Retrorectal tumours: literature review and Vilnius University Hospital "Santariskiu klinikos" experience of 14 cases

<p>Abstract</p> <p>Objective</p> <p>Retrorectal tumours are rare lesions in adults. The diagnosis of retrorectal lesion is often difficult and misdiagnosis is common. We present significant number of cases in view of scarce information available on this matter.</p> <p>Methods</p> <p>14 patients were treated at Vilnius university hospital "Santariskiu klinikos" Centre of abdominal surgery from 1997 to 2010. The case notes of patients who underwent surgery for a retrorectal tumour were reviewed retrospectively. Surgical histories, operations, histological tumour type, surgical time, weight of the specimen, blood loss, length of stay were analysed.</p> <p>Results</p> <p>13 patients underwent laparotomy, 1 patient had combined perineal approach and laparotomy. The most common types of the tumour were fibroma (3 cases), leiomyosarcoma (2 cases). 5 tumours (35,7%) were found to be malignant. 57% of the patients had undergone at least one operation prior to definitive treatment. 5 female patients were initially admitted under gynaecologists. Hospital stay varied from 14 days to 22 days (mean 16,2 days). A report of a representative case is presented.</p> <p>Conclusions</p> <p>Retrorectal lesions in female patients can mimic gynaecological pathology. Patients with this rare pathology are to be treated in a major tertiary hospital by surgeons, who are able to operate safely in the retrorectal space.</p

Endoscopic Retroperitoneal Adrenalectomy for Adrenal Metastases

Objectives. To evaluate whether retroperitoneal approach for adrenalectomy is a safe and effective treatment for adrenal metastases (AM). Methods. From June 2004 to January 2014, nine consecutive patients with AM were treated with endoscopic retroperitoneal adrenalectomy (ERA). A retrospective study was conducted, and clinical data, tumor characteristics, and oncologic outcomes were acquired and analyzed. Results. Renal cancer was the primary site of malignancy in 44.4% of cases. The mean operative time was 132 ± 10.4 min. There were 5 synchronous and 4 metachronous AM. One patient required conversion to transperitoneal laparoscopic procedure. No mortality or perioperative complications were observed. The median overall survival was 11 months (range: 2–42 months). Survival rates of 50% and 25% were identified at 1 and 3 years, respectively. At the end of the study, 4 patients were alive with a mean observed follow-up of 20 months. No patients presented with local tumor relapse or port-site metastases. Conclusions. This study shows that ERA is a safe and effective procedure for resection of AM and advances the surgical treatment of adrenal disease. The use of the retroperitoneal approach for adrenal tumors less than 6 cm can provide very favorable surgical outcomes

Priešoperacinė reabilitacija abdominalinėje onkologinėje chirurgijoje: naujas paciento paruošimo operacijai standartas?

This paper shortly introduces preoperative rehabilitation as a new technique to prepare the patient for oncological surgery. First results of the clinical trials seem promising, because preoperative rehabilitation may increase the physical capacity of the patient, improve postoperative quality of life and even decrease the postoperative morbidity. Although, it remains unclear if preoperative rehabilitation could be beneficial before every surgery or only in case of major surgery. Therefore, before implication to the daily clinical practice, this new method has to be investigated in well designed clinical trials to determine the indications and to establish the optimized protocol of the preoperative rehabilitation.Straipsnyje trumpai pristatoma nauja paciento paruošimo onkologinei pilvo organų operacijai strategija – priešoperacinė reabilitacija. Pirmieji klinikinių tyrimų rezultatai teikia vilčių, kad, taikant priešoperacinę reabilitaciją, susidedančią iš trijų komponentų: fizinių pratimų, mitybos nepakankamumo korekcijos ir psichologinio paciento paruošimo, galima pagerinti pacientų fizinę būklę, pooperacinę gyvenimo kokybę, net smarkiai sumažinti pooperacinių komplikacijų dažnį. Vis dėlto lieka neaišku, ar priešoperacinė reabilitacija yra tikslinga prieš visas operacijas, ar tik prieš tas operacijas, kurios yra ypač didelės apimties. Todėl, kol minėta metodika galės būti taikoma kasdienėje klinikinėje praktikoje, reikia naujų klinikinių tyrimų. Šie tyrimai turėtų atskleisti, prieš kokias operacijas paciento reabilitacija yra tikslingiausia, taip pat nustatyti, kokia konkreti priešoperacinės reabilitacijos metodika yra efektyviausia

