The article discusses the rasa concept in the aesthetics of classical Indian music. There is given an explication of rasa theory in some main scripts of Indian scholars, raga and ragini as basic forms of classical Indian music, their deification and visualisation in Indian philosophy and poetry. The author observes rasa doctrine according to Bharata’s Nāyaśāstra, Abhinavagupta’s The Abhinavabhāratī, Śargadeva’s Sañgītaratnākara, Bhaa Nāyaka and gives nowadays view of contemporary authors, such as Sri Aurobindo, A. Daniélou, S. Ch. Dey, V. Raghavan and O. C. Gangoly. The theory of rasa was developed on the basis of Sanskrit treatises by eminent theoreticians (alamkārikās). From about XIII century the rasa theory becomes very important aesthetic doctrine in an emerging independent musical theory. Still until now it is an integral part of the whole Indian aesthetic–philosophical thought and must be regarded as an universal principle in order to concieve the Indian classical music on its highest level – the transcendental pure beauty, that transforms emotions and manifests as sat–cit–ānanda, or Self–aware Delight of transcendent Existence.Šiame straipsnyje autorė aptaria kai kuriuos esminius estetinės indų rasos teorijos aspektus ir sklaidą klasikinės indų muzikos kontekste. Pirmiausia ji remiasi rasos doktrina, išplėtota Bharatos veikale “Nāyaśāstra, Abhinavaguptos “Abhinavabhāratī”, Śargadeva’s Sañgītaratnākara, Bhaa Nāyakos ir kitų indų scholastų veikaluose, ir papildo ją šiuolaikinių autorių, kaip antai: Sri Aurobindo, A. Daniélou, S. Ch. Dey, V. Raghavano ir O. C. Gangoly, nuomone bei mokslinių tyrimų išvadomis. Autorė eksplikuoja rasos koncepciją pagrindinių indų klasikinės muzikos formų – raga ir ragini – pagrindu ir aptaria jų deifikacijos bei vizualizacijos reikšmę tiek muzikoje, tiek filosofijoje ir poezijoje. Pažymėdama integralų rasos koncepcijos pobūdį, autorė nurodo, jog pastaroji, buvusi sukurta žymių sanskrito teoretikų alamkārikų, nuo XIII a. tapo itin svarbia nuo kitų menų atsiskyrusios muzikos teorijos estetine doktrina. Dabar rasos koncepcija tebėra integrali Indijos estetinės filosofinės minties dalis, ir, tiriant muzikos sritį, ji turėtų būti laikoma tiek integraliu, tiek universaliu principu. Jei indų klasikinę muziką norime suvokti aukščiausiu lygmeniu, šiam principui turime skirti pagrindini vaidmeni ir perprasti jo esmę. Rasos koncepcijos esmė – transcendentinis grynas grožis, kuris transformuoja emocijas ir reiškiasi kaip sat–cit–ānanda, arba “pati save suvokianti palaiminga būtis”
