Apie baltišką ir slavišką rankos pavadinimą

[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English] This paper focuses on the common Balto-Slavic term for “hand.” This somatonym is quite peculiar; despite the importance of its referent, it is not possible to reconstruct a common IE. root for “hand.” Here, the main extant etymological hypotheses on the Balto-Slavic forms are discussed. Special attention is paid to a less-known hypothesis, accounting for these forms as a direct reflex of IE. *penkwe. Horowitz (1992) believes that the original meaning of this lexeme was “hand,” and that it had only later shifted to “5.” This reconstruction would provide a direct etymological/semantical connection between the somatonym and the numeral, which parallels similar cases in many of the world’s languages. I will point out the reasons why such an etymology would be tempting and, at the same time, a number of crucial difficulties that should lead to its rejection. The traditional connection with the activity of collecting (Lith. riñkti) still remains the more plausible hypothesis; however, other explanations are also theoretically valid. Some final remarks are proposed that suggest regarding these forms as a Baltic innovation. Innovative aspects are found (i) in the semantic scope of these words (from the shoulder to the fingertips) and (ii) in the absence of a gender opposition between the hand and the foot (gender opposition being an archaic feature). The action of collecting may be regarded as a case of global etymology, i.e., a root shared by several macro-families. Conversely, the root *(w)renk- is attested only in Baltic languages (Lithuanian). So, it is reasonable to believe that the somatonym originated in the Baltic and was later borrowed by the Slavic during the period of maximum proximity between these people.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Straipsnyje diskutuojama apie baltams ir slavams bendrą rankos pavadinimą. Šis kūno dalies pavadinimas (somatonimas) neįprastas tuo, kad negalima rekonstruoti jo indoeuropietiškosios protoformos. Tai reiškia, kad bendro indoeuropiečių rankos pavadinimo nėra arba jis nėra išlikęs, o baltų ir slavų kalbos turi savarankiškas formas, kurios skiriasi nuo kitų indoeuropiečių kalbų. Antrame straipsnio skirsnyje apžvelgiamos pagrindinės baltų ir slavų rankos pavadinimo etimologinės hipotezės. Ypatingas dėmesys skiriamas mažiau žinomai hipotezei, kuri aptariamas formas kildina iš indoeuropietiškosios leksemos *penkwe. Franklino Horowitzo (1992) teigimu, šios leksemos pirminė reikšmė buvo ‘ranka’ ir tik vėliau leksema įgijo reikšmę ‘5’. Minėtas paaiškinimas galėtų atskleisti akivaizdų somatonimo ir skaitvardžio etimologinį / semantinį ryšį, tokį, koks pastebimas daugelyje pasaulio kalbų. Tačiau diskusijoje nurodoma, kad šiam etimologiniam spėjimui pagrįsti kyla tiek fonologinių, tiek darybinių sunkumų. Daroma prielaida, kad Horowitzo hipotezei negalima pritarti. Antra vertus, kitos straipsnyje apžvelgiamos hipotezės lieka tikėtinos. Ypač klasikinė hipotezė (lie. rankà < riñkti), kuriai galima rasti nominacijos paralelių kitose ide. kalbose. Paskutiniame skirsnyje teigiama, kad straipsnyje nagrinėjamas somatonimas laikytinas baltiška inovacija. Novatoriški aspektai yra: i) leksemos semantinė apimtis (nuo peties iki pirštų galų), mat tai – išimtis ide. kalbose (plg. Brown 2005), ii) tarp leksemų ranka ir koja nėra giminės opozicijos, plg. ši opozicija vyrauja įvairiose ide. Kalbose ir yra laikoma archajišku bruožu. Inovacija laikytina baltiška forma, nes daugelyje pasaulio kalbų reikšmei ‘rinkti’ galima rekonstruoti bendrą šaknį (plg. Alinei 1996, 525–526), o šaknis *(w)renk- liudyta tik baltų kalbose (tiksliau – lietuvių kalboje). Todėl somatonimą, sukurtą šios šaknies pagrindu, slavai tikriausiai pasiskolino baltų ir slavų bendrystės laikotarpiu iš baltų (plg. Sabaliauskas 1966, 10)