Atsitiktinės atrankos imčių tyrimas lyginant pirmo ir antro laipsnio hemorojaus gydymą perrišant guminiais žiedais su konservatyviu gydymu

Tomas Poškus1,&nbsp; Kęstutis Strupas21 Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Centro filialo 3-iasis pilvo chirurgijos skyrius,Žygimantų g. 3, LT-01102 Vilnius2 Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Gastroenterologijos,nefrourologijos ir chirurgijos klinika, Santariškių g. 2, LT-08660 VilniusEl paštas: [email protected] Tikslas Palyginti konservatyvaus ir mažai invazinio I–II laipsnio hemorojaus gydymą. Ligoniai ir metodai Nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. liepos 25 d. buvo gydyta 40 asmenų, sergančių I ir II laipsnio hemorojumi, t. y. tokie, kurių hemorojaus mazgai neiškrinta arba iškrinta tuštinantis ir savaime grįžta. Tiriamajam buvo siūloma dalyvauti tyrime, o jam sutikus išankstinės atsitiktinės atrankos būdu buvo priskirtas perrišimo guminiais žiedais arba konservatyvaus gydymo grupei. Po keturių savaičių nuo paskutinės perrišimo procedūros ligonis buvo apklausiamas ir apžiūrimas. Konservatyvaus gydymo grupės ligoniams buvo skiriamas standartinis konservatyvus gydymas – skaidulų turinti dieta, žvakutės Posterisan Forte, Detralex tabletės. Po keturių savaičių ligoniai atvyko pakartotinei apžiūrai. Po keturių savaičių nuo vaistų vartojimo pabaigos ligonis buvo apklausiamas ir apžiūrimas. Duomenys apdorojami EpiInfo programa (www.cdc.gov/epiinfo). Skirtumas tarp grupių buvo vertinamas kaip statistiškai reikšmingas, kai p vertė buvo mažesnė už 0,05. Rezultatai Tyrime dalyvavo 40 asmenų (23 moterys ir 17 vyrų, vidutinis amžius 45,8 metų (nuo 28 iki 73 m.), sirgusių I laipsnio (n = 13, 32,5%) ir II laipsnio (n = 27, 77,5%) hemorojumi. Demografinių ir ligos simptomų skirtumų tarp gydymo grupių nebuvo. Vertindami gydymo metodų poveikį kraujavimui nustatėme, kad perrišimas guminiais žiedais sėkmingiau panaikino kraujavimo simptomus, taip pat pastebėjome tendenciją, kad efektyviau sumažinamas ar panaikinamas iškritimas (14 ligonių po gydymo guminiais žiedais ir 9 ligoniai po konservatyvaus gydymo, p = 0,1). Mūsų tyrime gydymas guminiais žiedais dažniau sukeldavo nedidelių komplikacijų (p &lt; 0,001) – greitai praeinantį silpnumą, neintensyvų skausmą, trunkantį vidutiniškai 2 dienas (nuo 1 iki 4 dienų). Pasitaikė viena pavojinga komplikacija po gydymo guminiais žiedais – praėjus 8 paroms po procedūros ligonis pradėjo gausiai tuštintis krauju ir krešuliais, išsivystė kolapsas ir ligonį teko operuoti – persiūti kraujuojančią vietą. Abu gydymo metodus ligoniai vertino vienodai ir taip pat vienodai rinktųsi tuos pačius gydymo būdus. Išvada Hemorojaus gydymas perrišant guminiais žiedais yra veiksmingesnis negu konservatyvus gydymas flavonoidais, vietiniais preparatais ir skaidulomis, tačiau sukeliantis daugiau komplikacijų. Būtina tirti vėlesnius šios studijos rezultatus, kad būtų nustatytas ilgalaikis abiejų gydymo metodų, ypač konservatyvaus gydymo, efektyvumas. Pacientus informavus apie nemalonius pojūčius gydant hemorojų guminiais žiedais, pasitenkinimas