Bendrojo kepenų latako jatrogeninio E2 klasės sužalojimo atliekant laparoskopinę cholecistektomiją gydymas endoskopinio stentavimo būdu: klinikinis atvejis

Background Open reconstructive bile duct surgery is a standard procedure for Bismuth–Strasberg E class iatrogenic injury of common hepatic or common bile duct. We aimed to describe an endoscopic stenting of the extra-hepatic bile duct due to Bismuth– Strasberg E2 class iatrogenic injury of common hepatic duct related to emergency laparoscopic cholecystectomy for acute prolonged perforated calculus cholecystitis and subhepatic abscess. Case report The E2 class injury to the common hepatic duct detected via ERCP and fistula cholangiography for an 81 year-old-male patient following ‘difficult’ emergency laparoscopic cholecystectomy and drainage of the subhepatic space. A plastic biliary stent inserted during the ERCP procedure for the temporary management of a high-volume bile leak from the common he­patic duct. When a 1 cm long stricture was diagnosed three months after the original gallbladder surgery (Fig. 4), Hanarostent BCT-10-080-180 was inserted to cure the patient. The patient is well and without symptoms of cholangitis within six months following the final biliary stenting. Conclusions Endoscopic biliary stenting is an alternative management option for E2 (and, potentially, for E1) class injury of the common hepatic duct in patients with a limited physiological reserve. The case shows that a step-wise approach to 25 principles to minimize the risk to patients undergoing laparoscopic cholecystectomy (Lithuanian Surgery 2015, 14: 14–27) should be a requirement in all institutions admitting patients with a biliary disease.ĮžangaAprašome bendrojo kepenų latako jatrogeninio E2 klasės sužalojimo endoradiologinės diagnostikos ir nestandartinio sėkmingo gydymo tulžies latako stentavimu atvejį. Klinikinis atvejisLigoniui, 81 metų vyrui, dėl ūminio perforacinio kalkulinio cholecistito ir subhepatinio pūlinio atlikta laparoskopinė cho­lecistektomija ir pokepeninio tarpo drenavimas. Po operacijos buvo iki 700 ml tulžies nuotėkis pro dreną. Endoskopinės cholangiopankreatografijos metu diagnozavus bendrojo kepenų latako E2 klasės sužalojimą, tulžies latakai buvo stentuoti plastikiniu stentu. Vėliau susidariusi 1 cm ilgio striktūra buvo panaikinta metaliniu savaime išsiplečiančiu ir antimigracinį me­chanizmą turinčiu Hanarostent BCT-10-080-180 stentu. Praėjus pusei metų nuo šios procedūros ligonis jautėsi visiškai paten­kinamai. Cholangito simptomų nebuvo.IšvadosTulžies latakų stentavimas yra efektyvi alternatyva atviroms tulžies latakų operacijoms esant bendrojo kepenų latako jatro­geninės kilmės didelės apimties perforaciniam sužalojimui ir vėliau susidariusiai striktūrai (E2 ir potencialiai E1 sužalojimų klasės). Jis yra ypač svarbus vyresnio amžiaus ligoniams, turintiems mažą fiziologinį rezervą

Trauminio skrandžio plyšimo sepsinių komplikacijų gydymas minimaliai invaziniais metodais: klinikinis atvejis

