XVI a. pab.-XVII a. Vilniaus spaustuvių knygų grafika (Kelios pastabos Vilniaus knygų grafikos meniškumo klausimu)

The printing activities flourished in Vilnius from the end of the sixteenth century. We may talk about two periods with distinctive features in book illustration in relation to printed book graphics: 1) the end of the sixteenth century to the 1640s; 2) the 1640s to the end of the seventeenth century. The books in the printing houses of Vilnius were illustrated very modestly. The initials, headpieces, tailpieces, and ornamented page frames were the main decorations used by the printing houses in Vilnius. These elements were repeated in publications issued by different religious confessions because it was common to borrow or rent the same engraved plates at the end of the sixteenth century. The first books published in Vilnius had no uniform style because the printer was responsible for the appearance of a book in addition to other duties. Besides two inherited traditions of book illustration (the Eastern one that used two-colored printing inherited from Russian manuscripts; the Western one coming from German book decoration), a third, new and modern decoration with emblems emerged during the first period. The use of emblems introduced symbolic thinking and a tripartite composition scheme that ruled over the ornamented space of the book. During this period, several occasional publications were decorated with emblems or ornamented according to the rules of emblematic composition. Most of these engravings were done on wood, had a uniform style, and belonged to one professional engraver who worked in Vilnius. At the beginning of the seventeenth century, copper engravings became widespread: one known collection of emblems was decorated by cartographer Tom Makovski, who had served in the Radvila court. That book, Divi tutelaris..., was dedicated to St. Kazimieras and consisted of 24 emblems (copper engravings) with lemmas expressing the virtue of the saint in one word, and a poem of 12 lines. During this period, one could find not only provincial elements but also features of professional book decoration. The coat of arms was one of the most popular elements found in the books of the sixteenth and seventeenth centuries. It was meant to honor the dedicatee and was usually printed in a prominent place—on the reverse of the title page. At the beginning, arms were represented according to very strict rules of composition. Later, the arms became part of a complex illustration: they were freely composed with other emblems, allegorical images, or a portrait into a unified composition. During the seventeenth century, the tradition of title-page decoration flourished in Vilnius. Sometimes the whole content of the book was symbolically represented in the title-page decoration. The main means acquired in the graphical experience of Vilnius illustrators were used: emblematic elements were joined with coats of arms, allegorical figures held shields, and portraits were surrounded by intricate garlands full of different attributes. The composition of the title page was saturated with decorative elements and became the main artistic representation in a book. The professional level of book graphics in Vilnius during this period was very varied: there were both highly professional and very weak engravings of poor taste

Žemaitijos kunigaikštystės miestelių knygininkai XVIII a.

