Geriamąjį vandenį gali teršti daugelis medžiagų. Mikroteršalų sulaikymo galimybės vandentiekio sistemoje nėra visapusiškai ištirtos siekiant papildomai tausoti aplinką ir geriamąjį vandenį. Pasitelkus laboratorinį vandentiekio sistemos modelį buvo tiriami mangano šaltiniai, šio elemento buvimas bei potenciali pernaša ir nustatyti dideli vandens kokybės pokyčiai. Hidrocheminis modeliavimas rodo, kad vandens ruošimo metu mangano junginiai šalinami tik iki lygio, kurį nustato Europos Tarybos direktyvos reikalavimai mangano koncentracijai, ir tik maža jo dalis patenka į vandentiekio tinklą. Mangano junginiai yra atsparūs biologiniam skaidymui, todėl daugelis įprastinio požeminio vandens ruošimo įrenginių periodiškai tiekia vandenį su mangano likučiais į geriamojo vandens paskirstymo sistemą. Vandens ruošimas negali būti pripažintas patikimu mangano junginių sklaidos barjeru. Svarbu užtikrinti, kad tiekiant vandentiekiu geriamąjį vandenį kitos mangano šaltinių kontrolės priemonės (pvz., taikomos vamzdynų medžiagoms, mangano junginių sklaidai ir požeminio vandens kontrolei) būtų nuolat dėmesio centre ir kad mangano junginiai būtų efektyviai mažinami ir / ar šalinami, kaip to reikalauja Europos Tarybos direktyvos.A wide range of material sources may potentially contribute to contaminant loads in the potable water. The ability of water supply systems to act as emission control barriers for tap water micropollutants, thereby providing environmental benefits in addition to potable water savings, have not been fully explored. This paper investigates the sources, presence and potential fate of a selection of manganese micropollutants in laboratory scaled water supply systems. All of the investigated compounds are listed under the European Council Directive 98/83/EC on the quality of water intended for human consumption (1998) and World Health Or¬ganization Guidelines for Drinking-water Quality (2004). Significant water quality changes are identified. Hydro-chemical modelling indicates that the removal of manganese substances during water treatment is likely to be predominant due to the EC Directive manganese concentration requirement, with only minor contributions to the water supply network. Manganese compounds are resistant to biodegradation and the majority of conventional groundwater treatment plants periodically supply water with manganese residual to the potable water distribution system. Water treatment is unlikely to act as a comprehensive barrier for emission of manganese compounds. Hence, it is important to ensure that other manganese source control options (e. g. pipeline materials, manganese substance emission, and groundwater source control) for potable water supply continue to be pursued in order that emissions of manganese compounds from these sources are effectively reduced and / or phased out as required under the demands of the European Council Directive 98/83/EC on the quality of water intended for human consumption.
DOI: http://dx.doi.org/10.6001/ekologija.v58i1.234
