Lietuvoje dar iki naujojo baudžiamojo kodekso priėmimo 2000 metais buvo atkreiptas dėmesys į asmenų su psichikos sutrikimais baudžiamosios atsakomybės problematiką. Mokslinėje doktrinoje buvo ginčijamas riboto pakaltinamumo sampratos nepripažinimas, pažymint, jog esama nemažai žmonių, kurie tik iš dalies supranta savo veiksmų prasmę ir gali juos valdyti, ir kurie, vargu, ar gali būti prilyginti visiškai psichiškai sveikiems. Atsižvelgiant į tai, kad galiojantis baudžiamasis įstatymas nesudarė galimybės švelninti baudžiamosios atsakomybės asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas dėl tam tikrų psichikos sutrikimų, nepanaikinančių pakaltinamumo, tačiau jį apribojančių, bei tuo pačiu siekiant vykdyti humaniškesnę baudžiamąją politiką, teikiant prioritetą žmogaus teisėms, įvestas riboto pakaltinamumo institutas. Moksliniame diskurse pastebima, jog, nepaisant augančio teisiamų asmenų su psichikos sutrikimais skaičiaus, riboto pakaltinamumo institutas taikomas retai, be to, trūksta tyrimų, susijusių su minėto instituto funkcionavimu teismų praktikoje, siekiant efektyvesnio jo taikymo. Atsižvelgiant į medicinos mokslo pažangą, taip pat tikslingas ir tam tikrų būsenų, siejamų su ribotu pakaltinamumu, atitikimo medicininiam suvokimui įvertinimas. Kadangi riboto pakaltinamumo nustatymo praktika kelia abejonių, nėra aiškus jo santykis su nepakaltinamumu bei kitomis būsenomis, esančiomis atskirų nusikalstamos veikos sudėčių dalimi (gimdymo nulemta būsena ir fiziologiniu afektu), tyrimu siekiama atskleisti pačią riboto pakaltinamumo sampratą, identifikuojant ir apibrėžiant jos turinį sudarančius medicininį ir juridinį kriterijus Lietuvos ir užsienio baudžiamuosiuose įstatymuose ir teismų praktikoje bei įvertinti jo santykį su gimdymo nulemta būsena ir fiziologiniu afektu.Since there was no possibility to diminish criminal responsibility of individuals who committed criminal acts because of certain mental disorders which restricted their mental faculties, and since the goal was to enact a more humane criminal policy which would prioritise human rights, the concept of diminished responsibility was introduced. It has been noted, that although statistical data demonstrates that the number of individuals with mental issues is on the rise in Lithuania, diminished responsibility is rarely applied in court practice. Moreover, there is a shortage of comprehensive and systematic examinations of this concept in the scientific literature and the criminal law practice lacks research on the functionality of the concept of diminished responsibility in order to apply it more effectively. Considering the progress of medical science, the review of the consistency between legal and medical perception and assessment of certain conditions associated with diminished responsibility is demanded. Since the law practice of determining diminished responsibility is questionable and the relationship is still unclear between diminished responsibility and other mental states of an individual that have been enshrined in the CCRL as circumstances that mitigate criminal responsibility or as components of privileged murder or health impairment, the research aims to uncover the concept and significance of diminished responsibility theoretically and practically, analysing it in the context of the regulations in the countries that have greater experience of applying diminished responsibility and also revealing the mechanism of this concept’s functionality in the practice of Lithuanian courts
