Teismo precedentas kaip teisės šaltinis Lietuvoje: oficiali konstitucinė doktrina, teisinio mąstymo stereotipai ir kontrargumentai.

In its 2006–2007 jurisprudence the Constitutional Court of the Republic in Lithuania, has formulated the official constitutional doctrine of judicial precedent according to which courts are bound by precedents which they created in analogous cases. These precedents are sources of law which are binding both vertically and horizontally. The article presents the official constitutional doctrine as elaborated by the Constitutional Court, and the counter-arguments against three types of stereotypes which are well-established in the legal thinking which the doctrine opposes and, hopefully, will help to overcome. Namely, these stereotypes are: that positive law, especially in post-modern society, is, in essence, the result of a purportive and purposeful law-making process and that law-making bodies have to have democratic legitimacy in the majoritarian sense of the word (which the courts lack as they are not elected); “genuine“ positive law is such as it was perceived by a respective law-making body; precedent, as a source of law, is not characteristic to the Lithuanian legal tradition. In this article it is shown how the official constitutional doctrine of judicial precedent was further eleborated, as compared with its initial “version“ and how it could be elaborated in the future. Also, methodological counter-arguments against the said stereotypes are provided, including the one that precedent, as a source of law does not compete with the law (normative act) or substitutes it but co-exists with and supplements it as it is a form of existence of the latter in the perception of law-applying bodies, first of all the courts.Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas kai kuriuose 2006–2007 m. aktuose yra suformulavęs oficialią konstitucinę teismo precedento doktriną, pagal kurią teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; teismų precedentai yra teisės šaltiniai; jų privalomumas yra ir vertikalus, ir horizontalus. Straipsnyje pristatoma Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuluota teismo precedento doktrina ir kontrargumentuojama kai kuriems įsigalėjusiems teisinio mąstymo stereotipams, kuriems ši doktrina prieštarauja ir kuriuos, tikėtina, laipsniškai padės įveikti, būtent, kad: pozityvioji teisė, ypač postmodernioje visuomenėje, yra iš esmės tikslingo, kryptingo teisėkūros proceso rezultatas ir kad teisėkūros subjektai turi turėti demokratinį legitimumą mažoritarine šios sąvokos prasme (kurio stokoja nerenkami teismai); „tikroji“ pozityvioji teisė yra būtent tokia, kokią ją suvokė atitinkamas teisėkūros subjektas; teismo precedentas kaip teisės šaltinis nebūdingas Lietuvos teisės tradicijai. Argumentuojama, jog precedentas, kaip teisės šaltinis, ne konkuruoja su įstatymu ir jį pakeičia, o su juo koegzistuoja ir jį papildo. Parodoma, kaip oficiali konstitucinė teismo precedento doktrina buvo toliau plėtojama (palyginti su „pirminiu“ jos variantu) ir kaip ji gali būti plėtojama ateityje

