Conflict and Entrepreneurial Activity in Afghanistan: Findings from the National Risk Vulnerability Assessment Data

The paper examines the relationship between conflict and entrepreneurial activity in Afghanistan, drawing upon a unique data set, the National Risk and Vulnerability Assessment household survey 2005. Afghanistan is severely underdeveloped and poor. Conflict has persisted in vast swathes of the country for decades, so that Afghanistan may be more appropriately described as an in-, rather than post-, conflict country. At the same time, qualitative (and anecdotal) evidence suggests that entrepreneurial activity is ubiquitous, although mainly due to survival strategies rather than a spirit of entrepreneurialism We empirically explore whether conflict affects the likelihood of a household to engage in entrepreneurial activity, proxied by sources of income coming from holding a small business. We control for the household characteristics and those of the environment, such as social capital, access to resources and infrastructure, as well as the presence of a minimal institutional governance system, to isolate the impact of conflict on household entrepreneurial behaviour. We find that the direct negative effect of the conflict on entrepreneurship is very small. The results on the control variables suggest that (i) the generation of entrepreneurship has seen conflict and instability for a whole life,( ii) a small business is a mean of surviving in a situation where any other support is lacking, (iii) it is a viable strategy when the household can cover some of the associated risks, (iv) there is no indirect effect of conflict via institutions and infrastructure, and (v) entrepreneurial activity may substitute for lacking markets and governance institutions. These results call for further and more in-depth research on Afghanistan as an overlooked area of study by the academic and development research community despite representing a priority for internationally supported reconstruction.entrepreneurship, conflict, Afghanistan, national risk vulnerability assessment

Gemeinsames Kulturerbe - der Umgang mit den Monumenten des Wilnaer Barock im 19. und 20. Jahrhundert

Žvelgiant iš meno istorikės pozicijų atskleidžiama Vilniaus kaip lenkų intelektualinio gyvenimo centro reikšmė XIX amžiuje, pažymint, kad XX a. išryškėjęs konfliktas tarp lenkų ir lietuvių vienaip ar kitaip lėmė ir Vilniaus istoriją, o taip pat ir požiūrį į architektūrinį miesto paveldą, perimtą iš senosios valstybės laikotarpio. Nors bendra Lenkijos ir Lietuvos valstybė buvo vadinama Abiejų Tautų Respublika, tačiau iš tikrųjų tai buvo Karalystės ir Didžiosios kunigaikštystės federacinė valstybė – monarchija su renkamais karaliais. Realiai valstybę sudarė ne dvi tautos, o pagal dabartinę sampratą keturios tautos: lenkai, lietuviai, baltarusiai ir ukrainiečiai, kurios išpažino krikščionybę, bet ryškiai skyrėsi viena nuo kitos. Valstybės praradimas neišstūmė lenkų kalbos, o kaip tik jos reikšmingumo potencialą bent jau Vilniuje ne tik konservavo, bet ir padidino. Vilniuje buvo didelė inteligentijos koncentracija, kurią sudarė šlėktų kilmės žmonės. Pirmąjį XIX a. trečdalį tą potencialą stiprino Vilniaus universitetas, o po jo uždarymo apie 30 metų reiškėsi labai stiprus lenkiškas publicistinis gyvenimas. Tuomet, XIX a. antrajame ketvirtyje labai išaugo susidomėjimas praeities paminklais. XIX a. antroje pusėje įvykę gilūs visuomenės pokyčiai suformavo naują padėtį XX a. pradžioje, kai išsiskyrė dvi pasidalijusios frakcijos su skirtinga nacionaline sąmone. Tai vedė į lenkų ir lietuvių konfliktą atsikūrus valstybėms. Tame kontekste atskleidžiamas lenkų požiūris į baroko kultūrinį paveldą tarpukariu ir lietuvių požiūris sovietmečiu, kai Vilnius tapo Lietuvos TSR sostine