The article deals with the South European welfare state model in general and the Spanish welfare type in particular and is addressed mainly to the Lithuanian reader. The author argues clearly about the distinct specific model of the South European states – not as the subcategory of continental-european corporatist-bismarckian model. He defines this model as corporatist-clientelistic type model with strong features of clientelism, patronage and large system fragmentation. The economic crisis of 2008-2010 raised an essential question about the validity and future of the Spanish model, as the social indicators deteriorated greatly during the last years. The Spanish welfare type is analysed in the article on the historical-structural basis, but the author does not make far-reaching prognosis on further welfare developments in Spain and the perspectives of this model.Straipsnyje apžvelgiama Pietų Europos gerovės valstybių ir Ispanijos gerovės tipo problematika. Jame laikomasi požiūrio, kad Pietų Europoje susiformavo atskiras, specifiškas gerovės modelis, kurį blogiausiu atveju galima laikyti korporatyvinio-bismarkinio modelio posisteme, o geriausiu atveju – visai savarankišku modeliu. Autorius pateikia argumentus „už“ ir „prieš“ atskiro Pietų Europos socialinio modelio išskyrimą, tačiau jo pozicija dėl atskiro modelio egzistavimo Graikijoje, Italijoje, Portugalijoje ir Ispanijoje yra pakankamai aiški. Atskiru atveju, remiantis istorine-struktūrine analize, straipsnyje analizuojamas Ispanijos gerovės valstybės tipas. 2008–2012 metų ekonominės krizės pasėkoje Ispanijoje suprastėjus ekonominiams- socialiniams rodikliams, kyla natūralus klausimas dėl Ispanijos gerovės modelio patikimumo ir gyvybingumo. Straipsnyje atlikus teorinę-empirinę Ispanijos atvejo analizę ir atskleidus Ispanijos sistemos stipriąsias ir silpnąsias puses, nėra prognozuojami jos vykdomų socialinių reformų rezultatai, nėra aiškios ir tolesnio vystymosi perspektyvos