Įvadinės pastabos

[text in Lithuanian][tekstas lietuvių kalba

Žodžių reikšmių mišimas Jokūbo Morkūno Postilės I ir III dalyse

[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English] The Postilla of Jokūbas Morkūnas (hereinafter – the MP) has been translated from Polish. It is because of the impact of the Polish language words were often granted extraordinary meanings.  This article attempts to determine the typical or atypical values of the nouns, verbs and their derivatives, adverbs, as well as prefixes, used in the MP, as their values influenced the literal translation from Polish. If appropriate word meaning was used several times in text, it was easy to identity word meaning inhevency. The same is much harder to achieve if one takes a word from the MP that was used just once or twice. Then, the appropriate meaning of the word, audited in the LKŽe, and the inherency of its values are determined based on the dictionary material. In the MP, normally used verbs were of typical values, and less often used were adjectives and adverbs. In some cases, attempts are being made to convey the Polish vocabulary of the language in the linguistic units, creating a calque. However, it cannot be said that the majority of the word meanings were calques taken over from the Polish language. We found a number of cases when the usage of verb prefixes denotes meanings originally not possessed by the words: the prefix at­ indicates the direction away; the prefix pri­ – a short or long operation; damage and the degree of damage is marked with the prefix per­. The greatest influence on the literal tracing of the original word was made with the prefixes nu­ and pa­. It is true that words with typical definitions were commonly used in the MP for foreign language exposure.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Jokūbo Morkūno Postilė versta iš lenkų kalbos. Būtent dėl lenkų kalbos poveikio žodžiams neretai būdavo suteikiamos jiems nebūdingos reikšmės. Straipsnyje siekiama nustatyti, kokiomis būdingomis / nebūdingomis reikšmėmis Morkūno Postilėje vartoti vardažodžiai, veiksmažodžiai ir jų vediniai, prieveiksmiai, taip pat priešdėliai, kaip jų reikšmes veikė pažodinis vertimas iš lenkų kalbos. Nesudėtinga nustatyti žodžio reikšmės būdingumą / nebūdingumą, jei žodis atitinkama reikšme tekste pavartotas keletą kartų. Kur kas sunkiau, jei žodis Morkūno Postilėje pavartotas vos vieną ar du kartus. Tada atitinkamo žodžio reikšmė tikrinta Lietuvių kalbos žodyne ir reikšmės būdingumas / nebūdingumas nustatytas remiantis žodyno medžiaga. Morkūno Postilėje nebūdinga reikšme įprastai vartojami veiksmažodžiai, rečiau – būdvardžiai ir prieveiksmiai. Kai kuriais atvejais lenkų kalbos žodžių junginiai į lietuvių kalbą buvo verčiami pažodžiui, o žodžiai – beveik paraidžiui, taip sukuriant vadinamąją kalkę (pvz., pilnas – pelny). Vienareikšmiškai teigti, kad daugumos žodžių reikšmės buvo kalkiavimo principu perimamos iš lenkų kalbos, negalima. Rasta nemažai atvejų, kai su veiksmažodžiais vartojami priešdėliai žymi tai, kas jiems nebūdinga: priešdėlis at- žymi veiksmo kryptį tolyn, priešdėlis pri- – trumpai trunkantį veiksmą, pakenkimui, sugadinimui pažymėti vartojamas priešdėlis už­. Didžiausią įtaką pažodinis sekimas originalu padarė priešdėlių nu- ir pa­ vartosenai. Minėtina, kad nebūdinga reikšme žodžiai Morkūno Postilėje dažniausiai vartojami dėl svetimos kalbos poveikio

