Miokardo reperfuzijos adekvatumo po pirminės perkutaninės transliuminės vainikinių arterijų angioplastikos ir stentavimo palyginimas

Edvardas Vaicekavičius, Virgilijus Grinius, Ramūnas Navickas, Ramūnas Unikas, Arnoldas JanavičiusKaunas University of Medicine, Institute of CardiologyE-mail: [email protected] Background / objective Reperfusion may limit the amount of potentially salvageable ischemic but viable myocardium due to reperfusion damage and injury. The objective of this study was to compare primary percutaneous transluminal coronary angioplasty (PTCA) with stenting according myocardial reperfusion quality in early hospital period. Methods One hundred nineteen patients presenting with acute myocardial infarction < 12 hours were treated by primary PTCA or stenting (n = 26). PTCA patients (n = 93) were divided in to 1st group (n = 75) of survived and 2nd group (n = 18) of died patients. Stented patients consisted 3rd gr. (n = 26). The main indications for stenting after angioplasty were: 1) significant (type D, E, or F) dissection of coronary arteries, 2) significant elastic recoil. Peri-procedural TIMI flow, resolution of ST elevation and evolution of ECG stages were used for assessment of reperfusion quality. QRS score and left ventricle EF were used for assessment of LV function. Results The highest TIMI flow, the most intensive resolution of ST, the evolution of ECG stages and the lowest QRS score were noticed for 3rd gr. of stented patients. The died patients (2nd gr.) had lower TIMI flow (p = 0,097472), higher ST (p = 0,0073) and lower EF (p = 0,0005) in comparing with the 1st gr. of patients. Conclusions The procedural in-hospital outcome demonstrate that coronary stenting can be used as the primary modality for patients undergoing coronary interventions for acute myocardial infarction, increasing TIMI flow myocardial, reducing reperfusion damage and infarct size. Keywords: myocardial infarct reperfusion, myocardial infarct size, primary percutaneous transluminal coronary angioplasty and stenting

Miokardo reperfuzijos adekvatumo po pirminės perkutaninės transliuminės vainikinių arterijų angioplastikos ir stentavimo palyginimas

Edvardas Vaicekavičius, Virgilijus Grinius, Ramūnas Navickas, Ramūnas Unikas, Arnoldas JanavičiusKaunas University of Medicine, Institute of CardiologyE-mail: [email protected] Background / objective Reperfusion may limit the amount of potentially salvageable ischemic but viable myocardium due to reperfusion damage and injury. The objective of this study was to compare primary percutaneous transluminal coronary angioplasty (PTCA) with stenting according myocardial reperfusion quality in early hospital period. Methods One hundred nineteen patients presenting with acute myocardial infarction < 12 hours were treated by primary PTCA or stenting (n = 26). PTCA patients (n = 93) were divided in to 1st group (n = 75) of survived and 2nd group (n = 18) of died patients. Stented patients consisted 3rd gr. (n = 26). The main indications for stenting after angioplasty were: 1) significant (type D, E, or F) dissection of coronary arteries, 2) significant elastic recoil. Peri-procedural TIMI flow, resolution of ST elevation and evolution of ECG stages were used for assessment of reperfusion quality. QRS score and left ventricle EF were used for assessment of LV function. Results The highest TIMI flow, the most intensive resolution of ST, the evolution of ECG stages and the lowest QRS score were noticed for 3rd gr. of stented patients. The died patients (2nd gr.) had lower TIMI flow (p = 0,097472), higher ST (p = 0,0073) and lower EF (p = 0,0005) in comparing with the 1st gr. of patients. Conclusions The procedural in-hospital outcome demonstrate that coronary stenting can be used as the primary modality for patients undergoing coronary interventions for acute myocardial infarction, increasing TIMI flow myocardial, reducing reperfusion damage and infarct size. Keywords: myocardial infarct reperfusion, myocardial infarct size, primary percutaneous transluminal coronary angioplasty and stenting

99m-TC-MIBI miokardo perfuzijos tyrimo vertė diferencijuojant kairiojo skilvelio sistolinės visų segmentų disfunkcijos sąlygoto širdies nepakankamumo priežastis

Įvadas. Kairiojo skilvelio sistolinė visų segmentų disfunkcija gali būti sąlygota idiopatinės dilatacinės kardiomiopatijos ir išeminės kilmės kairiojo skilvelio pažeidimo bei pasireikšti panašia širdies nepakankamumo simptomatika. Šio tyrimo tikslas – nustatyti pradinių 99mTc-MIBI ramybės būsenos miokardo perfuzijos defektų diagnostinę vertę diferencijuojant šias dvi širdies nepakankamumo priežastis.Tyrimo medžiaga ir metodai. Išanalizuoti 43 ligonių, kuriems nustatyta kairiojo skilvelio sistolinė visų segmentų disfunkcija (kai kairiojo skilvelio galinis diastolinis diametras buvo ³65 mm, išstūmio frakcija (IF) £40 proc.), echokardiografijos, koronarografijos bei miokardo pozitronų emisinės tomografijos, atliktos su 99mTc-MIBI, duomenys. Idiopatinė dilatacinė kardiomiopatija buvo nustatyta 26 ligoniams (1 grupė), išeminės kilmės širdies nepakankamumas – 17 ligonių (2 grupė). Visiems ligoniams nustatyta miokardo perfuzijos defektų plotas bei laipsnis trijuose vainikinės kraujotakos baseinuose. Rezultatai. Kairės vainikinės arterijos priekinės tarpskilvelinės šakos ir dešinės vainikinės arterijos zonų perfuzijos defektų plotas sergančiųjų idiopatine dilatacine kardiomiopatija buvo mažesnis nei sergančiųjų išeminės kilmės širdies nepakankamumu: 1,43±0,9 ir 2,53±0,53, p=0,001 bei 2,19±0,6 ir 2,82±0,56, p=0,02. Miokardo perfuzijos defektų laipsnis tose pačiose vainikinės kraujotakos zonose buvo taip pat mažesnis: 1,39±0,93 ir 2,59±0,6, p=0,001 bei 1,6±0,46 ir 2,71±0,15, p=0,001. Miokardo perfuzijos defektų plotas ir laipsnis juosiančiosios šakos zonoje buvo panašūs. Naudodamiesi logistinės regresijos analize, išvedėme formulę širdies nepakankamumo priežasčiai prognozuoti: x=2,52MPDPrca+2,47MPDPlad+2,21MPDLrca. Idiopatinę dilatacinę kardiomiopatiją galima prognozuoti kai x£16, o IŠN, kai x>16. [...]Objective. The global left ventricular systolic impairment with left ventricular dilatation can manifest due to idiopathic dilated cardiomyopathy or ischemic heart disease and can present a similar clinical picture of severe heart failure. The aim of our investigation was to assess a differential diagnostic value of resting (99m)Tc-MIBI myocardial perfusion defects in evaluation of the etiology of heart failure. Material and methods. The data of 2D echocardiography, coronary angiography, and myocardial gated single photon emission computed tomography with (99m)Tc-MIBI investigation were evaluated in 43 patients with global left ventricular systolic impairment, characterized by left ventricular end-diastolic diameter of > or =65 mm and ejection fraction of 16. The sensitivity in predicting idiopathic dilative cardiomyopathy was 94.44%, and the specificity was 88.24%. Conclusion. The difference in the area and degree of (99m)Tc-MIBI myocardial perfusion [...]Lietuvos sveikatos mokslų universitetasLietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Kardiologijos instituta