Martišauskienė, Elvyda

Pedagogika

Lithuanian

Vytautas Magnus University e-Journals

273Pedagogika / 2017, t. 128, Nr. 4
 Kronika
In memoriam Vandai Aramavičiūtei
 Elvyda Martišauskienė
Lietuvos edukologijos universitetas, Ugdymo mokslų fakultetas, Edukologijos ir fi losofi jos katedra, Studentų g.  39, 
08106 Vilnius, martisauskiene@gmail.com
Prof. habil. dr. Vanda Aramavičiūtė (1936–2017)
2017 m. spalio 2 d. mirė Vilniaus universiteto Edukologijos katedros profesorė ha-
bilituota daktarė Vanda Aramavičiūtė, palikusi gilų pėdsaką Lietuvos edukologijoje. 
Ji gimė 1936 m. rugpjūčio 29 d. Ražampolyje, Kuktiškių valsčiuje (Utenos r.). 1960 m. 
baigė Vilniaus pedagoginį institutą (dabar – LEU) ir įgijo prancūzų kalbos mokytojos 
specialybę. Pagal  paskyrimą septynerius metus dirbo Stakliškių vidurinėje mokykloje 
(Prienų r.), kur brendo kaip profesionali pedagogė ir kartu rengėsi mokslinei veiklai, 
atvedusiai ją į Pedagogikos mokslinio tyrimo institutą. Čia ji 1967–1973 m. dirbo vyres-
niąja moksline bendradarbe, o 1973–1979 m. – Auklėjimo problemų sektoriaus vadove. 
1973 m. V. Aramavičiūtė apgynė disertaciją „Individualus priėjimas auklėjant nedarnių 
šeimų vaikus“. Šiuo laikotarpiu jaunoji mokslininkė tyrimais grindė opias paauglių 
ugdymo problemas, dosniai dalijosi empirine-teorine patirtimi su pedagogais, plačiąja 
visuomene, o aktualias idėjas išgrynino knygoje „Vaikas ir šeima“ (1978).
Intensyvi mokslinė šviečiamoji veikla neliko nepastebėta: 1979 m. V. Aramavičiūtė 
pakviečiama į Vilniaus universitetą eiti Pedagogikos katedros vyresniosios dėstytojos 
ISSN 1392-0340
E-ISSN 2029-0551
Pedagogika / Pedagogy
2017, t. 128, Nr. 4, p. 273–275 / Vol. 128, No. 4, pp. 273–275, 2017
 DOI:  http://dx.doi.org/10.15823/p.2017.70
274
ISSN 1392-0340
E-ISSN 2029-0551
Pedagogika / 2017, t. 128, Nr. 4
 Kronika
pareigas. 1983 m. jai suteikiamas docentės, o 1993 m. – profesorės vardas. Kartu gilėja, 
plečiasi mokslinių tyrimų kryptys: nuo specifinių atvejų pasukama giluminių ugdymo 
problemų link. Jos apibendrinamos monografijoje „Mokinių dorovinės pozicijos forma-
vimas“ (1985) ir toliau plėtojamos habilituoto daktaro disertacijoje „Vyresniųjų mokinių 
dorovinė pozicija ir jos ugdymas“ (1991). Mokslininkė nuodugniai aptaria dorovinės 
pozicijos problemas, išryškina jų vertybines ištakas bei vietą vyresniųjų paauglių moty-
vacijoje, apibrėžia dorovinės pozicijos struktūrą, aptaria tam įtakos turinčius veiksnius, 
pagrindžia sisteminio – kompleksinio principo svarbą ugdant mokinių dorovinę poziciją. 
Tai buvo reikšmingas indėlis į holistinio ugdymo paieškas reformuojant švietimo sistemą 
jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.
Atsivėrus kitokioms galimybėms, giluminės ugdymo idėjos įvairialypiai rutuliojamos 
naujuose teoriniuose-empiriniuose tyrimuose, kurie sugula į tris knygas: a) mokomąją 
priemonę „Ugdymo samprata“ (1998), padėjusią daugeliui esamų ir būsimųjų pedagogų, 