gydymu yra geras. Pagrindiniai žodžiai: hemorojus Randomized controlled trial of rubber band ligation vs. conservative treatment for first and second degree haemorrhoids Tomas Poškus1,&nbsp; Kęstutis Strupas21 Vilnius University Hospital "Santariškių Clinics", Central Branch,III Department of Abdominal Surgery, Žygimantų str. 3, LT-01102 Vilnius, Lithuania2 Vilnius University Hospital "Santariškių Clinics", Clinic of Gastroenterology,Nefrourology and Surgery, Santariškių str. 2, LT-08660 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected] Objective To compare the conservative treatment and invasive treatment in 1st and 2nd degree haemorrhoids. Patients and methods 40 patients with first and second degree haemorrhoids were treated from January 1 to July 25, 2007. They complained of either non-prolapsing or prolapsing and spontaneously reducing haemorrhoids. The patients were offered to participate in the study, and with their approval they were randomized to the rubber band ligation or the conservative treatment groups. Four weeks following the last treatment the patients were investigated. Patients in the conservative treatment group were prescribed a standard conservative treatment: fiber addition with wheat, Posterisan Forte suppositories, and Detralex tablets. Four weeks after the end of treatment the patients were investigated and the last questionnaire was filled in. Statistical analysis was performed using Epi Info software (www.cdc.gov/epiinfo). The differences between the groups were statistically significant when the p value was less than 0.05. Results 40 patients (23 female and 17 male) were included in the study, mean age 45.8 years (28–73) with first degree (n = 13, 32.5%) and second degree (n = 27, 77.5%) haemorrhoids. There were no differences between the groups as regards the demographic and clinical data. Rubber band ligation, in our experience, was more effective than conservative treatment in treating bleeding, and we also noted the tendency to better abolish prolapse (14 patients after rubber band ligation and 9 patients after conservative treatment had the disappearance of prolapse, (p = 0.1). Rubber band ligation gave more minor, self-limiting complications (p &lt; 0,001) – minor pain for on average two (1–4) days, vasovagal effects. We encountered one severe complication: 8 days after rubber band ligation, the patient presented hypotensive with massive rectal bleeding; he was admitted to the hospital and operated on, with oversewing the bleeding site. Both treatment methods were evaluated by the patients equally, and both methods would be repeated by the patients, if necessary. Conclusion Rubber band ligation is more effective than conservative treatment with flavonoids, suppositories and fibre, however, it is associated with more complications. Long-term results of both treatment methods, especially after conservative tratment, should be evaluated. When the patients are informed adequately before the procedure, satisfaction with both methods of treatment is equal. Key words: haemorrhoid