BackgroundIncidence of stomach perforation following blunt trauma ranges from 0.02 to 1.7 per cent. Isolated traumatic rupture of the stomach is relatively uncommon and is usually treated by emergency laparotomy and gastric repair. Our aim was to present an unusual case of traumatic gastric transmural injury and its septic complications managed using minimally invasive surgery techniques.Case report62 years male patient was admitted with epigastric tenderness and signs of acute gastrointestinal bleeding. The patient sustained a blunt abdominal trauma two weeks ago and had a history of gastric ulcer. The UGI endoscopy showed ulceration covering all the lesser curvature of the stomach without signs of active bleeding. Transabdominal ultrasound scan showed a collection of fluid within lesser sac, haematoma of anterior abdominal wall and small volume of free fluid in the abdominal cavity. The urgent surgery was discussed with the patient, however, he categorically refused to undergo it. Ultrasound guided percutaneous drainage of anterior abdominal wall abscess using 12 Fr drain and an endoscopic drainage through posterior gastric wall using two 7 Fr pigtail drains for a lesser sac abscess were performed when a CT-scan of the abdomen confirmed them. The patient was discharged on 35th day of hospitalization. The drains from the stomach were removed endoscopically in two months time.ConclusionLocalized septic complications of traumatic gastric rupture can be effectively managed using percutaneous and transgastric minimally invasive surgery techniques.ĮžangaIzoliuotas trauminis skrandžio plyšimas pasitaiko labai retai. Apie 95 % atvejų diagnozuojami gretutinių organų sužalojimai. Dėl santykinai palankios skrandžio anatomijos, jo mobilumo bei storos sienos skrandžio plyšimai sudaro 0,02–1,7 % visų bukų pilvo sužalojimų. Mūsų tikslas – aprašyti neįprastą trauminį skrandžio plyšimą, gydytą minimaliai invazinės chirurgijosmetodais.Atvejis62 metų vyras skubos tvarka hospitalizuotas į chirurgijos skyrių dėl skausmo epigastriumo srityje ir kraujavimo iš viršutinės virškinimo trakto dalies klinikinių požymių. Ligonis teigė, kad prieš 2 savaites patyrė buką pilvo traumą. Iš anamnezės žinoma apie skrandžio opaligę. Atlikus endoskopinį tyrimą rastas visą mažąją kreivę apimantis skrandžio išopėjimas be aktyvaus kraujavimo požymių. Pilvo organų echoskopijos duomenimis, konstatuota bursa omentalis skysčio sankaupa, priekinės pilvo sienos hematoma ir laisvas skystis pilvo ertmėje (apie 500–700 ml). Įtarta pridengta skrandžio kūno mažosios kreivės perforacija ir hemoperitoneumas. Ligoniui siūlytas skubus operacinis gydymas, bet jis tokio gydymo kategoriškai atsisakė. Konservatyvaus gydymo metu, atsiradus infekcijos požymių, atliktas pilvo organų ultragarsinis ir kompiuterinės tomografijos tyrimai, kuriais nustatyta bursa omentalis skysčio sankaupos ir priekinės pilvo sienos hematomos supūliavimas. Atliktas ultragarsu kontroliuojamas pilvo sienos hematomos dravimas 12 Fr drenu. Endoskopinės procedūros metu per užpakalinę skrandžio sieną drenuotas bursa omentalis pūlinys, į jo ertmę įkišus du 7 Fr drenus. Normalizavosi temperatūra, kraujo tyrimų rodikliai, pacientas pradėjo normaliai valgyti. Geros būklės išrašytas į namus 35 parą nuo hospitalizacijos pradžios. Stebėtas ambulatoriškai. Komplikacijų nekonstatuota. Po 2 mėnesių endoskopiškai pašalinti skrandžio drenai.IšvadaSkrandžio trauminio sužalojimo sepsinės komplikacijos gali būti efektyviai gydomos minimaliai invazinės chirurgijos priemonėmis – perkutaniniu ir endoskopiniu transgastriniu pūlinių drenavimu

Ranka asistuojamoji laparoskopinė gaubtinės ir tiesiosios žarnos chirurgija: vieno centro 473 ligonių patirtis

Background / Objective Hand-assisted laparoscopic surgery (HALS) has been introduced into clinical practice for almost three decades. It combines the advantages of both laparoscopic (minimally invasive) and conventional open surgery. Despite all the published data, there are still scepticism in surgical community regarding this hybrid form of laparoscopic surgery and the role of HALS is still being defined. Our study aimed to review 10 year experience in treating patients at single centre with colonic and rectal pathology using HALS.Methods This study was a retrospective analysis of prospectively collected data of 473 patients undergoing hand assisted laparoscopic colorectal surgery for colon and rectal disease, mainly cancer, in a single tertiary care institution, National Cancer Institute, from January, 2006, to July, 2016. All consented patient with colonic and rectal pathology were included in the analysis. Results The patients’ mean age was 64.14 ± 9.75 years. Female and male ratio was similar 240 (50.73%) vs. 233 (49.27%). The mean length of postoperative hospital stay was 6.92, ranging from 2 to 34 days. Histological examination revealed mean lymph node harvest was 16.97 ± 12.10. Stage I, II, III cancer groups were similar accounting for 142 (30.02%), 139 (29.35%) and 153 (32.35%) cases respectively, stage IV – 36 (7.61%) and three cases of benign origin. Segmental colectomies were performed in 53.0% cases, 45.3% patients had rectal resections and “other” 1.7%. Surgical re-intervention was required for 10 patients (2.11%). Complication rate was 6.55%, and mortality documented in only 2 cases (0.42%).Conclusion HALS is safe and feasible technique, which maintains all the benefits of laparoscopic colectomy and can be performed for numerous indications, while affording the surgeon to carry out complex cases in a minimally invasive fashion.Įvadas / tikslas Ranka asistuojamoji laparoskopinė chirurgija (HALS) į klinikinę praktiką įdiegta jau beveik tris dešimtmečius. Ji jungia atviros chirurgijos ir laparoskopinės (minimaliai invazinės) chirurgijos būdus. Nepaisant paskelbtų duomenų, chirurgų bendruomenė vis dar skeptiškai žvelgia į šią hibridinę laparoskopijos formą. Straipsnio tikslas – apžvelgti vieno centro 10 metų patirtį taikant HALS metodiką.Metodai Tai retrospektyvioji duomenų analizė. Apžvelgti 473 pacientai, gydyti Nacionaliniame vėžio institute dėl kolorektalinės pato­logijos nuo 2006 m. sausio iki 2016 m. liepos mėn. Šie pacientai buvo operuoti HALS būdu.Rezultatai Pacientų amžiaus vidurkis buvo 64,14 ± 9,75 metai. Moterų – 240 (50,73 %), vyrų – 233 (49,27 %). Vidutinė hospitalizacijos tru­kmė buvo 6,92 dienos (nuo 2 iki 34 d.). Histologinio tyrimo duomenimis, vidutinis pašalintų limfmazgių skaičius 16,97 ± 12,10. I, II, III ir IV stadijų grupes sudarė atitinkamai 142 (30,02 %), 139 (29,35 %), 153 (32,35 %) ir 36 (7,61 %) pacientai. Trims pa­cientams patologija buvo gerybinė. Segmentinės kolektomijos atliktos 53 % pacientų, tiesiosios žarnos rezekcijos – 45,3 % pacientų, kitos operacijos sudarė 1,7 %. Pakartotinės intervencijos prireikė 10 pacientų (2,11 %). Komplikacijų dažnis buvo 6,55 %, 2 pacientai (0,42 %) mirė.Išvada HALS yra saugi ir efektyvi technika, kuri leidžia pasinaudoti visais laparoskopinės kolektomijos privalumais bei minimaliai invaziniu būdu gali būti pritaikyta sudėtingais klinikiniais atvejais