EKONOMINĖ KRIZĖ IR TEISINĖ SISTEMA: ĮTAMPŲ TRIADA

The article deals with the impact of the world economic crisis that caught Lithuania in 2008, and the measures to overcome it, on Lithuania’s legal system. The legal system is treated as a concept much wider than the system of positive law, statutory and jurisprudential. It includes inter alia legal mentality, legal culture and practice of law-making and law-applying institutions. In this sense, the crisis and the measures designed to overcome it have produced a much wider impact on the legal system, than merely intervention to the positive law (different areas of legal regulation), because the legal standards of a democratic regime have underwent change: the settled standards of the rule of law and the protection of human rights have been lowered as the legal system appeared to be no longer able to secure defence of certain rights. This is a general hypothesis which has to be tested in the framework of the research project “Challenges of the Economic Crisis (Recession) for the Rule of Law and Human Rights”, conducted by the scholars of the Faculty of Law of Vilnius University. This article is introductory in relation to other articles written within the said project and published in this issue of “Teisė”. The articles discusses at length the methodological avenue along which distinct parts of the research have to be further developed, that is dimensions, or fields of tension, where opposition between law and other phenomena show: (i) law v. economic reality; (ii) law v. politics; (iii) law v. society. The research aims at showing how, in each of the segments of the human rights catalogue, and to what extent economic inevitability has induced the lowering of the settled standards of the rule of law and the protection of human rights and, on the other hand, where there lies a boundary of these standards which even economic inevitability is not able to force the legal system to overstep. Also, the research has to show what political initiatives aimed at self-protection of anti-crisis policy (and policy/politics at large) against judicial control have been promoted, and what is the condition of society which either allows these initiatives to be implemented or hinders them. In order to draw on the latter aspect, a representative opinion research was conducted in the framework of the research project, which has produced results testifying of some auspiciousness of the social medium for such situation where policy/politics is less controlled by law than in the pre-crisis times.Straipsnis yra įvadinis šiame „Teisės“ numeryje publikuojamų straipsnių, parašytų vykdant tyrimą „Ekonominės krizės (recesijos) iššūkiai teisės viešpatavimui ir žmogaus teisėms“, atžvilgiu. Jame aptariamas 2008 m. Lietuvą užklupusios pasaulinės ekonominės krizės ir jos įveikimo priemonių poveikis Lietuvos teisinei sistemai. Keliama hipotezė, kad krizės ir jos įveikimo priemonių poveikis teisinei sistemai yra platesnis nei intervencija į pozityviąją teisę (tam tikras teisinio reguliavimo sritis), nes pakinta demokratinio režimo teisiniai standartai: teisinei sistemai nepajėgiant užtikrinti tam tikrų subjektinių teisių gynimo, susiklostę teisės viešpatavimo ir žmogaus teisių apsaugos standartai pažeminami. Išskiriami trys matmenys, pagal kuriuos turėtų būti plėtojamos atskiros tyrimo dalys, – įtampos laukai, kuriuose reiškiasi krizės veikiamos teisės ir kitų fenomenų priešstata: (i) teisė v. ekonominė tikrovė; (ii) teisė v. politika; (iii) teisė v. visuomenė

Apie Konstitucinio Teismo teisėjų atskirąsias nuomones : keli bihevioristiniai aspektai.

The article focuses on the new institute of the Lithuanian law of constitutional justice procedure – the dissenting opinion of a Constitutional Court justice as it is consolidated in the Law on the Constitutional Court. It is argued that the current statutory regulation is defective in essence because it creates preconditions for diminishing the quality of both the final act of the Constitutional Court (especially when the dissenting opinion is to be filed by the judge rapporteur) and the dissenting opinion under preparation. The narrative is half-normative and half-behavioural: the institute is analysed in the context of established procedural practice of the Constitutional Court as an extremely collegial institution (also due to the statutory regulation), as well as in the context of the current condition of the public discourse in Lithuania. Namely, statutory regulation allows filing a dissenting opinion (which is not distinguished from the concurring opinion) within three working days after the public announcement of the decision (ruling, conclusion) of the Constitutional Court. Consequently, it is hardly possible to argue that the justice who filed the opinion did not do this in view of the immediate reaction to the decision by the media, the society, or the establishment, and even that he or she did not do this because such reaction took place. Also, the three-day period mentioned above puts any justice ready to file a dissenting (or concurring) opinion into the position where he or she simultaneously needs to participate in the collegial activity of the Court in deciding cases, as well as to write the dissenting (concurring) opinion. In the article, the legislative proposal is presented that the Law on the Constitutional Court should be amended so as to allow for a relatively long time span between the adoption of the decision (ruling, conclusion) and its announcement to the public at large. However, it is not suggested that the general mode of collectivism as dictated by the Law and as implemented in the established practice of the Constitutional Court shall be abandoned. By this article, the author continues his research on the matter as commenced in his two earlier articles (of 2011 and 2012).Straipsnyje dėmesys sutelkiamas į naujo Lietuvos konstitucinės justicijos proceso teisės instituto – Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjo atskirosios nuomonės – įtvirtinimą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatyme. Parodoma, kad dabartinis atskirosios nuomonės reglamentavimas yra iš esmės ydingas, be kita ko, dėl to, kad sudaro prielaidas sumenkinti ir rengiamo Konstitucinio Teismo baigiamojo akto (ypač kai atskirąją nuomonę ketina pareikšti teisėjas pranešėjas konstitucinės justicijos byloje), ir dėl jo reiškiamų atskirųjų nuomonių kokybę. Naratyvas yra pusiau normatyvinis, pusiau bihevioristinis: teisėjo atskirosios nuomonės institutas analizuojamas susiklosčiusios Konstitucinio Teismo procedūrinės praktikos ir dabartinės viešojo diskurso būklės kontekste