Wartość powtórnego badania stanu mutacji genu BRAF V600E w diagnostyce raka brodawkowatego tarczycy

  Introduction: Nodular thyroid disease is one of the most frequently diagnosed pathologies of the adult population in iodine-deficient regions. Approximately 30% of thyroid aspirates are classified as nondiagnostic/unsatisfactory or indeterminate. However, patients with indeterminate cytology still undergo surgery. The object of this study was to determine the diagnostic value of re-examining the BRAF V600E mutation in papillary thyroid carcinoma patients. Material and methods: All patients underwent ultrasound guided fine-needle aspiration of a thyroid nodule. They were assigned to one of the four groups (indeterminate or positive for malignant cells) of the Bethesda System for Reporting Thyroid Cytopathology. Genetic investigation of the BRAF V600E mutation was performed for all of the fine-needle aspiration cytology specimens. All of the patients underwent surgery. Subsequently, histological investigation of the removed tissues was performed. Additional analysis of the BRAF V600E mutation from the histology specimen was then performed for the initially BRAF-negative cases. Results: Two hundred and fourteen patients were involved in the study. One hundred and six (49.53%) patients were diagnosed with thyroid cancer. Of these 106 patients, 95 (89.62%) patients were diagnosed with papillary thyroid cancer. The BRAF V600E mutation was positive in 62 (65.26%) and negative in 33 (34.74%) histologically confirmed papillary thyroid cancer cases. After the genetic investigation, a total of 74 (77.89%) papillary thyroid cancer cases were positive for the BRAF V600E mutation and 21 (22.11%) were negative. Conclusions: Repeated examination of the BRAF V600E mutation status in the fine-needle aspiration may potentially increase the sensitivity of papillary thyroid cancer diagnostics. (Endokrynol Pol 2016; 67 (1): 35–40)    Wstęp: Choroba guzkowa tarczycy to jedna z najczęściej wykrywanych patologii w populacji osób dorosłych w regionach z deficytem jodu. Około 30% aspiratów tarczycy jest klasyfikowanych jako nie do zdiagnozowania/niesatysfakcjonujące lub nieokreślone. Jednakże, pacjenci z nieokreślonym wynikiem cytologii nadal poddawani są operacjom. Celem niniejszego badania było ustalenie wartości diagnostycznej powtórnego badania mutacji genu BRAF V600E wśród pacjentów z rakiem brodawkowatym tarczycy. Materiał i metody: Wszystkich pacjentów poddano biopsji aspiracyjnej cienkoigłowej guzka tarczycy pod kontrolą USG. Przydzielono ich do jednej z czterech grup (nieokreślona lub dodatnia dla komórek złośliwych) klasyfikacji Bethesda do klasy obrazów cytologicznych. Badanie genetyczne mutacji genu BRAF V600E przeprowadzono dla wszystkich próbek uzyskanych z aspiracyjnej cytologii cienkoigłowej. Wszystkich pacjentów zoperowano. Jednocześnie przeprowadzono badanie histologiczne usuniętych tkanek. Dodatkowa analiza mutacji BRAF V600E z próbki histologicznej została przeprowadzona dla przypadków początkowo BRAF ujemnych. Wyniki: Dwustu czternastu pacjentów poddano badaniu. U 106 pacjentów (49,53%) zdiagnozowano raka tarczycy. Z tychże pacjentów, u 95 (89,62%) zdiagnozowano raka brodawkowatego tarczycy. U 62 pacjentów (65,26%) mutacja BRAF V600E była dodatnia, u 33 (34,74%) histologicznie potwierdzonych przypadków raka brodawkowatego tarczycy była ona ujemna. Po badaniu genetycznym stwierdzono 74 (77,89%) przypadki raka brodawkowatego tarczycy dodatnich dla mutacji BRAF V600E i 21 (22,11%) ujemnych. Wnioski: Powtórne badanie mutacji genu BRAF V600E za pomocą aspiracji cienkoigłowej może potencjalnie przyczynić się do zwiększenia czujności w wykrywaniu raka brodawkowatego tarczycy. (Endokrynol Pol 2016; 67 (1): 35–40)

