Alfredas Dreifusas – manipuliacijų viešąja nuomone auka

Sutrypianti ir reabilituojanti, pasmerkianti myriop ir grąžinanti šansą gyventi – tokią žiniasklaidos jėgą prieš šimtą metų pajuto prancūzų kariuomenės kapitonas Alfredas Dreifusas. Dramatiška vieno žmogaus istorija tapo chrestomatiniu pavyzdžiu žurnalistikos istorijoje – kokią griaunamąjągalią turi tyčinis visuomenės nuomonės formavimas. Laikraščių įtaka XIX a. pabaigos Prancūzijoje jau buvo tokia stipri, kad ne tik formavo viešąją nuomonę, bet ir lėmė teisėsaugos pareigūnų sprendimus. Tai yra prielaida lyginti istorinį įvykį su dabartine „ ketvirtosios valdžios“ įtakapolitikos institucijoms, nagrinėti atvejį kaip objektyvios žurnalistikos problemą – ne tik kaip vieno žmogaus dramą.Iš Elzaso kilęs žydas A. Dreifusas (1859–1935) tarnavo Prancūzijos kariuomenėje – šiam vyrui buvo prognozuojama sėkminga karjera. Tačiau 1894-ųjų spalį ne tik žlugo A. Dreifuso karjeros planai, bet ir gyvybė pakibo ant plauko. Kapitonas buvo apkaltintas išdavęs tėvynę.Rimtų įkalčių Prancūzijos karinė žvalgyba neturėjo – rėmėsi tik anoniminiu rašteliu, rastu Vokietijos karinio atašė šiukšlių dėžėje. Juo buvo siūloma suteikti slaptos informacijos apie Prancūzijos kariuomenės ginkluotę. Įtarimų šešėlis pirmiausia krito ant žydų tautybės kapitono A. Dreifuso –mažai kas tikėjo būtent žydo lojalumu šalies kariuomenei. Taigi šis atvejis atskleidžia ir socialinio konflikto aplinkybę – antisemitizmą, išplitusį plačiai, bet turėjusį lemtingos reikšmės vienos bylos atveju.A. Dreifuso bylos nagrinėjimas sukėlė didžiulį ažiotažą Prancūzijos visuomenėje. Remdamasis suklastotais įrodymais bei skubotomis išvadomis Karo lauko teismas uždarame posėdyje pripažino kapitono kaltę ir nuteisė jį kalėti iki gyvos galvos už nusikaltimą, kurio nepadarė. Tik 1898 metaisprancūzų rašytojas ir publicistas Emilis Zolia prancūziškuose laikraščiuose paskelbė atvirą laišką „Aš kaltinu!“, kuriame smerkė Prancūzijos valdžią gėdingu sąmokslu prieš nekaltą žmogų. Byla buvo peržiūrėta. 1899 metais A. Dreifusas buvo amnestuotas, o 1906 metais jam buvo sugrąžintas neteisingai atimtas Prancūzijos armijos kapitono laipsnis.Į šią istorinę klastos ir išdavystės, tiesos ir melo, visuomenės ir politikų interesų dramą, daugiau nei prieš šimtmetį sukrėtusią Prancūziją ir sulaukusią atgarsio kitose šalyse, atidžiau pažvelgė, vertindami žiniasklaidos vaidmenį, I kurso magistrantai.1 Kiekvienas jų atskleidė vis kitąA. Dreifuso bylos aspektą.Bylos nagrinėjimas iš dalies padeda suvokti, kaip formuojasi žiniasklaidos filosofija. Bylos ypatumai – tai ir žiniasklaidos psichologijos ypatumai, atsispindintys ir šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje.Grupės autorių straipsnio tikslas – per atvejo analizę atskleisti tiriamosios žurnalistikos vaidmenį socialinį rezonansą kėlusioje byloje, parodyti dvejopą žiniasklaidos, kaip viešumo priemonės problemą: žurnalistika yra priemonė nuomonei perteikti – nelygu, kuri nuomonė ir kada stipresnė(pirma, nauja, „teisinga“).Esminiai žodžiai: karikatūra, partinė spauda, Prancūzijos dienraščiai, viešoji nuomonė, žiniasklaidos kokybė, „žydų klausimas“