Laparoscopic colorectal surgery for colorectal polyps: experience of ten years

Background. Laparoscopy or its combination with endoscopy is the next step for “difficult” polyps. The purpose of the paper was to review the outcomes of the laparoscopic approach to the management of “difficult” colorectal polyps. Materials and methods. From 2006 to 2016, 58 patients who underwent laparoscopic treatment for “difficult” polyps that could not be treated by endoscopy at the National Cancer Institute, Lithuania, were included. The demographic data, the type of surgery, length of post-operative stay, complications, and final pathology were reviewed prospectively. Results. The mean patient was 65.9 ± 8.9 years of age. Laparoscopic mobilization of the colonic segment and colotomy with removal of the polyp was performed in 15 (25.9%) patients, laparoscopic segmental bowel resection in 41 (70.7%) cases: anterior rectal resection with partial total mesorectal excision in 18 (31.0%), sigmoid resection in nine (15.5%), left hemicolectomy in seven (12.1%), right hemicolectomies in two (3.4%), ileocecal resection in two (3.4%), resection of transverse colon in two (3.4%), and sigmoid resection with transanal retrieval of specimen in one (1.7%). Two patients (3.4%) underwent laparoscopic- assisted endoscopic polypectomy. The mean post-operative hospital stay was 5.7 ± 2.4 days. There were four complications (6.9%). All patients recovered after conservative treatment. The mean polyp size was 3.5 ± 1.9 cm. Final histopathology revealed hyperplastic polyps (n = 2), tubular adenoma (n = 9), tubulovillous adenoma (n = 31), carcinoma in situ (n = 12), and invasive cancer (n = 4). Conclusions. For the management of endoscopically unresectable polyps, laparoscopic surgery is currently the technique of choice

Laparoskopinė chirurgija tiesiosios ir gaubtinės žarnos polipams šalinti: 10 metų patirtis

Background. Laparoscopy or its combination with endoscopy is the next step for “difficult” polyps. The purpose of the paper was to review the outcomes of the laparoscopic approach to the management of “difficult” colorectal polyps. Materials and methods. From 2006 to 2016, 58 patients who underwent laparoscopic treatment for “difficult” polyps that could not be treated by endoscopy at the National Cancer Institute, Lithuania, were included. The demographic data, the type of surgery, length of post-operative stay, complications, and final pathology were reviewed prospectively. Results. The mean patient was 65.9 ± 8.9 years of age. Laparoscopic mobilization of the colonic segment and colotomy with removal of the polyp was performed in 15 (25.9%) patients, laparoscopic segmental bowel resection in 41 (70.7%) cases: anterior rectal resection with partial total mesorectal excision in 18 (31.0%), sigmoid resection in nine (15.5%), left hemicolectomy in seven (12.1%), right hemicolectomies in two (3.4%), ileocecal resection in two (3.4%), resection of transverse colon in two (3.4%), and sigmoid resection with transanal retrieval of specimen in one (1.7%). Two patients (3.4%) underwent laparoscopic- assisted endoscopic polypectomy. The mean post-operative hospital stay was 5.7 ± 2.4 days. There were four complications (6.9%). All patients recovered after conservative treatment. The mean polyp size was 3.5 ± 1.9 cm. Final histopathology revealed hyperplastic polyps (n = 2), tubular adenoma (n = 9), tubulovillous adenoma (n = 31), carcinoma in situ (n = 12), and invasive cancer (n = 4). Conclusions. For the management of endoscopically unresectable polyps, laparoscopic surgery is currently the technique of choice