Laiko sakiniai su kuomet senojoje ir dabartinėje lietuvių kalboje

[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English] This article discusses the usage of subordinate clauses of time with kuomet in Old Lithuanian and Modern Lithuanian. The morphosyntactic structure of time clauses with kuomet, recorded in old Lithuanian writings (both translations and original texts), is rather similar: they are usually employed to emphasize the exceptionality of a certain moment or situation; therefore, they use negatives or other syntactic means that highlight exceptionality rather frequently, whereas time clauses with kuomet become an important part of the argumentative discourse. Situational, semantic and positional models of time clauses containing kuomet show that kuomet used in the time clauses of old Lithuanian writings meets all the necessary parameters of an adverbial subordinator. The usage of time clauses with kuomet in the original works of the authors of the old writings attributed to different dialects – Jonas Bretkūnas, Zacharijus Blothnas and Konstantinas Sirvydas – prevents us from considering kuomet as a dialecticism. The time clauses with kuomet used in Modern Lithuanian are also used to describe the situations of two actions that are related to exceptionality and the importance of a special moment. This enables us to define kuomet as a traditionally inherited adverbial subordinator of time clauses and to stop doubting the grammatical and contextual suitability of this subtype of time clauses for Modern Lithuanian.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Straipsnyje apta riamas laiko sakinių su jungiamuoju žodžiu kuomet vartojimas senuosiuose lietuviškuose raštuose ir dabartinėje lietuvių kalboje. Laiko sakiniai su kuomet ypatingi tuo, kad XX a. pradžioje Jono Jablonskio kalbos norminimo darbais prasidėjusi siūlymo jų vengti kampanija nepajėgė šių sakinių išnaikinti; bet ir dabar jie nėra oficialiai mėgstami – kalbos kodifikavimo specialistai ir šiandien laiko sakinius su kuomet apibūdina kaip per dažnai vartojamus. Nors apibendrinančio pobūdžio gramatiniuose dabartinės lietuvių kalbos aprašuose apie laiko sakinius su kuomet vos užsimenama (plg. Ambrazas 1976), o kai kuriuose išvis nutylima (plg. Ambrazas 1997; 2006a (1994)), minėti sakiniai aptariami Europos kalbų prieveiksminių sakinių prijungimo rodiklių tipologiją ir istoriją pristatančiame Berndo Kortmanno darbe Adverbial Subordination (Kortmann 1997). Situaciniai, semantiniai ir poziciniai laiko sakinių su kuomet modeliai rodo, kad senųjų lietuviškų raštų laiko sakiniuose vartotas kuomet atitinka visus būtinus prieveiksminio prijungimo rodiklio parametrus. Tai leidžia kuomet apibūdinti kaip tradiciškai paveldėtą laiko sakinių prijungimo rodiklį ir nustoti abejoti gramatiniu ir kontekstiniu šios laiko sakinių šeimos tinkamumu dabartinei lietuvių kalbai

Senųjų baltiškųjų Enchiridiono vertimų paralelės: dėl pasiutimo formos (vok. ӡu f luchen bewegt)

[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English] The aim of this paper is to investigate how the expression ʒu fluchen bewegt (in the context: [Ich...] habe ſie erʒrnet und ʒu f luchen bewegt), found in the chapter on Confession in the Small Catechism by M. Luther, was rendered in the Old Prussian, Old Lithuanian and Old Latvian translations.The usage and semantics of this expression, as well as the different strategies employed by translators in each language for its respective translation, are studied in a contrastive way and by means of the hermeneutic method.Abel Will’s work was probably exposed to different impulses, among them literality and iconism. His translation process could be influenced both by the phonetic and semantic vicinity between the German Woge, bewegen and bewegt ~ bewogen. Contrastive examples in other languages are also given. According to the author, in the case of the OPr. word pobanginnos, A. Will created a Lehnschöpfung, a fact that reveals a subtle interference with the German language.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Straipsnio tikslas – ištirti, kaip vertimuose į senąsias prūsų, lietuvių ir latvių kalbas buvo perteiktas Martyno Liuterio Mažojo katekizmo „Tikėjimo išpažinimo“ skyriuje aptinkamas pasakymas ʒu fluchen bewegt (kontekste [Ich...] habe ſie erʒurnet und ʒu fluchen bewegt). Kalbamojo pasakymo semantika ir vartosena, taip pat vertimo strategijos, kurias taikė minėtų kalbų vertėjai, tiriamos kontrastyviniu ir hermeneutiniu metodais. Abelio Vilio vertimas greičiausiai buvo paveiktas skirtingų veiksnių, iš jų – pažodiškumo ir ikonizmo. Vertimui įtakos taip pat galėjo turėti fonetinės ir semantinės sąsajos su vokiečių k. Woge: beweget ~ bewogen. Atliekant analizę, straipsnyje pateikiama ir kitų kalbų kontrastyvinių pavyzdžių. Daroma išvada, kad senosios prūsų kalbos žodis pobanginnons yra Vilio kūrybinis vertimas (vok. Lehnschöpfung). Taip vertime į prūsų kalbą atsiskleidžia subtili lingvistinė senosios prūsų ir vokiečių kalbos interferencija