Pavojus nuomonės laisvei

Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas 2008-08-05 atkreipė visuomenės dėmesį į Seimo valdybos sudarytos darbo grupės pasiūlymą, kurio esmė – apriboti nuomonės reiškimą pataisant Visuomenės informavimo įstatymą

Apie doc. dr. Žyginto Pečiulio habilitacijos procedūrai teikiamus mokslo darbus ir jų apžvalgą – „Televizijos kaitos proceso sisteminės analizės metmenys“

Iš karto privalu pastebėti, kad prelegento doc. dr. Ž. Pečiulio habilitacijos procedūrai pristatyti mokslo darbai (publikacijos) ir jų apžvalga palieka pakankamai fundamentalių, ir, tai svarbu pabrėžti – labai aiškia kryptimi sufokusuotų studijų įspūdį. Autoriaus dėmesio centre – bene viena iš prieštaringiausių, o kartu ir įtakingiausių globalizacijos sklaidos mechanizmų, arba jos institucijų – televizija

Spaudos identiteto problemos Prekių ženklų registre

Straipsnio tikslas – apžvelgti periodinių leidinių pavadinimų registravimo prekės ženklų registre situaciją, nustatyti kokios problemos iškyla šioje srityje, pateikti pasiūlymus dėl periodinių leidinių pavadinimų registravimo.Esminiai žodžiai: Visuomenės informavimo įstatymas, Prekių ženklų įstatymas, Valstybinis patentų biuras, periodiniai leidiniai, redakcija, registras, leidybiniai duomenys, uždaroji akcinė bendrov

Lietuvos fotožurnalistikos pradžia Europos kontekste

Pirmasis fotožurnalistikos raidą Lietuvoje yra iš dalies apžvelgęs V. Juodakis knygoje „Lietuvos fotografijos istorija“ (iki 1940m.)1. Ši knyga skirta visos fotografijos istorijai, tad fotožurnalistika buvo analizuojama tik kaip vienas iš fotografijos plėtotės barų, glaustai ir eskiziškai, bet pasitelkus būtiniausius faktus, svarbiausius leidinius, aptarus fotožurnalistikos žanrus, parodžius kiekybišką augimą įvairiuose leidiniuose. V. Juodakis pirmasis plačiau įvedė XIX a. – XXa. pradžios Lietuvos fotografiją į tarptautinę erdvę Londone leidžiamame žurnale „Fotografijos istorija“2.Per atsikūrusios Lietuvos dešimtmetį pasirodė daug naujų mokslinių tyrimų, fotografijos istorijos knygų: „Vilniaus fotografija. 1858–1915“3, „Dagerotipai, ambrotipai, ferotipai Lietuvos muzie uose“4, „Czechowicz. XIXa. Vilniaus vaizdai“5, „Tyszkiewicz. Fotografijų albumas“6, J. Bulhak „Vilniaus barokas“7, A. Snitkuvienė „Raudondvaris. Grafai Tiškevičiai ir jų palikimas“8, „Lietuvos fotografija iki XXa.“9, Sk. Valiulio ir S. Žvirgždo „Fotografijos slėpiniai“10. Paraleliai suintensyvėjo to pačio laikotarpio, net tų pačių autorių tyrinėjimai Lenkijoje: „Žvilgsniai į Vilnių“ („Spojrzenia na Wilno“. Fotografia wileńska 1839–1939)11, „Vilnius ir Vilnija ant amžių sandūros Stanislovo Flerio fotografijose“ („Wilno i Wileńszczyzna na przełomie wieków w fotografii Stanisława Filiberta Fleury (1858–1915)“ ir kiti.12 Užsienyje padaugėjo mėginimų parašyti pasaulinę fotografijos istoriją:M. Frizot „Naujoji fotografijos istorija“ („The new history of photography“), Vokietija13, M. W. Marien „Fotografija. Ir kultūros istorija“ („Photography. A cultural history“)14. Daugėja atskirų kraštų istorijų iratskiriems autoriams ir periodams skirtų monografijų. Pasak M. Marien, „per kelis pastaruosius dešimtmečius fotografijos istorijos erdvė labai išsiplėtė, atsirado daug šviežios medžiagos, o nauji analizės būdai padėjo atsirasti gyvybingam interdisciplininių studijų laukui […] Menas, fotožurnalistika, socialinė dokumentika ir moksliškas žvilgsnis konverguoja, išblukina tradicinius apribojimus, skatina ir naują fotografijos praktiką“15. Nebepatenkina ir įsigalėjusi XX a. antroje pusėje tendencija į fotografijos istoriją žiūrėti vien menotyriniu žvilgsniu, dar papildant jos istoriją technikos ir technologijos kaitos apžvalga (žr. lietuviškai išleistą J. Jeffrey knygą „Fotografijos istorija“16 ar VDA išleistą „Lietuvos dailės istoriją“17). Toks vertinimų siaurumas knygoje „Fotografija. Istorijos krizė“18 vadinamas pačių fotografijos istorikų krize. Čia iškeliamas ir toliau tebevyraujantis anglo-amerikietiškasis centrizmas, nustumiantis į periferiją ištisus žemynusir regionus. Toks likimas ištiko ir Rytų Europą: jai nelengva prasiskinti kelią į globalinį fotografijos raidos kontekstą. Todėl minėto metodologinių fotografijos istorijos studijų rinkinio autoriai siūlo kitą kelią: pradėti nuo savo šalies ar platesnio regiono fotografijos istorijos tyrimo visais aspektais,bet paraleliai atsižvelgti į tarptautinį kontekstą.Bandydami taip pažvelgti į Lietuvos fotožurnalistikos raidą pamėginkime paanalizuoti porą jos paralelių su Europos fotožurnalistikos raida ir atsakyti į klausimus: 1) Kur yra fotožurnalistikos pradžia? 2) Kaip fotožurnalistika ateina į spaudą ir kokioje spaudoje ji geriausiai plėtoja savogalimybes?Esminiai žodžiai: fotožurnalistika, ištakos, iliustruota spauda, fotoreportažas