The free spread of Enlightenment books from Western Europe in the 18th century in the Samogitian principality (the books were presumably spread following the decision of sovereign Michał Korybut Wiśniowiecki issued in 1672) worried the leaders of the Catholic Church who were responsible for education in the Republic of Both Nations. For this reason, in 1743, the Samogitian bishop Antanas Tiškevičius banned the free book trade in his diocese and commissioned Juozas Stripeika and Martynas Maulevičius, living in Kražiai, with the task of regulating book selling. Antanas Tiškevičius\u27 circular provides the following information: 1. In the 18th century, at least in its 2nd quarter, the book trade was a profitable business, which means that books were popular; 2. It is likely that until the mentioned time, books had been sold by traveling book sellers for whom that was their only occupation; 3. At the considered time, Samogitia received the most up-to-date literature from Western Europe. From the circular of 1774, we learn that books were not only sold at special places. They were delivered by agents throughout the whole principality. There was permission to sell not only books not banned by the Catholic Church but also holy pictures and other items necessary for religious rites. It was noted that all wares would be confiscated from those who were engaged in book selling without permission. In this way, Kražiai turned into the Samogitian trade center for books and religious articles. The aforementioned M. Maulevičius was engaged in book trade and other cultural activities until 1783-1784. Besides M. Maulevičius and J. Stripeika, books in Kražiai were also sold by the husband and wife Daubarai (1751-1769) and Juozapas and Grigas Dziedzickiai (1774-1784). In the 2nd half of the 18th century, people engaged in book spreading could also be found in some other Samogitian towns, e.g., in Seda, four such persons sold books at the time. Most Samogitian book sellers used to purchase for resale some hundreds and even thousands of copies of books of various denominations (religious, textbooks; mostly in Lithuanian and Polish) in Vilnius and, presumably, some other towns. There is no data available on the trade of Jewish books. However, there is no doubt that it existed in Samogitia because in descriptions of Jewish property after fires, we may find some mentions of larger or smaller collections of Jewish books. Besides, throughout the whole 18th century, there are mentions of Jewish bookbinders who obviously served not only their fellow countrymen but Christians as well. The above-presented short review reveals that in the 2nd half of the 18th century, the book trade in Samogitia—concentrated in Kražiai—was a profitable business in which some families were engaged. The books for sale were numerous and varied. The bookbinder trade was in great demand. The mentioned evidence proves that by the second half of the 18th century, a social stratum of book consumers had developed in Samogitia

Latgalijos knyga praėjus šimtui metų po lotyniško rašto draudimo panaikinimo

-Naujas Latgalijos knygų leidybos laikotarpis prasidėjo 1904 m. pavasarį, kai buvo panaikintas lotyniško rašto draudimas. Rankraštinės knygos ir jų kūrėjai liko praeityje. Nacionalinė inteligentija tapo knygų leidybos iniciatoriais, o jų daugumą sudarė katalikų dvasininkai.  1918 metais įkūrus Latvijos Respubliką, Latgalija tapo naujos valstybės dalimi -  regionu su nuosava ypatinga kalba, raštu, kultūros istorija ir vyraujančiu katalikų tikėjimu. Latgalijos regiono integracija į Latvijos valstybę kėlė būtinumą priimti viešą valstybės kalbą. Patys Latgalijos kultūros veikėjai pripažino, kad maža inteligentijos dalis tampa knygų leidybos ir platinimo stabdžiu. 1920-1940 metais !atgalių kalba buvo išleistos 544 knygos (tuo metu visos Latvijos produkcija buvo 27 000-30 000 monografinių leidinių). l 934 metais K. Ulmanio įvykdytas perversmas sustiprino centralizaciją ir paveikė regioninę politiką. Keli periodiniai leidiniai buvo uždaryti, separatistinės ambicijos užgniaužtos.  Antrojo pasaulinio karo metais vokiečių režimas Latgalijoje skatino įvairią kultūrinę veiklą, siekdamas politinių tikslų. VI. Luocio leidykla buvo įsteigta 1943 m. Daugpilyje, o 1944 m. Rezeknėje ir Daugpilyje plačiai paminėtos lotyniško rašto draudimo panaikinimo 40-osios meti Po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjunga nebuvo suinteresuota skatinti okupuotų šalių ir jų regionų kultūros. Trys regiono laikraščiai, spausdinti latgališkai (Ludzoje, Daugpilyje ir Rezeknėje), buvo uždaryti 6-ajame dešimtmetyje.  Latgališkų knygų leidyba vėl pradėta atkūrus Latvijos nepriklausomybę. Latgalių kultūros centro leidykla iki 2004 m. pavasario išleido 250 knygų (40 proc. latgalių kalba). Pagrindinė dabartinė latgališkų knygų leidybos problema - knygų adresatas. Per ilgus metus latgalių kalba prarado statusą, ji vis rečiau vartojama viešajame gyvenime ir nyksta net iš neoficialios komunikacijos.