jaunųjų mokslininkų užčiuopti ugdymo proceso gelmę ir problemas, įžvelgti joje centrinę 
dorovinio auklėjimo vietą, sulydyti tradicinį ir šiuolaikinį požiūrį į ugdymą; b) mokslinę 
monografiją „Auklėjimas ir dvasinė asmenybės branda“ (2005), kurioje pagrindžiama 
auklėjimo, kaip esminės ugdymo funkcijos, aktualumas šių laikų sociokultūrinėmis ir 
edukacinėmis sąlygomis. Monografijoje pateikiama šiuolaikinių mokslų sankirtoje dva-
singumo samprata, apibrėžiami dvasingumo vertinimo kriterijai, pristatomi vyresniųjų 
paauglių dvasingumo raiškos kriterijai ir kaitos tendencijos, išplečiančios mokslinės 
monografijos praktinį reikšmingumą; c)  mokslo studiją „Vertybės ir ugdymas: tarp 
kaitos ir stabilumo“ (2016) – profesorės „gulbės giesmę“. Joje su dideliu įžvalgumu ir 
atida atsigręžiama į vertybes, kaip žmogaus dvasingumo raiškos pagrindą, iš kaitos ir 
stabilumo perspektyvos. Tai aktualiausia šių laikų problema, nes pažeidžiant minimą 
pusiausvyrą, vidinį žmogaus egzistencijos pamatą, ugdymas tampa nesaugia imitacija, 
praradusia savo esmę ir prasmę. Todėl šioje studijoje tiek teorinės analizės, tiek empiriniai 
tyrimai remiami tarpdisciplininiu, sisteminiu ir hierarchiniu principais, įgalinančiais 
ne tik suprasti, bet ir pajausti mokymo(si) prasmingumo bei veiksmingumo sanglaudą 
ir vietą šiuolaikiniame ugdymo(si) procese. Be to, juose apibendrinti autorės ilgalaikio 
tyrimo „Vyresniųjų mokinių dvasingumo kaita ir jo ugdymo pedagoginės prielaidos“, 
vykdyto 1998–2010 m., duomenys.
Bet tai tik ledkalnio viršūnė – daugelio ugdymo problemų analizė pateko į solidžius 
straipsnius, kurių per 200 išspausdinta recenzuojamuose Lietuvos ir užsienio šalių (Vokie-
tijos, Lenkijos, Vengrijos, Latvijos ir kt.) žurnaluose, studijose, konferencijų medžiagoje, 
tapusia gyvų diskusijų, pokalbių, refleksijų šaltiniu.
Mokslinės minties paveikumą didino keliamų idėjų realizavimas savo gyvenime, 
pedagoginėje veikloje. Todėl svarūs V. Aramavičiūtės nuopelnai rengiant būsimuosius 
mokslininkus. Daugelis, ne tik stakliškiečiai, kurie ir po penkiasdešimt metų liudija 
Auklėtojos pedagoginio poveikio gilumą, gali ją vadinti savo Mokytoja, nes buvo magis-
trinių darbų vadovė, recenzentė, darbų gynimo komiteto pirmininkė, dažnai įgalinusi 
275
ISSN 1392-0340
E-ISSN 2029-0551 
Pedagogika / 2017, t. 128, Nr. 4
 Kronika
magistrantus tęsti studijas doktorantūroje. Dar didesnis būrys doktorantų, kurių dok-
torantūros komiteto ar gynimo tarybos narė, oponentė ar recenzentė buvo Profesorė, 
taikliais pastebėjimais padėjusi susiorientuoti painiose edukologijos problemose bei 
siekti disertacijų kokybės. Ypač reikli buvo savo penkiolikai doktorantų, kurių trylika 
jau mokslo daktarai, o dvi disertacijos dar baigiamos. Mielai konsultavo ir kitų vadovų 
doktorantus, kaip brandi mokslininkė dalyvavo habilitacijos procedūrų posėdžiuose. 
Akademinėje bendruomenėje buvo kalbama apie V. Aramavičiūtės mokyklą.
