Atsiremiant į teorines literatūros sociologijos, vaikų literatūros, kultūros ir komunikacijos studijų prieigas, disertacijoje tiriami svarbiausi 1918–1940 (1944) m. lietuvių ir latvių vaikų periodikos literatūriniai ir sociokultūriniai aspektai, atskleidžiantys vaikų periodiką kaip tam tikrą kultūros fenomeną, palaikantį vaikų literatūros lauko gyvybingumą, formuojantį jaunosios kartos tautinę ir regioninę tapatybę. Lyginamajam tyrimui pasirinkti ryškiausi Lietuvoje (Žiburėlis, Žvaigždutė, Šaltinėlis, Saulutė, Kregždutė, Vyturys) ir Latvijoje (Latvijas Jaunatne, Cīrulītis, Jaunais Cīrulītis, Jaunības Tekas, Mazās Jaunības Tekas) ėję žurnalai vaikams. Vaikų periodikos vaidmuo stiprinant vaikų literatūros ir vaikų rašytojo statusą tiriamas vaikų literatūros premijų diskurso kontekste. Stebimas aktyviausiai į šio diskurso kūrimą įsitraukusio Žiburėlio virtimas lietuvių vaikų literatūros centru. Regioninės tapatybės aspektas disertacijoje aptariamas įvertinant kaimyninės šalies literatūros ir kultūros recepcijos ir reprezentacijos vaikų periodikoje atvejus, įvairiuose kontekstuose interpretuojant pranešimų turinį ir jų pateikimo pobūdį. Tyrimui naudojama kontekstinė analizė atskleidžia, jog mozaikiniu principu konstruojamame vaikų periodiniame leidinyje išspausdinti grožiniai kūriniai negali būti analizuojami atsietai nuo visų galimų konteksto lygmenų. Disertacijoje naudojami svarbiausių komunikacijos funkcijų (informacija, koreliacija ir mobilizacija) modeliai leidžia įvertinti periodinio leidinio kūrėjų strategijas, taip pat vaikų literatūros, ideologijos ir politikos laukų sankirtas. Palyginus lietuvių ir latvių vaikų periodinių leidinių sociokultūrinės komunikacijos pobūdį, išryškėja santykio su adresatu skirtumai – lietuvių žurnalams būdingesnė mediacinė koreliacija, o latvių žurnalams – informacinė funkcija, liudijanti didesnį pasitikėjimą adresato kompetencijomis. Tarpkultūrinę lietuvių ir latvių komunikaciją charakterizuoja abiejų tautų genetinis poreikis apibrėžti regioninę tapatybę, tačiau šios komunikacijos dinamiką stipriai veikė tarpvalstybinių santykių klimatas, skirtingos švietimo ir kultūros tradicijos ir istoriškai susiklostęs tautų požiūris vienų į kitas.The dissertation is based on theoretical approaches to the studies of culture, sociology of literature, children’s literature and communication. It investigates the most important 1918–1940 (1944) literary and socio-cultural aspects of Lithuanian and Latvian children’s periodicals, revealing them as a certain cultural phenomenon, which supports the vitality of children’s literature, and forms the national and regional identity of the young generation. As the direct sources of comparative study the most significant children’s magazines of Lithuania and Latvia had been researched.
The significance of children’s periodicals in strengthening the socio-cultural value of children’s writers and children’s literature is being revealed in the context of children’s literature awards’ competitions. The aspect of the regional identity is discussed by evaluating and interpreting the cases of the reception and representation of literature and culture of the neighbouring country. The contextual analysis of the material revealed that the texts integrated in the mosaic structure of the children’s periodical cannot be analyzed without all possible levels of context. The models of the communicational functions helps evaluating the strategies of the editors, as well as intersections between the fields of children’s literature, ideology and politics. Comparing the nature of socio-cultural communication in Lithuanian and Latvian children's periodicals, the differences in the relationship with the addressee is apparent. Intercultural communication of both nations can be described as the genetic need to define their regional identity. The development of the communication depended on the climate of cross-border relations, different traditions of education and culture, and the historical attitudes of countries towards each other.Humanitarinių mokslų fakultetasLituanistikos katedr