Lietuvių draudžiamosios spaudos ir tautinės tapatybės sąsajos

It is usually written that the ban of Lithuanian press in Latin and Gothic script in 1864–1904 meant the ban of all Lithuanian press. The reason for this is that Lithuanian press in Cyrillic script was monopolized by Russian authorities and focused on the disintegration and assimilation of the Lithuanian nation. As the comparatively literate Lithuanian nation was boycotting these publications, the banned press grew and became more numerous and richer. The publishing was concentrated in Lithuanian Minor (Prussia, Germany) and the USA and secretly disseminated among Lithuanians in the Russian Empire. This press (books and periodicals) was a major factor in Lithuanian national identity. The distribution of the press was not equal; it depended on the cultural level and national consciousness of the inhabitants. In the part of Lithuania which was actively Polonized (Vilnius episcopate), religious literature played a strong role in the development of Lithuanian national identity. The article investigates the problem of national integration of both parts of the nation (in Russia and in Germany) in the light of the ban on Lithuanian press

Baltijos provincijų rusifikacijos reformos ir jų poveikis Estijos knygų leidybai

-Straipsnyje apžvelgiama Baltijos provincijų administracinė ir kultūrinė rusifikacija, analizuojama Estijos knygų leidybos ir spausdinimo būklė intensyviausios rusifikacijos laikotarpiu -1885-1892 metais. Pagal 1865 metų spaudos dekretą leidimą steigti spaustuvę išduodavo gubernatorius, o  policijos pareiga buvo kontroliuoti spaustuves ir knygynus. Statistikos duomenys rodo, kad XIX amžiaus antrojoje pusėje spaustuvių nuolat daugėjo. Sparčiausiai ši veikla plėtojosi paskutiniais to amžiaus dešimtmečiais. 1900 metais Estijoje buvo 44 spaustuvės. Iš didžiųjų centrų -Talino ir Tartu -  spaudos darbas pasiekė mažesnius miestus. Verta pažymėti, kad duomenys rodo, jog 1885-1892 metais neatsidarė nė viena nauja įmonė. Tai leistų teigti, kad valdžia sustabdė šį procesą. Spaustuvių atsiradimas glaudžiai siejosi su laikraščių leidyba. Mažesniuose regionų centruose spausdinimo galimybėmis buvo pasinaudota regioniniams laikraščiams steigti. Cenzūros įstaigos vykdoma rusifikacija veikė Estijos laikraščių leidybą. XIX a. 9 ir IO dešimtmečiais buvo atmesta apie 50 prašymų steigti naujus žurnalus ir laikraščius. Tyrimai taip pat atskleidė laikraščių turinio pokyčius: ideologinės diskusijos ir nacionalinės tapatybės įtvirtinimo medžiaga užleido vietą auklėjamojo ir kultūrinio pobūdžio apžvalgoms, skirtoms liaudžiai šviesti. Rusifikacijos reformos neturėjo įtakos knygų estų kalba leidybai. Bendras antraščių skaičius nuolat ir ženkliai augo. Estijos nacionalinė bibliografija užregistravo 5623 knygas ir brošiūras estų kalba, išleistas 1885-1904 metais, o XX a. pradžioje kasmet pasirodydavo apie 400 knygų estų kalba. Spausdintos produkcijos teminė ir tipologinė analizė rodo, kad daugiausia buvo leidžiamos religinio turinio ir grožinės literatūros knygos. Paskutiniais XIX a. dešimtmečiais taip pat padaugėjo vertimų iš rusų kalbos. Rusifikacija labiausiai paveikė vadovėlių leidybą. 1885-1892 metais iš 118 vadovėlių 42 buvo rusiški vadovėliai ir žodynai. Dvikalbių knygų bendras skaičius augo, nes atsirado nemaža draugijų, rengusių juridinę literatūrą. Pagal knygų leidybos statistinių duomenų, tipologijos ir turinio analizę autorius daro išvadą, kad rusifikacijos poveikis knygų estų kalba leidybai buvo menkas ir laikinas