Vasiliauskas, Drėlingas and beyond – an insider’s view

The judgment of the European Court of Human Rights Chamber in Drėlingas v. Lithuania (2019) is usually seen as the antithesis of Vasiliauskas v. Lithuania (2015). In Vasiliauskas, which involved an applicant convicted for the (Soviet) genocide of Lithuanian partisans in the post-war years, the Court found a violation of Article 7 of the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms, whereas in the very similar Drėlingas case such a violation was not established. This article, authored by a judge of the Court who sat in both of these cases, deals with a peculiar set of circumstances pertaining to the procedure of the examination of Drėlingas. Not yet paid heed by any commentator (and hardly noticeable to an outsider), these circumstances, and especially their sequence, allow hypothetical questions to be raised as to what the outcome of Drėlingas could have been if the sequence of events dealt with had been different, let alone if some of the events had not taken place

Ūkinės veiklos laisvė, sąžininga konkurencija ir bendra tautos gerovė (Konstitucijos 46 straipsnio jurisprudencinis komentaras).

The article deals with the comprehensive doctrine of Article 46 of the Constitution based entirely on the jurisprudential postulates as formulated in various rulings of the Constitutional Court of 1993-2005. In each of these ridings, only certain fragments of this doctrine are present, and they have never been brought all together in any ruling of the Court. Article 46 of the Constitution consolidates that Lithuania’s economy shall be based on the right of private ownership and individual freedom of economic activity and initiative; that the State shall support economic efforts and initiatives that are useful to the society; that the State shall regulate economic activity so that it serves the general welfare of the Nation; that the law shall prohibit monopolisation of production and the market and shall protect freedom of fair competition; and that the State shall defend the interests of the consumer. This text is also a jurisprudential commentary of Article 46 of the Constitution which differs essentially from other commentaries prevailing in the Lithuanian legal literature that are usually not based on constitutional jurisprudence.Straipsnyje, stengiantis išlaikyti Konstitucinio Teismo aktų „stilistiką", konstruojama nuosekli Konstitucijos 46 straipsnio doktrina; tai daroma remiantis vien šios doktrinos fragmentais, „išbarstytais" įvairiuose 1993-2005 m. priimtuose Konstitucinio Teismo baigiamuosiuose aktuose. Konstitucijos 46 straipsnio nuostatos įtvirtina Lietuvos ūkio pagrindus (privačios nuosavybės teise, asmens ūkines veiklos laisve ir iniciatyvą), tokį valstybinį ūkinės veiklos reguliavimą, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, draudimą monopolizuoti gamyba ir rinką, sąžiningos konkurencijos laisvės apsaugą, vartotojo interesų gynimą. Čia pateikiama Konstitucijos 46 straipsnio (visų jo nuostatų) doktrina kaip vientisas tekstas nebuvo išdėstyta nė viename Konstitucinio Teismo akte. Pateiktas tekstas yra ir Konstitucijos 46 straipsnio jurisprudencinis komentaras, besiskiriantis nuo kitų specialiojoje literatūroje pateikiamų komentarų, kuriuose šis Konstitucijos straipsnis komentuojamas dideliu mastu atsietai nuo konstitucinės jurisprudencijos. Straipsnyje nurodomi ir kai kurie veiksniai, kurie galėtų lemti ir Konstitucijos 46 straipsnio doktrinos dinamiką būsimose konstitucinės justicijos bylose

Judicial precedent as a source of law in Lithuania : the official constitutional doctrine, stereotypes of legal thinking and counter-arguments

