Jozefo Dicgeno filosofinis credo

Straipsnyje apžvelgiama vokiečių socialinio filosofo, marksisto, socialdemokratų veikėjo J. Dietzgeno (1828–1888) filosofija. Filosofiją jis laikė mokslu apie sugebėjimą pažinti, todėl filosofija turinti būti proto kritika. Pabrėždamas santykinį pažinimo pobūdį, bet kokių tiesų ir apibrėžimų sąlygiškumą, jis kartais peržengdavo ribą, skiriančią dialektiką ir reliatyvizmą. J. Dietzgenas nesutiko su senojo materializmo postulatais, kad gamtos sistemoje kiekvienas reiškinys atlieka griežtai apibrėžtą funkciją. Daug dėmesio mąstytojas skyrė filosofijos socialinei funkcijai išryškinti: filosofija visada susijusi su kovojančių socialinių klasių interesais. Visuomenę jis traktavo kaip gamtos dalį, todėl socialinius reiškinius laikė gamtos faktais. Moralinį elgesį reguliuojančios reikmės yra jutimiškai konstatuojami reiškiniai. Istorijos eigoje dėl materialinės gamybos raidos stiprėja žmonių tarpusavio priklausomybė ir kaip jos pasekmė kyla moralinė sąmonė. Materialinių interesų antagonizmas klasinėje visuomenėje ardo jos solidarumą, o kartu ir moralę

Moralinių socialistinės ideologijos principų metodologiniai pagrindai

Santrauka ruošiam

Ideologinio proceso ir mokslo sąryšis socializmo sąlygomis

Santrauka ruošiam

Apie filosofinius vertybių teorijos pagrindus

The article discusses the main trends of philosophy which have served as a basis for the relatively independent philosophical discipline called axiology. The main attention is paid to two problems of cardinal importance – the nature and essence of the theoretical mastering of reality and the definition of the status of philosophy in the cognition of the world resulting therefrom. The positive solution of these problems by the Marxist philosophy allows to define to a considerable degree its attitude to axiology. The article emphasizes the idea that the Marxist methodology had served as a basis of the scientific approach to the problem of values long before it acquired the form of antinomy in axiology.Straipsnyje apžvelgiamos tos filosofijos raidos tendencijos, dėl kurių atsirado santykinai savarankiška filosofijos disciplina – aksiologija, arba vertybių teorija. Išskiriamos dvi su šiuo atsiradimu susijusios filosofinės problemos: teorinio tikrovės įsisavinimo prigimties problema ir su ja susijęs filosofijos statuso pasaulio pažinime klausimas. Apžvelgiamos I. Kanto, gyvenimo filosofijos atstovų, Badeno mokyklos neokantininkų požiūris į vertybių problemą. Teigiama, kad marksistinė metodologija yra pateikusi aksiologijos problemos sprendimo principus anksčiau, negu ši problema filosofijoje įgavo savarankišką reikšmę. Marksizmas pats neplėtoja vertybių teorijos, jis tik pagrindžia vertybinį požiūrį į pasaulį ir nustato jo vietą pažinimo struktūroje, tuo pačiu formuluodamas principus, kuriais turi remtis pats vertybių, jų prigimties ir esmės tyrimas. Vertybė visada gali būti racionaliai paaiškinta teorinėje sistemoje, kuri atstato jos ryšį su praktinės veiklos sąlygomis. Vertybių teorija priklauso socialinės metodologijos sričiai, nes vertybės, kaip ryškiausi žmogaus visuomeniškumo fenomenai, gali būti moksliškai tiriamos tik įvairiais teoriniais lygmenimis rekonstruojant jų ryšį su socialinėmis struktūromis

Ideologinio proceso ir mokslo sąryšis socializmo sąlygomis

Santrauka ruošiam

Moralinių socialistinės ideologijos principų metodologiniai pagrindai

Santrauka ruošiam

Eugenijus Meškauskas (1909-1997)

Tekstas skirtas Eugenijui Meškauskui atminti. Apibūdinama E. Meškausko asmenybė ir biografija. Šis filosofas įvardijamas laisvu žmogumi nelaisvais laikais, apibūdinamas kaip liberalas ir laisvamanis. Aptariami Meškausko propaguoti teorinių problemų sprendimo būdai, reikalavimas tiksliai suformuluoti svarstomą problemą, po to išdėstyti įvairius požiūrius į ją ir moksliškai argumentuoti savo teiginius. Pabrėžiama gyvo bendravimo su mokiniais ir klausytojais, paskaitų ir seminarų vedimo svarba Meškausko profesinėje veikloje