Redakcinė kolegija ir turinys

oai:ojs.www4063.vu.lt:article/12979[text in Lithuanian][tekstas lietuvių kalba

Senųjų raštų rašybos keitimas paieškos sistemai

[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English] The Lithuanian historical corpus consists of machine-readable texts, transcribed according to the principles of documentary edition; the original spelling and the language features it encodes are preserved. Several orthographic systems were used during the various stages of the history of Lithuanian language, and some of them differ from the modern one to a relatively great extent. The historical orthography does not allow the use of language analysis tools, which were developed on the basis of the modern spelling. A link is therefore needed that would connect the historical orthography to the modern orthography used today. In normalizing spelling, various challenges must be dealt with: the same grapheme must be differently realized without changing the orthography and by rewriting the form in the modern Lithuanian alphabet. At the same time, the normalization of phonetics has to be carried out, which includes the elimination of dialectal phonetic features and the representation of phonemes in the assimilated position. These principles can be used in constructing a universal search engine, in which queries can be processed across different orthographic systems (http://sr.lki.lt). The size of the corpus and the available limited resources stimulate the search for an automated way of normalizing orthography. A set of rules was developed based on the empirical research on the history of orthography; these rules were then arranged hierarchically in accordance with the length of the sequence of processed characters, their implementation being limited to using the metadata according to the spelling features of a particular source. A 82–97% accuracy level of correct normalization was achieved. The advantage of a rules-based transliteration is the consistency of changes; the disadvantage can be seen in generating not a single but several equivalents of the word, and the ambiguous rules in certain cases generate many tokens that do not exist in the natural language. The number of generated forms being fed to the search engine was reduced based on non-existent letter sequences and by narrowing the query alphabet. A further selection of the correct forms could be done using dictionaries or tools for analyzing the morphology and syntax of modern Lithuanian.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Lingvistinei analizei reikia skaitmeninių tekstų, tinkamų programiniam apdorojimui. Lietuvių kalbos instituto duomenų bazei senieji raštai skaitmeninami laikantis dokumentinio perrašo principų, nekeičiant originalo rašybos. Senoji rašyba dažnai yra variantiška, nenusistovėjusi ir gerokai skiriasi nuo dabartinės, tai trukdo pritaikyti technologijas, kuriamas dabartinei lietuvių kalbai tirti. Straipsnyje aprašomas empirinėmis taisyklėmis paremtas būdas iš žodžių formų senąja rašyba automatiškai sugeneruoti formas dabartine rašyba perraše išlaikant originalios rašybos ypatybes. Sugeneruoti atitikmenys naudojami paieškos sistemoje

