An attempt is made to reveal the gnoseological premises of P. Dovydaitis’ (1886- 1942) views. It is shown that the Lithuanian neo-Thomist treats religious, philosophical, and scientific knowledge as a synthetic cognitive whole embracing all reality. The latter methodological premise is said to base P. Dovydaitis’ gnoseological conception concerning the possibilities and limits of human understanding. The short-comings of the conception are pointed out by the author of the article.Straipsnyje nagrinėjami lietuvių neotomistinės filosofijos atstovo P. Dovydaičio gnoseologinės koncepcijos filosofiniai pagrindai. Jis griežtai pasisakė prieš bet kokias materialistines ir ateistines aspiracijas gamtos moksluose bei pasaulėžiūroje. Gnoseologijos pagrindą sudaro pažiūra, kad žmogui iš principo esąs įmanomas tik toks tikrovės pažinimas, kurį galima apibrėžti kaip reliatyvų, arba tikėtiną. Žmogus yra ne tik biologinė, bet ir metafizinė būtybė, mąstanti apie savo ir visos žmonijos egzistavimo galutinius tikslus. Mokslinių ieškojimų procesas nuosekliai turi pasibaigti perėjimu prie idealizmo moksle ir filosofijoje bei tikėjimo tiesų išpažinimo religijoje. Ribotai pažįstantis žmogus, kuriuo grindžiama P. Dovydaičio gnoseologija, jam yra ir mokslo ribotumo įrodymas. Remdamasis šiuo metodologiniu principu jis reliatyvistiškai ima vertinti bet kurias mokslines koncepcijas. Vienas pagrindinių jų teisingumo kriterijų yra jų suderinamumas su religijos dogmomis bei neotomistinės filosofijos ir krikščioniškosios pasaulėžiūros reikalavimais (vadinamasis ideologinio imperatyvizmo principas). P. Dovydaičio gnoseologinė koncepcija leidžia gretinti mokslinį ir religinį tikrovės pažinimą
