. Effective treatment of pelvic insufficiency fracture needs to be in conjunction with the treatment of osteoporosis and bone fracture in the pelvis.Didėjant žmonių amžiaus vidurkiui, vis aktualesne problema tampa dubens nepakankamumo lūžiai, jų nepavėluota diagnostika ir gydymo taktika. Šio straipsnio tikslas yra apžvelgti pagrindinėse duomenų bazėse esamą literatūrą ir supažindinti su temos aktualumu, dubens nepakankamumo lūžių diagnostikos ir gydymo principais. Šioje literatūros apžvalgoje pateikiami duomenys iš „Pubmed“ ir „Cochrane“ duomenų bazių straipsnių, taip pat Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės turimi duomenys apie dubens nepakankamumo lūžių gydymą, apžvelgiama diagnostikos ir gydymo taktika, taikoma šios ligoninės ortopedijos-traumatologijos skyriuose.Lietuvos ligoninėse neturime bendros duomenų bazės, stinga ir atliktų išsamių tyrimų, kuriais galėtume remtis, kad sužinotume tikslų dubens nepakankamumo lūžių skaičių.Nepakankamumo lūžiams daro įtaką šie rizikos veiksniai: ilgalaikis kortikosteroidų vartojimas, reumatoidinis artritas, juosmeninės dalies skoliozė, iš anamnezės žinomas šlaunikaulio proksimalinio galo lūžis, juosmeninės stuburo dalies artroziniai pakitimai. Visada reikia įtarti dubens nepakankamumo lūžį, jei pacientas, turintis rizikos veiksnių, skundžiasi staiga atsiradusiu, nuolatiniu apatinės juosmens dalies ir (ar) kitos dubens srities skausmu. Skausmas gali atsirasti ir nesant traumos arba po mažos kinetinės energijos traumos. Pagrindinis tyrimas, kuris turi būti atliktas įtariant nepakankamumo lūžį, yra dubens tiesinė rentgenograma. Jeigu ji rodo ar leidžia įtarti gaktikaulio šakų lūžį, rekomenduojama atlikti dubens kompiuterinę tomografiją. Dubens nepakankamumo lūžiai gali būti efektyviai gydomi tik kartu gydant osteoporozę ir dubens kaulų lūžį