Reguliuojamos skrandžio apjuosimo juostos: lyginamųjų studijų apžvalga

Tomas Abalikšta, Gintautas Brimas, Kęstutis Strupas Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas, M. K. Čiurlionio g. 21, LT-03101 Vilnius Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Pilvo chirurgijos centras, Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius El. paštas: [email protected] Darbo tikslas: Remiantis literatūros duomenimis palyginti skirtingas skrandžio apjuosimo reguliuojamas juostas, naudojamas chirurginiam nutukimo gydymui. Tyriamoji medžiaga ir metodai: Publikacijų paieška atlikta elektroninėse MEDLINE, Current Contents ir Cochrane Library duomenų bazėse. Apžvelgtos visos skrandį apjuosiančių reguliuojamų juostų lyginamųjų studijų publikacijos, paskelbtos iki 2010 m. sausio 1 d. Rezultatai: Atlikus literatūros šaltinių paiešką rasta 10 publikacijų, lyginančių skirtingas skrandį apjuosiančias reguliuojamas juostas. Išsamiai atlikta viena studija: perspektyvi, atsitiktinių imčių, jos tiriamųjų skaičius didelis ir stebėjimo laikotarpis ilgas, įvertinti visi gydymo rezultatai. Statistiškai reikšmingo skirtumo tarp SAGB ir LAP-BAND juostų šioje studijoje nerasta. Kitos lyginamosios juostų studijos turi trūkumų: keturios buvo ne atsitiktinių imčių (dvi iš jų retrospektyvios), trijose tiriamųjų imtis maža, visų stebėjimo laikas trumpas. Vienoje iš šių studijų nustatytas kūno masės kritimo skirtumas tarp grupių: LAP-BAND grupėje pradinė viršnorminė kūno masė sumažėjo 41,7 %, Heliogast – 28,3 %. Mechaninių juostų komplikacijų dažnis skyrėsi vienoje studijoje: LAP-BAND – 7 %, SAGB – 1 %. Skirtumas tarp „mažo skrandžio“ išsiplėtimo arba juostos nuslinkimo dažnio rastas trijose studijose (MiniMizer Extra – 0 % ir LAP-BAND – 10,8 %; SAGB – 2,4 % ir LAP-BAND – 27,6 %; SAGB – 2 % ir LAP-BAND – 23 %). Skirtumo tarp gretutinių ligų ir gyvenimo kokybės pokyčio, hospitalizacijos trukmės, juostos reguliavimų skaičiaus/dažnio, juostos penetracijos/migracijos į skrandį bei infekcinių komplikacijų dažnio nerasta. Išvados: Tik viena studija atlikta laikantis šiuolaikinių įrodymais pagrįstos medicinos keliamų reikalavimų, skirtumo tarp lygintų juostų nerasta. Reikalingos perspektyvios, atsitiktinių imčių ilgalaikės (>5 metų) lyginamosios studijos, vertinančios juostų konstrukcijos ar formos skirtumų įtaką gydymo efektyvumui ar komplikacijoms. Reikšminiai žodžiai: nutukimas, bariatrinė chirurgija, skrandžio apjuosimo reguliuojama juosta operacija. Adjustable gastric bands: review of comparative studies Tomas Abalikšta, Gintautas Brimas, Kęstutis Strupas Vilnius University Medical Faculty, M. K. Čiurlionio Str. 21, LT-03101 Vilnius, Lithuania Vilnius University Hospital Santariškių Klinikos Centre of Abdominal Surgery, Santariškių Str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania El. paštas: [email protected] Objective: The objective of this review is to compare different adjustable gastric bands according to the data of comparative studies. Materials and Methods: A search of articles published in any language before January 2010 was carried out through the MEDLINE, Current Contents and Cochrane Library electronic databases. All articles about comparative studies of different adjustable gastric bands were eligible for review. All possible data were extracted from accepted studies and reviewed. Results: Ten comparative studies of different adjustable gastric bands were accepted. Only one comparative study of the bands was accomplished properly. It was a prospective randomised study type with a large number of patients and a long follow-up period with all possible results evaluated. No statistically significant difference between SAGB and LAP-BAND gastric bands was found in this study. The other band studies had shortcomings: four studies were non-randomised (two of them retrospective), a small number of patients in three studies, and a too short follow-up period in all studies. The difference in weight loss was stated in one of these studies: 41.7% of initial excess weight loss in the LAP-BAND group and 28.3% in the Heliogast group. Band leakage frequency was different in one study: LAP-BAND – 7%, SAGB – 1%. A difference between pouch dilatation or band slippage frequency was found in three studies (MiniMizer Extra – 0% and LAP-BAND – 10.8%; SAGB – 2.4% and LAP-BAND – 27.6%; SAGB – 2% and LAP-BAND – 23%). There was no difference between the resolution of comorbidities, improvement of the quality of life, hospital stay, band adjustment frequency, band migration or band infection rate. Conclusion: Only one accepted study was accomplished properly. There was no difference between compared adjustable gastric bands in this study. Prospective randomised long-term (more than 5 years) comparative studies are needed for a proper evaluation of band construction or shape influence on weight loss and complications. Keywords: obesity, bariatric surgery, adjustable gastric banding