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas kai kuriuose 2006-2007 m. aktuose yra suformulavęs oficialią konstitucinę teismo precedento doktriną, pagal kurią teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų - sprendimų analogiškose bylose; teismų precedentai yra teisės šaltiniai; jų privalomumas yra ir vertikalus, ir horizontalus. Straipsnyje pristatoma Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuluota teismo precedento doktrina ir kontrargumentuojama kai kuriems įsigalėjusiems teisinio mąstymo stereotipams, kuriems ši doktrina prieštarauja ir kuriuos, tikėtina, laipsniškai padės įveikti, būtent, kad: pozityvioji teisė, ypač postmodernioje visuomenėje, yra iš esmės tikslingo, kryptingo teisėkūros proceso rezultatas ir kad teisėkūros subjektai turi turėti demokratinį legitimumą mažoritarine šios sąvokos prasme (kurio stokoja nerenkami teismai); "tikroji" pozityvioji teisė yra būtent tokia, kokią ją suvokė atitinkamas teisėkūros subjektas; teismo precedentas kaip teisės šaltinis nebūdingas Lietuvos teisės tradicijai. Argumentuojama, jog precedentas, kaip teisės šaltinis, ne konkuruoja su įstatymu ir jį pakeičia, o su juo koegzistuoja ir jį papildo. Parodoma, kaip oficiali konstitucinė teismo precedento doktrina buvo toliau plėtojama (palyginti su "pirminiu" jos variantu) ir kaip ji gali būti plėtojama ateityje.In its 2006-2007 jurisprudence the Constitutional Court of the Republic in Lithuania, has formulated the official constitutional doctrine of judicial precedent according to which courts are bound by precedents which they created in analogous cases. These precedents are sources of law which are binding both vertically and horizontally. The article presents the official constitutional doctrine as elaborated by the Constitutional Court, and the counterarguments against three types of stereotypes which are wellestablished in the legal thinking which the doctrine opposes and, hopefully, will help to overcome. Namely, these stereotypes are: that positive law, especially in postmodern society, is, in essence, the result of a purportive and purposeful law-making process and that law-making bodies have to have democratic legitimacy in the majoritarian sense of the word (which the courts lack as they are not elected); "genuine" positive law is such as it was perceived by a respective lawmaking body; precedent, as a source of law, is not characteristic to the Lithuanian legal tradition. In this article it is shown how the official constitutional doctrine of judicial precedent was further eleborated, as compared with its initial "version" and how it could be elaborated in the future. Also, methodological counterarguments against the said stereotypes are provided, including the one that precedent, as a source of law does not compete with the law (normative act) or substitutes it but coexists with and supplements it as it is a form of existence of the latter in the perception of lawapplying bodies, first of all the court

The spirit of the Constitution.

The article deals with the concept of the constitution which is analyzed on the basis of distinction between the normative and the descriptive methods. It is asserted that „the constitutional minimum“ consists solely of power organization relations, while indication, in the general definition of the constitution, of all other elements of the contents of constitutions (including the human rights catalogue), although universally spread, is based on the descriptive method. Such approach when both normative and descriptive methods are used for defining the constitution reveals the misunderstanding of the difference between the concepts of constitution and constitutionalization: the constitutionalization of law is treated as a one-way development which amounts to the penetration of constitutional standards into ordinary law. However, the constitution itself is a result of the constitutionalization of law, as in this process provisions of various branches of law are escalated to the constitutional level. The constitution, first and foremost, is a set of fundamental principles. The latter safeguard constitution’s both „existential conditions“ - its stability and dynamism. Extending interpretation of the constitutional principles assures the primacy of the spirit of the constitution against its letter.Straipsnis skirtas konstitucijos sampratai, kuri analizuojama remiantis normatyvinio ir deskriptyvinio metodų skirtumu, aptarti. Teigiama, jog „konstitucinį minumą“ sudaro konstituciškai išskiriami valdžių sandaros santykiai, tuo tarpu kiti, tegu ir visuotinai paplitę konstitucijų turinio elementai, įskaitant ir žmogaus teisių katalogą, išskiriami deskriptyviai. Tokia konstitucijos samprata, kai ir vienu, ir kitu metodu išskiriami konstitucijų požymiai įtraukiami į bendrąją konstitucijos sąvoką, atskleidžia konstituavimo ir konstitucionalizavimo skirtumo ignoravimą. Toks ignoravimas lemia tai, kad pastaraisiais dešimtmečiais išryškėjusi teisės konstitucionalizacijos tendencija suprantama kaip vienpusis procesas, reiškiantis vis didesnį konstitucijos skverbimąsi į ordinarinę teisę, tačiau nutylima, jog įvairių teisės šakų nuostatų eskalavimas iki konstitucinio lygmens reiškia, jog pati konstitucija yra teisės konstitucionalizacijos rezultatas. Ji yra pirmiausia fundamentalių principų kompleksas. Konstituciniai principai užtikrina abi konstitucijos „egzistencines sąlygas“ – jos stabilumą ir dinamiškumą. Konstitucinių principų plečiamasis aiškinimas leidžia įtvirtinti konstitucijos dvasios primatą prieš konstitucijos raidę, anaiptol nepaneigiant konstitucijos lingvistinio aiškinimo reikšmės