Komplementiniai jungtukai jog ir kad senojoje ir dabartinėje lietuvių kalboje

[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English] This paper focuses on the Lithuanian complementizers kad and jog (“that”), which so far have not received any in-depth analysis, except for some observations made by the authors of the Lithuanian Grammar (1976) or Artūras Judžentis (2009) and Axel Holvoet (2010; 2015). Adopting both synchronic and diachronic perspectives and by applying a corpus-driven methodology, the present study aims to investigate the semantic functional potential of kad and jog as well as their usage and the syntactic contexts that they appear in. The analyzed data set includes both written (i.e., fiction) language and some Old Lithuanian texts from the 16th century (namely, the Postilla by Jonas Bretkūnas (1591) and the Postilla by Mikalojus Daukša (1599)). The analysis shows that the complementizers under consideration are relatively frequent in the old Lithuanian writings, though the complementizer kad is only sporadically used in Jonas Bretkūnas’s Postilla. The conjunction kad in the Postilla by Mikalojus Daukša is most often used in different types of adverbial clauses, including time, purpose and conditional clauses. Jog, in its turn, functions as a complementizer that prototypically appears in propositional complement clauses (in both of the analyzed old texts). When, in the Daukša’s Postilla, the conjunction kad appears in complement clauses, it may take on both types (i.e., propositional as well as state-of-affairs) of complement clauses. In contemporary Lithuanian, kad has changed its functional profile and, like the complementizer jog, is most often associated with complementation strategies; i.e., it is found in propositional and state-of-affairs complement clauses. Besides, kad is more polyfunctional than jog: it can be found in insubordinate clauses and function as a discourse or an optative marker.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Straipsnyje analizuojama jungtukų jog ir kad vartosena Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno grožinės literatūros patekstynyje ir Mikalojaus Daukšos Postilėje bei Jono Bretkūno Postilėje, tiriami jungtukų vartosenos panašumai ir skirtumai. Nagrinėjamų jungtukų semantinės ir sintaksinės funkcijos apibendrintai aptartos Lietuvių kalbos gramatikoje (LKG III 1976), Lietuvių kalbos gramatikos darbuose (Holvoet, Judžentis, red., 2003), kai kuriuose Artūro Judženčio (2009) ir Axelio Holvoeto (2010, 2015) straipsniuose, tačiau išsamesnės jungtukų jog ir kad analizės, paremtos statistiniais duomenimis, kol kas nėra. Be to, aptariant jungtuką jog senojoje lietuvių kalboje, daugiausia gilintasi į jo vartoseną priežasties arba tikslo sakiniuose, tačiau visapusiškai funkciniu požiūriu jog nėra tirtas. Tad straipsnio tikslas – ištirti jungtukų jog ir kad funkcijas bei vartojimo polinkius dabartinėje lietuvių kalboje ir pasirinktuose senuosiuose lietuvių kalbos raštuose: aptarti sintaksinius kontekstus, kuriuose randami analizuojami jungtukai, nustatyti komplementinių predikatų, prisijungiančių sakinius su jog ir kad, semantinius tipus, nustatyti sąsają su nuosakos kategorija, pateikti statistinius jog ir kad funkcijų duomenis. Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno medžiaga rodo, kad jungtukai jog ir kad koreliuoja su komplementine sakinių jungimo strategija. Vis dėlto jungtuko kad sintaksiniai kontekstai įvairesni negu jungtuko jog: pastarasis apibrėžtas komplementinių sakinių kontekstais, o kad gana produktyviai vartojamas ir adverbialiniuose sakiniuose; be to, kad insubordinacijos atvejais funkcionuoja kaip diskurso arba valios (optatyvinis) žymiklis. Tirtuose senuosiuose tekstuose jungtukas jog koreliuoja su komplementine strategija, o jungtukas kad – su adverbialine. Kai kad pasirodo komplementiniuose sakiniuose, jis gali prisijungti ir propozicinio, ir dalykų padėties tipo komplementinius sakinius; jungtuko jog atveju dominuoja propozicinio tipo komplementacija

Maironio Pavasario balsų (1895–1927) leksikos redagavimas

[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English] During period of 1895–1927, Maironis prepared and published five editions of Pavasario balsai: they were published in 1895, 1905, 1913, 1920 and 1927. Over the course of more than thirty years, which yielded the first and the last editions, the concept and the usage of Standard Lithuanian language has changed. In the last decade of the 19th century, the norms of Standard Lithuanian have not yet been set, and still varied much in the beginning of 20th century. Therefore, it is understandable that Maironis revised the language of each edition, taking into account the changing usage and the recommendations of linguists his congenials. The goal of this research is to find out how Maironis edited the lexis of Pavasario balsai. Analyzed are those lexis revision cases that were potentially affected by the process of the development of the standard language. This aspect of Maironis’s poetry has not been analyzed so far. The analysis of the editions of the lexis of Maironis’s Pavasario balsai shows that some words, which, in the course of the development of standard language, began to be treated as ineligible, were refused by Maironis; other words were amended in a not-as-continuous manner, the author perhaps not being sure about their usage. A certain part of the borrowed lexis, which was even not recommended for usage, was still used by Maironis. The editions of the lexis of Pavasario balsai and the way foreign words were changed into Lithuanian equivalents do not only reveal Maironis’s attitude to the emergence of lexis norms but also illustrate the changing concept of a standard language and the emergence of lexis norms.  [straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Jonas Mačiulis-Maironis 1895–1927 m. išleido penkis poezijos rinkinio Pavasario balsai leidimus. XIX a. pab. ir XX a. pirmaisiais dešimtmečiais lietuvių kalba dar gerokai įvairavo, keitėsi. Todėl suprantama, kad Maironis, reaguodamas į vartoseną, kalbininkų, bendraminčių rekomendacijas, redagavo kiekvieno naujo Pavasario balsų leidimo kalbą. Straipsnyje analizuojama, kaip Maironis keitė Pavasario balsų leidimų leksiką. Nagrinėjami leksikos taisymo atvejai, kuriems įtakos galėjo turėti bendrinės kalbos pokyčiai. Leksikos redagavimo tyrimas suteikia duomenų apie bendrinės kalbos leksikos normų atsiradimą ir priėmimą, atspindi Maironio reakciją į šias normas