Kasos galvos vėžio ir lėtinio pankreatito diagnostikos keblumai

Vilma Brimienė, Gintautas Brimas, Kęstutis StrupasVilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikųPilvo chirurgijos centras,Santariškių g. 2, LT-08661 VilniusEl paštas: [email protected] Įvadas / tikslas Klinikinėje praktikoje dažnai susiduriama su sudėtinga kasos židininių pokyčių diferencine diagnostika, kai simptomatika ir instrumentinių tyrimų duomenys neleidžia nedvejojant patvirtinti diagnozės. Šios literatūros apžvalgos tikslas – pateikti medicinos literatūros duomenis apie kasos židininių pokyčių diagnostikos būdus, jų tikslumą ir efektyviausią kasos vėžio bei lėtinio pankreatito diferencinės diagnostikos algoritmą. Rezultatai Norint pasiekti gerą kasos vėžio gydymo rezultatą, būtina anksti diagnozuoti ligą ir atlikti radikalią chirurginę operaciją. Lėtinio pankreatito gydymas įvairus – nuo simptominio, kuris paprastai atliekamas nechirurginiais metodais, iki operacinio, taikomo gana nedidelei grupei pacientų. Nors pastaruoju metu labai patobulėjo visi radiologiniai kasos židininių pokyčių tyrimo metodai, diferencijuoti lėtinį pankreatitą ir kasos vėžį, ypač ankstyvosiomis jo stadijomis, išlieka sunku. Šiuolaikiniai tyrimo būdai labai sumažino klaidų skaičių, tačiau net 5–10% kasos rezekcijų yra nepateisinamos, nes galutinio histologinio tyrimo išvada yra lėtinis pankreatitas. Dažniausiai rekomenduojamų sonoskopijos, kompiuterinės, magnetinio rezonanso tomografijos, endoskopinės sonoskopijos, serologinių žymenų tyrimų jautrumas ir specifiškumas yra riboti, net ir įvairiais metodų deriniais nepasiekiama 100% jautrumo ir specifiškumo. Absoliutaus tikslumo negarantuoja ir intervenciniai diagnostikos būdai – kasos biopsija, kontroliuojama sonoskopu, kompiuterine tomografija ar endoskopine sonoskopija. Išvados Remiantis atlikta literatūros šaltinių analize galima teigti, kad moksline patirtimi grįsto priešoperacinio kasos vėžio ir lėtinio pankreatito diferencinės diagnostikos algoritmo nėra. Tolesni tyrimai būtini siekiant rasti optimalų diagnostikos metodų derinį, todėl Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Pilvo chirurgijos centre pradėtas randomizuotas perspektyvusis kontroliuojamas kasos židininių pokyčių diagnostikos metodų tyrimas, kurio tikslas – palyginti dviem ligonių grupėms taikomus diagnostinius tyrimo metodus pagal kasos židininių pokyčių diferencinės diagnostikos tikslumą, siekiant nustatyti ankstyvos stadijos kasos vėžį ir navikinio proceso išplitimą. Pagrindiniai žodžiai: lėtinis pankreatitas, kasos vėžys, kasos židininiai pokyčiai, kasos tyrimas Diagnostic difficulties in pancreas head cancer and chronic pancreatitis Vilma Brimienė, Gintautas Brimas, Kęstutis StrupasCenter of Abdominal Surgery,Vilnius University Hospital "Santariškių klinikos",Vilnius, Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected] Objective Differential diagnosis of focal pancreatic lesions often remains a dilemma in clinical practice. Our objective was to present the literature data of diagnostic accuracy in focal pancreatic lesions and the most effective algorithm in differential diagnosis of chronic pancreatitis and pancreatic cancer. Results There can be enough overlap in the features and imaging of the carcinoma of the head of the pancreas and chronic pancreatitis, and sometimes the differentiation is extremely difficult. This leads to either a major pancreatic resection for a benign disease in 5–10% of the patients or rejection of surgery for a potentially curable cancer. The diagnostic accuracy of the common methods (ultrasound, computer and magnetic resonance tomography, endoscopic sonoscopy, serologic markers) are limited; even combinations of preoperative tests and biopsy are not sensitive and specific in 100%. Conclusions There are no evidence-based data in the literature on an effective algorithm for the clinical approach to a patient who presents with this diagnostic dilemma in focal pancreatic lesions. As all attempts to arrive at a correct diagnosis should be pursued, a prospective randomised clinical trial to compare the accuracy of diagnostic methods and early diagnosis in pancreatic cancer was started at the Vilnius University Hospital "Santariškių klinikos". Keywords: chronic pancreatitis, pancreatic carcinoma, focal pancreatic lesions, imaging of pancrea