Constitutional principles and the text of the constitution.

This is the second part of the first of the two consequent articles dealing with the typology and the system of the constitutional principles. In it, there is described in detail one of the typologies of the constitutional principles. According to how the constitutional principles are expressed in the text of the Constitution, they are divided into primary, complex, and derivative. Primary principles are usually consolidated in one single constitutional provision, complex principles - in several constitutional provisions, and derivative principles are formulated (by means of constitutional interpretation) in the constitutional doctrine on the basis of primary and complex constitutional principles. It is also dealt with the significance of constitutional jurisprudence, and the doctrine contained therein, in the constitutional system. It is proved that the acts of the Constitutional Court are sources of the constitutional law alongside with the text of the Constitution itself.Tai antroji straipsnio dalis. Joje pagrindžiama ir aiškinama viena iš konstitucinių principų tipologijų: pagal tai, kaip konstituciniai principai išreikšti (suformuluoti) Konstitucijos tekste jie skirstomi į pirminius (įtvirtintus ir dažnai tiesiogiai įvardytus tam tikroje vienoje Konstitucijos nuostatoje), sudėtinius (įtvirtintus keliose Konstitucijos nuostatose, bet paprastai neįvardytus tuo pavadinimu, kuriuo jie žinomi konstitucinėje doktrinoje), ir išvestinius (Konstitucijos aiškinimo keliu išvedamus iš pirminių ir/arba sudėtinių principų). Pateikiant šią konstitucinių principų klasifikaciją atskleidžiamas Konstitucinio Teismo vaidmuo plėtojant konstitucinių principų turinio ir jų sistemos sampratą Konstitucinis Teismas yra vienintelis oficialios konstitucinės doktrinos generuotojas, o jo aktai kartu su pačiu Konstitucijos tekstu yra laikytini konstitucinės taisės šaltiniais, pagal savo teisinę galią viršesniais už statutinės teisės šaltinius

Konstitucija kaip teisė be spragų: Tarptautinės konferencijos „Konstitucinė dimensija" medžiaga.

The article deals with the new paradigm of constitutional law which has replaced the one inherited from the Soviet and early post-Soviet period. This new paradigm is characterised by, inter alia, the elevation of the acts of the Constitutional Court to the level of sources of constitutional law; elimination from the system of sources of constitutional law of all other sources except the original Constitutional document (as later amended) and the acts of the Constitutional Court. This paradigm is enforced by the arguments that the Constitution is not a text but that what is behind the respective text and what this text represents. The Constitution, perceived in such way, is free of gaps. Examples from the Constitutional Courts jurisprudence are provided.Straipsnyje aptariama Lietuvoje jau susiformavusi nauja konstitucinės teisės paradigma, kurią apibudina Konstitucinio Teismo aktų „pakylėjimas" į konstitucinės teisės šaltinių lygį, pašalinimas iš konstitucinės teisės Šaltinių sistemos visų kitų aktų, išskyrus pradinį konstitucinį dokumentą (su vėlesnėmis pataisomis) bei Konstitucinio Teismo aktus, ir oficialus gyvosios Konstitucijos idėjos įvirtinimas. Šią paradigmą sustiprina argumentai, kad Konstitucija yra ne tekstas (kaip ir teisė apskritai), o tai, kas slypi už teksto ir ką tas tekstas (iš)reiškia. Konstitucinė teisė, kitaip nei ordinarinė, neturi spragų. Pateikiami atitinkami pavyzdžiai iš Konstitucinio Teismo jurisprudencijos