Bipolinio istorinio teisingumo struktūros ir politinė atskirtis. Lietuvos rusakalbių prisiminimai apie Antrąjį pasaulinį karą Lietuvos ir Rusijos istorijos politikos kontekste

[only abstract in English; full article and abstract in Lithuanian] In Lithuania, the politics of history center on Lithuania’s Soviet occupation and post-war resistance, while in Russia the focus is on the USSR’s victory in WWII and the USSR’s role in the liberation of Europe from fascism. I argue that the politics of history in Lithuania and Russia create mutually exclusive, institutionalized, bipolar historical structures, according to which justice for one nationality is presented as an injustice to another. This article draws on the analysis of the politics of history in Lithuania and Russia as well as my own ethnographic research in Vilnius, Kaunas and Klaipėda among Lithuanian Russian-speakers and Lithuanians in 2016–2017. I show how in Lithuania, the politics of history surrounding WWII commemorations create the political exclusion of Russian speakers, which is experienced and unmade by personal justice and reconciliation stories of Lithuanian Russian-speakers as well as Lithuanians. In the context of geopolitical insecurity, which intensified after the Russia-Ukraine conflict, bipolar historical structures gain increasing significance as political tools; they are an outcome of both Lithuania’s and Russia’s politics of history.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Lietuvos istorijos politikoje daug dėmesio skiriama sovietinei okupacijai ir pokario rezistencijai, o Rusijos Federacijoje – Antrojo pasaulinio karo pergalei ir Europos išvadavimui iš fašizmo. Remdamasi Lietuvos ir Rusijos Federacijos istorijos politikos analize bei etnografiniais Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje 2016–2017 m. atliktais tyrimais, šiame straipsnyje teigiu, kad Lietuvos ir Rusijos istorijos politika kuria bipolinio istorinio teisingumo struktūras, straipsnyje įvardijamas „okupacija“ ir „išvadavimas“. Šios struktūros teisingumą vienai tautinei grupei pateikia kaip neteisybę kitos grupės atžvilgiu. Lietuvoje analizuojamų Antrojo pasaulinio karo pabaigos minėjimų atveju jos formuoja politinę atskirtį, kuri tiek rusakalbių, tiek lietuvių kvestionuojama asmeninio kentėjimo ir susitaikymo istorijomis. Straipsnyje teigiama, kad geopolitinio nesaugumo, susidariusio po 2014 m. Rusijos ir Ukrainos konflikto, sąlygomis bipolinės istorinės struktūros įgyja ypatingą politinę reikšmę ir yra tiek Lietuvos, tiek Rusijos vykdomos (istorijos) politikos padarinys

Rožytė as a Vilnius legend: freedom, fashion aesthetics, and secrecy in Vidutė Gumbytė's Vilnius story

Vidutė Gumbytė (1949–2021), vilniečiams žinoma kaip Rožytė, Vilniaus gatvėmis vaikščiojo beveik penkias dešimtis metų. Jos istorija yra unikali, jos aprangos stilius buvo ekscentriškas, jos gyvenimo būdas idiosinkratiškas. Rožytę ilgainiui imta asocijuoti su pačiu miestu kaip jo legendinę asmenybę. Šiame straipsnyje analizuoju, kodėl Vidutė Gumbytė-Rožytė tapo Vilniaus legenda. Straipsnyje teigiu, jog vilniečiai ją siejo su juos žavinčia laisve nuo įprastų socialinių normų, originalia mados estetika ir mistiškumu. Pačiai Vidutei Vilnius buvo socialinė erdvė, kur ji buvo artistė Rožytė, puošianti miestą. Rožytės-legendos įvaizdžio kūrimas atskleidžia posovietinio Vilniaus laisvėjimą, turtėjimą ir toleranciją kitoniškumui. Raktiniai žodžiai: Rožytė, Vilniaus legenda, elgetavimas, transsocialumas, kitoniškumas.Vidutė Gumbytė (1949–2021), who was known as Rožytė (Rosie) by residents of the city, strolled the streets of Vilnius for almost five decades. Her story was unique, her style of fashion was eccentric, her lifestyle was idiosyncratic. In this article, I analyse Vidutė Gumbytė-Rožytė’s story as a Vilnius legend. I argue that Vilnius residents were fascinated by her freedom from social norms, her unusual sense of fashion, and the mystique that surrounded her persona. Her story is a story about the city of Vilnius, which became freer, wealthier, and more tolerant of otherness in post-Soviet times. Keywords: Rožytė, Vilnius legend, mendicancy, transsociality, otherness

Goddess in disguise: Transsociality and the aesthetics of living

Rosie used to say that there was nobody else like her. Her idiosyncratic way of living was an aesthetic recreation of the social that was partly informed by normative sociality while transgressing many aspects of it. She was an eccentric street fashion artist of Vilnius whose world and home were populated by animals and beautiful things. She spent a lot of time on the road. I introduce the concept of transsociality to analyze an idiosyncratic way of living that extended beyond normalized and institutionalized sociality. Discussion of transsociality allows us to revisit theories on sociality and reflect on the boundaries of the social. This article also makes a methodological contribution by illustrating how the interlocutor’s “voice” emerged in a material aesthetic—her fashion style—rather than through narrative stories. Strolling Vilnius for over forty years, Rosie was an icon across generations. Some people thought she was a goddess in disguise