Pirmoji minimaliai invazinės skrandžio vėžio chirurgijos patirtis Vilniaus universiteto ligoninėje Santaros klinikose ir Nacionaliniame vėžio institute: klinikinių atvejų serija ir literatūros apžvalga

Background. Gastric cancer remains one of the most common cancers in Lithuania and Worldwide. Surgical treatment is the only potentially curative treatment option for it. Historically open gastrectomy was considered as the gold standard approach. Although, the development of minimally invasive surgery and accumulation of the clinical data has led to the adoption of minimally invasive gastrectomy.&nbsp;Clinical cases.&nbsp;We present a series of 8 clinical cases who underwent minimally invasive surgery for early or locally advanced gastric cancer in Vilnius University Hospital Santaros Klinikos and the National Cancer Institute.&nbsp;Discussion.&nbsp;Large scale randomized controlled trials in Asia have proved that laparoscopic surgery is safe and oncologically effective for clinical stage I distal gastric cancer. The increa­sing amount of data supports the safety of minimally invasive gastrectomy for advanced or proximal gastric cancer. Most of the trials performed in Asia confirmed, that laparoscopic gastrectomy has some advantages, including: decreased blood loss, decreased post­operative pain, and morbidity. Recent randomized controlled trials of Western countries proved the safety of laparoscopic gastrectomy and the comparable 1-year long-term outcomes. Although, they failed to show improved recovery after minimally invasive surgery. Currently, there is sufficient evidence to adopt minimally invasive gastrectomy for gastric cancer into routine clinical practice in Lithuania.&nbsp;Conclusions.&nbsp;The first experience of minimally invasive gastric cancer surgery in Vilnius University Hospital Santaros Klinikos and the National Cancer Institute was successful. All gastrectomies were radical, and without major postoperative complications.Įvadas.&nbsp;Skrandžio vėžys išlieka aktuali onkologinė problema Lietuvoje ir pasaulyje. Chirurginis gydymas&nbsp;– galimai vienintelis pasveikti leidžiantis gydymo metodas. Ilgą laiką chirurginio gydymo standartu buvo laikomos atvirosios operacijos. Vis labiau tobulėjant minimaliai invazyviai chirurgijai, susidomėta galimybe šį metodą taikyti skrandžio vėžiui gydyti.&nbsp;Klinikiniai atvejai.&nbsp;Pristatomi 8 klinikiniai atvejai pacientų, kurie dėl ankstyvojo ar pažengusio skrandžio vėžio buvo operuoti minimaliai invaziniu būdu Vilniaus universiteto ligoninėje Santaros klinikose ir Nacionaliniame vėžio institute.&nbsp;Diskusija.&nbsp;Didelių imčių randomizuoti kontroliniai tyrimai, atlikti Azijos šalyse, įrodė, kad laparoskopinė skrandžio vėžio chirurgija yra saugi ir onkologiškai efektyvi, kai operuojamas kliniškai I&nbsp;stadijos distalinės dalies skrandžio vėžys. Daugėja įrodymų apie onkologinį saugumą, atliekant gastrektomiją ar operuojant pažengusį skrandžio vėžį. Dauguma Azijoje atliktų tyrimų nurodo, kad laparoskopinė skrandžio vėžio chirurgija išsiskiria minimaliai invazinei chirurgijai būdingais pranašumais: mažesniu skausmu po operacijos, mažesniu pooperacinių komplikacijų dažniu, mažesniu nukraujavimu operacijos metu. Neseniai pasirodė pirmieji randomizuoti kontroliniai Vakarų populiacijos tyrimai, kuriais įrodyta, jog laparoskopinė skrandžio vėžio chirurgija yra saugi, o vienų metų atokieji gydymo rezultatai yra vienodi. Vis dėlto vakarietiškosios studijos nepagrindžia, kad laparoskopiškai operuoti pacientai greičiau ir sklandžiau sveiksta po operacijos. Šiandien sukaupta pakankamai duomenų, kad minimaliai invazinės skrandžio vėžio chirurgijos programos galėtų būti saugiai taikomos Lietuvoje kaip rutininės klinikinės praktikos dalis.&nbsp;Išvados.&nbsp;Nacionaliniame vėžio institute ir Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose pirmosios minimaliai invazinės skrandžio vėžio operacijos atliktos sėkmingai. Operacijos buvo radikalios, didžiųjų pooperacinių komplikacijų nenustatyta

