Mus pasiekusi protėvių išmintis („Savam krašte ir tvoros žydi“, „Tėviškės dūmas už svetimą ugnį šviesesnis“, „Savam krašte ir saulė šviesiau šviečia“) rodo ir primena, kaip giliai žmogus buvo, yra ir, vilkimės, bus suaugęs su savo gimtąja žeme, kokiu neišmatuojamu ilgesiu persmelktas išsiskyrimas su tėviške, kokiais įvaizdžiais, metaforomis ar kitomis meninės raiškos priemonėmis tas prisirišimas, meilė ir ilgesys perteikiamas kūrėjų. Kiek kitaip juos išauginusiai žemei atsilygina mokslo žmonės. Galbūt būtent dėl šios priežasties per pastaruosius du dešimtmečius labai padaugėjo Lietuvoje ir apie Lietuvą leidžiamų enciklopedijų, enciklopedinių žinynų, žodynų (nuo visuotinės lietuvių enciklopedijos iki arklių, grybų, gėlių ir kt. enciklopedijų). Prie tokių priskirtinas ir 2011 m. „Žiemgalos“ leidykloje šviesą išvydęs enciklopedinis žinynas „Joniškio kraštas