Iš rankraštinio palikimo

Pratarmė ir redakcinės pastabos Vosyliaus Sezemano tekstui "Laisvės problema"

Religijos esmė – dieviškoji ir žmogiškoji

The development of religion and its modern philosophical and sociological interpretations constantly give rise to the old question of the nature of religion and its Marxist interpretation. The definition of religion on the basis of the illusion of supernatural reality does not exceed the boundaries of phenomenological description of religious experience. The atheistic denial of reality of the supernatural world is at the same time the denial of religion and thus the problem of its definition becomes non-existent. The pre-Marxist atheism tries to solve the unsolvable problem, i.e., to present a gnoseological explanation of the existence of false ideas. K. Marx, having overcome the gnoseological view, finds a method of explaining the necessity and universality of the erroneous views: he reduces them to the material basis – to the estranged character of social relations, and this helps to reveal the essence of ideological illusion in general, and religious illusions taken separately. From the point of view of Marxist atheism which recognizes the practical causes of the alienation in human relations, the criticism of religious estrangement is not considered a mainly theoretical task.Straipsnyje analizuojami religijos koncepcijos antgamtiniai ir socialiniai elementai. Teigiama, kad dieviškoji religijos esmė yra orientuota į tikėjimą antgamtinėmis jėgomis, dievais, o žmogiškoji nukreipta į žmogų ir į socialinį gyvenimą. Religijos apibūdinimas remiantis arba antgamtiškumu, arba socialumu įgyja abstrakčios alternatyvos formą. Religijos apibrėžimas antgamtine tikrove neišeina už religinio patyrimo fenomenologinio aprašymo ribų. Ateistinis antgamtinės realybės neigimas kartu tampa ir religijos neigimu ir taip panaikina pačią apibrėžimo problemą. Ikimarksistinis ateizmas siekia išspręsti neišsprendžiamą problemą – gnoseologiškai paaiškinti klaidingus įsitikinimus. K. Marxas atskleidė klaidingų pažiūrų pagrindą atrasdamas jį materialioje sferoje – susvetimėjusiuose visuomeniniuose santykiuose ir taip atskleisdamas ideologijos (taip pat ir religinių vaizdinių) iliuzinį pobūdį. Marksizmas atmeta bet kokias religijos galimybes skraidyti abstrakcijų ir idėjų pasaulyje, jis atskleidžia religinio susvetimėjimo pagrindus ir iškelia jų pašalinimo uždavinį. Marksistinio ateizmo požiūriu, religinio susvetimėjimo kritika yra ne teorinis, o praktinis uždavinys

Pažinimas kaip laisva veikla (I)

The article deals with the problem of cognition in connection with the problem of values. On the one hand, cognition is determined by an object, by the necessary relationship between causes and effects. On the other hand, it presupposes free activity of a subject. Therefore, besides the objective content it contains the moment of assessment. The disregard of the latter aspect of cognition was the main source of contradictions in pre-Marx epistemology. Mechanistic materialism and classical German philosophy are discussed both proceeding from the methodological principles in the solution of the epistemological problem and proceeding from prerequisites for scientific solution of the problem by Marxist philosophy.Straipsnis yra pirmoji dalis tyrimo, skirto pažinimo veiklos ir jos santykio su vertybėmis analizei. Teigiama, kad pažinimas yra priklausomas nuo savo objekto, priežasties ir padarinio būtino ryšio. Kita vertus, pažinimas yra laisva subjekto veikla, todėl greta objektyvaus turinio jame esama ir vertinamojo aspekto. Šios pažinimo sudėtinės dalies ignoravimas buvo ikimarksistinės gnoseologijos vidinių prieštaravimų pagrindinė priežastis. Straipsnyje nagrinėjamos mechanistinio materializmo ir klasikinės vokiečių filosofijos pagrindinės gnoseologijos metodologinės nuostatos. Teigiama, kad mechanistinis determinizmas, laikydamas dvasią tiesioginiu gamtos produktu, sutapatina subjektą ir objektą. Fichte ir Hegelis, aiškindami pažinimo prigimtį, remiasi subjekto ir objekto tapatumo prielaida: mąstymas turi reikalą vien su savimi, tai ir yra jo laisvė. Straipsnyje analizuojamos pažinimo problemos mokslinio sprendimo marksistinėje filosofijoje prielaidų formavimasis