Viešosios sferos teorija ir jos taikymas žiniasklaidos tyrimuose

Straipsnio tikslas – pristatyti pagrindinius viešosios sferos teorijos teiginius, išnagrinėti jos taikymo galimybes ir būdus žiniasklaidos tyrimuose bei Lietuvos laikraščių tyrimui nepriklausomybės atkūrimo metu ir vėliau.Straipsnyje nagrinėjama viešosios sferos teorija kaip teorinis pagrindas Lietuvos laikraščių raidos nuo 1988 metų tyrimui. Akivaizdu, kad nepriklausomybės atkūrimo metu, nuo 1988 metų iki 1991 m. pabaigos, spauda išgyveno pakilimo laikotarpį. Smarkiai išaugo laikraščių skaičius ir tiražai, spaudoje vyko intensyvios diskusijos visuomenei reikšmingomis temomis. Nepriklausomybės įtvirtinimo etape, maždaug nuo 1991 metų pabaigos, periodinės spaudos pobūdis keitėsi. Sumažėjo laikraščių skaitymas, nuslūgo diskusijos, spaudoje reiškėsi komercializacijos ir koncentracijostendencijos.Šiems ir vėlesnių metų pokyčiams aprašyti gerai tinka viešosios sferos sąvoka ir viešosios sferos teorija.Esminiai žodžiai: viešoji sfera, veikėjai, publika, transformacija, spauda