Ogilvie sindromas: klinikinis atvejis

Kastė Mateikaitė1,  Paulius Žeromskas2,  Kęstutis Strupas2 1 Vilnius universiteto Medicinos fakultetas, M.K.Čiurlionio g. 21, LT-03101 Vilnius 2 Vilniaus universiteto Santariškių klinikų Gastroenterologijos, urologijos ir abdominalinės chirurgijos klinika, Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius El paštas: [email protected] Ogilvie sindromas – tai reta sunki būklė, atsirandanti dėl sutrikusios storosios žarnos parasimpatinės inervacijos. Jai būdingas ūmus ir smarkus storosios žarnos išsiplėtimas be mechaninės obstrukcijos. Šis sindromas dažnai pasitaiko kritinių būklių pacientams. Pateikiame storosios žarnos ūminės tariamosios obstrukcijos klinikinį atvejį, kuris pasitaikė nevaikštančiam, išsėtine skleroze sergančiam slaugos namų pacientui. Tiesinė pilvo rentgenograma leido įtarti laisvą orą po diafragmos kupolu, todėl buvo atlikta laparotomija. Žarnyno perforacijos nebuvo, tačiau rasta išsiplėtusi storoji žarna. Ketvirtą pooperacinę parą pacientas buvo išrašytas iš ligoninės, rekomenduotas agresyvesnis obstipacijų gydymas ir prevencija. Konservatyvus gydymas ar invazinė dekompresija dažnai yra veiksmingi metodai. Jeigu Ogilvie sindromas diagnozuojamas ir gydomas per vėlai, ligonis gali mirti dėl perforacinio peritonito. Pagrindiniai žodžiai: storoji žarna, Ogilvie sindromas, storosios žarnos tariamoji obstrukcija, obstipacijos Ogilvie’s syndrome: case report Kastė Mateikaitė1,  Paulius Žeromskas2,  Kęstutis Strupas2 1 Vilnius University Faculty of Medicine, M.K. Čiurlionio 21, LT-03101 Vilnius, Lithuania 2 Clinic of Gastroenterology, Urology and Abdominal Surgery, Vilnius University Hospital Santariškių Klinikos, Santariškių 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania E-mail: [email protected] Ogilvie’s syndrome is a rare but serious condition caused by parasympathetic dysfunction of large bowel. It is characterized by acute and massive colon distension without mechanical obstruction. This syndrome most often appears as a complication of other clinical conditions. We present a case of acute colonic pseudo-obstruction occurring in constipated bedridden, male nursing home resident with multiple sclerosis. Free air trapped in the subdiaphragmatic locations was suspected in plain abdominal radiogram and the laparotomy was performed. No intestinal perforation was found. Massively distended colon was observed. The patient was discharged at the fourth postoperative day and more aggressive prevention and treatment of constipation was recommended. In conclusion, early treatment with expectant management or invasive decompression is often successful. However, this condition can be fatal, if diagnose and treatment are delayed. Keywords: large bowel, Ogilvie’s syndrome, colonic pseudo-obstruction, constipatio