The ancient philosophy is considered as the form of thinking of the specific man, namely, of the wise-viewer. The practical position of the man has shaped itself on the base of the ideological opposition between a free citizen and a slave, and has meant the negation of the practical interests. This has enabled the ancient man to view the outer world disinterestedly. The value of beauty conformed with this particular outlook. It made the practical position of the ancient man concrete and was the impetus to the kind of activity as a result of which the first form of theoretical thinking – the ancient philosophy – was born.Straipsnyje kalbama apie antikinės filosofijos ištakas ir jos svarbiausius bruožus. Teigiama, kad antikinė filosofija – tai ypatingo žmogaus – išminčiaus stebėtojo – mąstymas. Filosofu laikomas tas laisvasis pilietis, kurio, kitaip negu vergo, netraukia nei nauda, nei šlovė, ir kuris ateina į šį pasaulį vien stebėti. Tokį žmogų suformavo vergovė – istoriškai susiklostęs gamybos būdas. Atsiskiriant fizinei veiklai nuo dvasinės, suskilo ligi tol buvusi daugiau ar mažiau vienalytė visuomenė. Praktiškai veikiantis žmogus stebėjo pasaulį pro praktinių interesų prizmę, mąstė pasaulį savanaudiškai, kaip tiesiogiai ar netiesiogiai jam skirtą. Antikos žmogus – laisvasis pilietis surado tą kitą kryptį, vertybę, lemiančią jo savitą, nepraktinį požiūrį. Ta vertybė buvo grožis. Pirmojo prado problema žymėjo pirmosios teorinio mąstymo formos – antikinės filosofijos – pradžią. Subjektyviai ši filosofija buvo išminčiaus stebėtojo estetinės savirealizacijos būdas. Tai nulėmė pradinę antikos filosofijos probleminę orientaciją: ji turėjo būti būties mąstymas, arba ontologija. Pirmasis pradas iš pradžių galėjo būti suprastas tik daiktiškai. Objektyviai antikos filosofija buvo suskilusios visuomenės mąstymas
