Komplementiniai jungtukai jog ir kad senojoje ir dabartinėje lietuvių kalboje

[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English] This paper focuses on the Lithuanian complementizers kad and jog (“that”), which so far have not received any in-depth analysis, except for some observations made by the authors of the Lithuanian Grammar (1976) or Artūras Judžentis (2009) and Axel Holvoet (2010; 2015). Adopting both synchronic and diachronic perspectives and by applying a corpus-driven methodology, the present study aims to investigate the semantic functional potential of kad and jog as well as their usage and the syntactic contexts that they appear in. The analyzed data set includes both written (i.e., fiction) language and some Old Lithuanian texts from the 16th century (namely, the Postilla by Jonas Bretkūnas (1591) and the Postilla by Mikalojus Daukša (1599)). The analysis shows that the complementizers under consideration are relatively frequent in the old Lithuanian writings, though the complementizer kad is only sporadically used in Jonas Bretkūnas’s Postilla. The conjunction kad in the Postilla by Mikalojus Daukša is most often used in different types of adverbial clauses, including time, purpose and conditional clauses. Jog, in its turn, functions as a complementizer that prototypically appears in propositional complement clauses (in both of the analyzed old texts). When, in the Daukša’s Postilla, the conjunction kad appears in complement clauses, it may take on both types (i.e., propositional as well as state-of-affairs) of complement clauses. In contemporary Lithuanian, kad has changed its functional profile and, like the complementizer jog, is most often associated with complementation strategies; i.e., it is found in propositional and state-of-affairs complement clauses. Besides, kad is more polyfunctional than jog: it can be found in insubordinate clauses and function as a discourse or an optative marker.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Straipsnyje analizuojama jungtukų jog ir kad vartosena Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno grožinės literatūros patekstynyje ir Mikalojaus Daukšos Postilėje bei Jono Bretkūno Postilėje, tiriami jungtukų vartosenos panašumai ir skirtumai. Nagrinėjamų jungtukų semantinės ir sintaksinės funkcijos apibendrintai aptartos Lietuvių kalbos gramatikoje (LKG III 1976), Lietuvių kalbos gramatikos darbuose (Holvoet, Judžentis, red., 2003), kai kuriuose Artūro Judženčio (2009) ir Axelio Holvoeto (2010, 2015) straipsniuose, tačiau išsamesnės jungtukų jog ir kad analizės, paremtos statistiniais duomenimis, kol kas nėra. Be to, aptariant jungtuką jog senojoje lietuvių kalboje, daugiausia gilintasi į jo vartoseną priežasties arba tikslo sakiniuose, tačiau visapusiškai funkciniu požiūriu jog nėra tirtas. Tad straipsnio tikslas – ištirti jungtukų jog ir kad funkcijas bei vartojimo polinkius dabartinėje lietuvių kalboje ir pasirinktuose senuosiuose lietuvių kalbos raštuose: aptarti sintaksinius kontekstus, kuriuose randami analizuojami jungtukai, nustatyti komplementinių predikatų, prisijungiančių sakinius su jog ir kad, semantinius tipus, nustatyti sąsają su nuosakos kategorija, pateikti statistinius jog ir kad funkcijų duomenis. Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno medžiaga rodo, kad jungtukai jog ir kad koreliuoja su komplementine sakinių jungimo strategija. Vis dėlto jungtuko kad sintaksiniai kontekstai įvairesni negu jungtuko jog: pastarasis apibrėžtas komplementinių sakinių kontekstais, o kad gana produktyviai vartojamas ir adverbialiniuose sakiniuose; be to, kad insubordinacijos atvejais funkcionuoja kaip diskurso arba valios (optatyvinis) žymiklis. Tirtuose senuosiuose tekstuose jungtukas jog koreliuoja su komplementine strategija, o jungtukas kad – su adverbialine. Kai kad pasirodo komplementiniuose sakiniuose, jis gali prisijungti ir propozicinio, ir dalykų padėties tipo komplementinius sakinius; jungtuko jog atveju dominuoja propozicinio tipo komplementacija

Maironio Pavasario balsų (1895–1927) leksikos redagavimas

[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English] During period of 1895–1927, Maironis prepared and published five editions of Pavasario balsai: they were published in 1895, 1905, 1913, 1920 and 1927. Over the course of more than thirty years, which yielded the first and the last editions, the concept and the usage of Standard Lithuanian language has changed. In the last decade of the 19th century, the norms of Standard Lithuanian have not yet been set, and still varied much in the beginning of 20th century. Therefore, it is understandable that Maironis revised the language of each edition, taking into account the changing usage and the recommendations of linguists his congenials. The goal of this research is to find out how Maironis edited the lexis of Pavasario balsai. Analyzed are those lexis revision cases that were potentially affected by the process of the development of the standard language. This aspect of Maironis’s poetry has not been analyzed so far. The analysis of the editions of the lexis of Maironis’s Pavasario balsai shows that some words, which, in the course of the development of standard language, began to be treated as ineligible, were refused by Maironis; other words were amended in a not-as-continuous manner, the author perhaps not being sure about their usage. A certain part of the borrowed lexis, which was even not recommended for usage, was still used by Maironis. The editions of the lexis of Pavasario balsai and the way foreign words were changed into Lithuanian equivalents do not only reveal Maironis’s attitude to the emergence of lexis norms but also illustrate the changing concept of a standard language and the emergence of lexis norms.  [straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Jonas Mačiulis-Maironis 1895–1927 m. išleido penkis poezijos rinkinio Pavasario balsai leidimus. XIX a. pab. ir XX a. pirmaisiais dešimtmečiais lietuvių kalba dar gerokai įvairavo, keitėsi. Todėl suprantama, kad Maironis, reaguodamas į vartoseną, kalbininkų, bendraminčių rekomendacijas, redagavo kiekvieno naujo Pavasario balsų leidimo kalbą. Straipsnyje analizuojama, kaip Maironis keitė Pavasario balsų leidimų leksiką. Nagrinėjami leksikos taisymo atvejai, kuriems įtakos galėjo turėti bendrinės kalbos pokyčiai. Leksikos redagavimo tyrimas suteikia duomenų apie bendrinės kalbos leksikos normų atsiradimą ir priėmimą, atspindi Maironio reakciją į šias normas