Suaugusiųjų kultūros multiplikacija vaikų ir paauglių žurnaluose

Nuo 2001 metų Lietuvoje sparčiai mažėjo laikraščių ir daugėjo žurnalų. Jau 2003 metais žurnalų skaičius viršijo laikraščių skaičių, o 2006 m. statistikos departamento duomenimis, žurnalų ir kitų periodinių leidinių skaičius buvo – 556, laikraščių 334. Ši tendencija ir toliau auga. Tokie rinkos pokyčiai rodo, kad vis labiau tampa paklausi žanrinė informacija, galinti patenkinti tikslinės auditorijos interesus ir pomėgius. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba atkreipė dėmesį į tai, kaip rinka paveikė spaudą, skirtą vaikams ir paaugliams. Buvo atliktas tyrimas2, kuris parodė, kad žiniasklaidos verslas atrado naują nišą, suaugusiųjų kultūros „implantai“ sėkmingai prigijo leidiniuose, skirtuose vaikams ir paaugliams. Tenka pastebėti, jog pramoginė, komercinė kultūra plečia informacinę erdvę, propaguoja tariamas vertybes ir formuoja jaunąjį skaitytoją. Problema jautapo ne tai, kad toks reiškinys egzistuoja, bet tai, jog visuomenė su šiais pokyčiais apsipranta, tarsi palikdama vaikus ir paauglius „gatvei“, neigiamo socialinio konteksto epicentre, todėl jų perėjimas į suaugusiųjų pasaulį tampa komplikuotas ir iškreiptas. Kaip veikia viešoji erdvė, viešos komunikacijos laukas?Esminiai žodžiai: jaunimo auditorija, žurnalai, socialinis kontekstas, kultūra, seksualizavimas, pramoga ir atsakomybė

Parlamentarizmo ir cenzūros problema 1920–1926 metais

Lietuvos valstybės laikinosios konstitucijos, priimtos 1920 m. birželio 2 d., 16§ skelbė: „Visiems Lietuvos piliečiams laiduojama asmens, buto ir korespondencijos neliečiamybė, tikybos, sąžinės, spaudos, žodžio, streikų, susirinkimų ir draugijų laisvė.“ Tačiau pastaboje prie šio paragrafo buvo pažymėta, kad „karo metu, taip pat valstybei gręsiančiam pavojui pašalinti, konstitucijos garantijos įstatymų keliu gali būt sustabdytos“1. Parlamentarų diskusijų šis paragrafas nesukėlė, tačiau beveik per visą parlamentarizmo laikotarpį iki 1926 m. vasaros dėl karo stovio įstatymo šios laisvės buvo suvaržytos. Kodėl ir kaip buvo įmanoma „suderinti“ viešosios informacijos draudimus su demokratijos garantuota spaudos laisve, autorė nagrinėja, pasitelkdama lietuvišką periodiką ir gretindama kitus istorinius dokumentus.Esminiai žodžiai: Konstitucija, cenzūra, kritika, įstatymas, Seimas, Vyriausybė, spauda

Sociali ir asociali žurnalistikos dimensija šiuolaikinėje masinėje komunikacijoje. Juozo Prunskio 100-mečiui

Vilnius University, Small Hall, 2007 12 07. [A. Vaišnys announced the concept of a new Vilnius University journal dedicated to media research]. On December 7, 2007, Vilnius University hosted the conference “The Social and Antisocial Dimensions of Journalism in Modern Mass Communication” to mark the centenary of diaspora journalist Juozas Prunskis. The event explored journalism’s societal roles and ethical boundaries, highlighting the contrast between socially responsible journalism and manipulative, antisocial media practices. Participants discussed the ethical foundations and civic mission of journalism in contemporary communication. During the event, Prof. Dr. Andrius Vaišnys introduced the concept for a new Vilnius University academic journal dedicated to media research—an important initiative to strengthen journalism studies in Lithuania.Vilniaus universitetas, Mažoji aula, 2007 12 07. [A. Vaišnys paskelbė numatomo leisti naujo VU žurnalo, skirto žiniasklaidos tyrimams, koncepciją]. 2007 m. gruodžio 7 d. Vilniaus universiteto Mažojoje auloje įvyko konferencija „Sociali ir asociali žurnalistikos dimensija šiuolaikinėje masinėje komunikacijoje“, skirta žymaus išeivijos žurnalisto Juozo Prunskio 100-osioms gimimo metinėms. Renginys analizavo žurnalistikos vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje, ypač akcentuodamas ribą tarp socialiai atsakingos ir asocialios, manipuliacinės žiniasklaidos. Diskusijose buvo keliami klausimai apie žiniasklaidos moralinį stuburą, visuomeninę funkciją bei vertybinį pagrindą. Šios konferencijos metu prof. dr. Andrius Vaišnys pristatė planuojamo leisti naujo Vilniaus universiteto mokslo žurnalo, skirto žiniasklaidos tyrimams, koncepciją – tai žymėjo svarbų žingsnį stiprinant žurnalistikos mokslo lauką Lietuvoje