Negalima nepaminėti ir svaraus V.  Aramavičiūtės indėlio sisteminant Lietuvos 
edukologų mokslinę mintį. Ji yra mokslo studijos „Leonas Jovaiša – nuo pedagogikos 
edukologijos link“ (2013) sudarytoja, L. Jovaišos „Edukologijos“ I ir II tomų redakcinės 
kolegijos narė (2011, 2012), savo gerbiamo mokslinio vadovo B. Bitino „Rinktinių eduko-
loginių raštų“ I, II, III tomų redakcinės kolegijos narė (2013), kolektyvinės monografijos 
„Dvasingumas žmogaus pasaulyje“ redakcinės kolegijos narė (2009) ir t. t. Ekspertinė 
Profesorės veikla nusidriekė ir į Lituanistikos duomenų bazę, atsakingai atrenkant iš-
liekamąją vertę turinčias publikacijas. Jos vertybinis pasaulis buvo priimtinas Lietuvių 
katalikų mokslo akademijai, kurioje buvo išrinkta valdybos ir redakcinės kolegijos nare. 
Atskirai pažymėtina V. Aramavičiūtės, kaip Vilniaus universiteto Edukologijos katedros 
mokslo darbų žurnalo „Acta Paedagogica Vilnensia“ vyriausiosios redaktorės (2001–2013), 
o nuo 2014 m. – Redaktorių kolegijos narės, veikla, kuriai skyrė daug laiko. Pirmiausia ji 
konferencijose, disertacijų gynimuose įsiklausydavo į keliamas idėjas, maloniai kviesdavo 
autorius jas pateikti žurnalui. Vėliau su pavydėtina kantrybe skaitė visas publikacijas, 
kartais išplėsdavo / švelnindavo / konkretindavo recenzentų pastabas, pati įsijungdavo į 
dialogą, stengdavosi pagarbiai brandinti autorių. Maža to, gavusi suredaguotą medžiagą, 
dar kartą viską perskaitydavo, tikslindavo. Tai, kad žurnalas plėtėsi, gilino savo tema-
tiką, tapo Universiteto statusą prezentuojančiu leidiniu, yra didelis Profesorės minties 
bei širdies nuopelnas.
Laikas negailestingai atėmė galimybę mokslininkei susisteminti sukauptą delinkven-
tinės pedagogikos medžiagą, toliau skleisti dvasingumo žadinimo teorines prielaidas, 
ypač tada, kai pasitelkus kitas mokslo sritis, ima ryškėti žmogaus transcendentinės galios, 
o kartu ir dvasinių vertybių kontūras. Tai ji paliko mums, kuriems teko laimė gyventi 
šalia. Išties sunku būtų rasti jauną edukologijos mokslininką, kuris nežinotų Profesorės 
pavardės, nebūtų girdėjęs apie jos paprastumą ar pats nebūtų patyręs dėmesio, pagarbos, 
nepajutęs įkvepiančio žvilgsnio, nes jos rūpestis implikavo tiek Šiaulių ar Klaipėdos, tiek 
Kauno ar Vilniaus mokslininkų problemas, bet giliausiai, su Jai būdingu aukštaitišku 
jautrumu, siekė tausoti VU ir LEU, jos svarbiausių Alma mater, institucinį prestižą, orumą.
Dar reikia laiko, kad galėtume adekvačiai pajausti netekties mastą, įvertinti susitikimų 
džiaugsmą ir suvokti palikimo gelmę.


In memoriam Vandai Aramavičiūtei

Vytautas Magnus University Institutional Repository (VMU ePub)

https://ejournals.vdu.lt/index.php/Pedagogika/article/download/571/381

In memoriam Vandai Aramavičiūtei

Abstract

Similar works

Full text

Available Versions

Vytautas Magnus University e-Journals

Vytautas Magnus University Institutional Repository (VMU ePub)