In the paper an attempt is made to establish conceptual and compositional similarity between the philosophy of the Lithuanian thinker Vydūnas and traditional Indian philosophy which is conceived as an architectonical whole, i.e., able to invoke definite methodological attitudes. The classical Buddhist exemplification of “four noble truths” is claimed to be the basis of the architectonical structure. Such a structure is revealed in the general formulation of Vydūnas’ methodological attitude.Straipsnyje siekiama glaustai apibūdinti lietuvių mąstytojo Vydūno pasaulėžiūrą, konstatuoti jo filosofinės sistemos ir tradicinės Indijos filosofijos konceptualinius ir kompozicinius ryšiai, aptarti pagrindines nagrinėjamo autoriaus mąstysenos linkmes. Indijos ir Vydūno filosofijų architektonika yra vieninga: abiem būdinga tie patys mąstymo principai (ontologiniai, gnoseologiniai) ir vienodas (keturlypis) problematikos dėstymas. Tematinių grupių (bendrosios ontologinės problemos, sprendžiančios būties sandarą; specialiosios ontologinės problemos, nusakančios ontologinių parametrų įtaką bei svarbą žmogui; gnoseologinės ir soteriologinio pobūdžio problemos) išsidėstymas nėra chaotiškas, bet susietas prasminio priežastingumo ryšiais. Straipsnio pabaigoje schematiškai pateikiamas bendras Vydūno filosofijos metodologinis karkasas. Egzistuoja būties įvairovę siejanti savybė, kuri yra imanentinė visoms esamybės apraiškoms. Žmoguje ji reiškiasi sąmonės pavidalu, kitur – sąmoningumo užuomazga (suvokiamumu, judėjimu ir kt.). Medžiaga, kuri nėra sąmoningumas, neegzistuoja, todėl pasaulis yra tik įvairių sąmonės lygmenų junginys
