Grigas, Romualdas

Mykolas Romeris University Institutional Repository

 184Jurisprudencija, 2003, t. 41(33); 184–187   VI.  MOKSLINĖS  RECENZIJOS   NUSIKALSTAMUMO ANALIZĖ IR PASTANGOS JĮ SUTRAMDYTI: ENCIKLOPEDINIO ŠALTINIO ĮSPŪDIS –  autorių kolektyvo mokslinės monografijos „Nusikalstamumo ir kitų nepageidautinų socialinių procesų prevencijos problemos bei jų sprendimas Europos valstybėse“ recenzija  Prof. habil. dr. Romualdas Grigas Lietuvos mokslų akademijos narys, korespondentas   Knygos pranašumai ir jos autorių pozicija  Kalbėsiu apie vieną iš socialinių mokslų srities įdomiausių, reikšmingiausių pastarai-siais metais Lietuvoje išleistų kolektyvinių monografijų: „Nusikalstamumo ir kitų nepageidau-tinų socialinių procesų prevencijos problemos bei jų sprendimas Europos valstybėse“ (Lie-tuvos teisės universitetas, Leidybos centras, Vilnius, 2003, 270 psl.). Atvirai pasakius, kny-gos autoriams iš karto būtų galima pareikšti vieną, manyčiau, pakankamai pagrįstą pastabą: monografijos pavadinimas, kaip matome, savo forma labai primena įmantrias vėlyvaisiais Viduramţiais rašytų inkunabulų antraštes… Kolektyvinę studiją nuo pradţios iki galo ne tik sąţiningai perskaičiau, bet ir, kaip pa-našios profesijos (sociologijos) atstovas, jautriai išgyvenau jos autorių pateikiamą itin išsamią tarptautinę informaciją su aiškiomis pilietinėmis problemomis, siūlomais jų sprendimo būdais. Todėl manau turįs pagrįstą teisę paminėti ir kai kurias tos knygos išprovokuotas minčių asociacijas. Knygos autorių kolektyvas nedidelis – penki asmenys: prof. dr. Genovaitė Babachinaitė (atsak. moks. redaktorė), dr. Aurelijus Gutauskas, dr. Gitana Jurgelaitienė, dr. Mindaugas Kiškis ir doktorantas Saulius Starkus. Visų jų pavardės, ko gero, galėjo puikuotis ant knygos viršelio, juo labiau kad jos apimtis gana įspūdinga – 15,7 leidybos apskaitos lankų.  Savo pagiriamąjį ţodį pradėsiu nuo to, kad monografija parašyta ir jos tekstas sukom-ponuotas taip, jog skaitytojo negali nepatenkinti jam rodomas dėmesys, reiškiantis dar ir pačių autorių reiklumą sau.  Teisininkai ir vadybininkai, politologai ir politikai, sociologai ir verslininkai, ypač teisę studijuojantis jaunimas – visi, kas bent kiek rimčiau domisi ir gilinasi į tokias šiandien funda-mentaliomis ir, sakyčiau, intriguojančiomis tapusias problemas kaip nelegali migracija ir jos prevencija, intelektinės nuosavybės paţeidimai ir jų prevencija, organizuotas nusikalstamu-mas ir jo prevencijos galimybės, viktimologinis nusikalstamumo ir jo prevencijos aspektas – čia ras atitinkamo peno. Paţymėtina, kad bet kuri iš minėtų temų grindţiama ir plėtojama remiantis, palyginti gausios specialiosios literatūros šaltinių, ypač uţsienio autorių, taip pat teisininkų normatyvinių dokumentų apţvalga ir jų analize. Tačiau tai ne šiaip kompiliacinio pobūdţio darbai. Tai kartu ir autorinės studijos, aiškiai išsiskiriančios pačių autorių sampro-tavimais bei apibendrinimais, itin kvalifikuotai, brandţiai pateiktomis kriminologinės minties konstrukcijomis. Pagiriamąjį ţodį pabandykime labiau susisteminti. Tai kuo gi ši mūsų analitinio dėmesio sulaukusi knyga išsiskiria ir yra vertinga skaitytojams? Pirma, ji priskirtina socialinės diagnostikos sričiai. Visuomenė bei valstybė – tai itin su-dėtingas, nuolat ir intensyvėjančia tvarka savo struktūras, institucijas bei jų funkcionalumą  185 keičiantis organizmas. Tai organizmas, kuriame, be akivaizdţių, „plika akimi“ įţvelgiamų, susiklosto, įsitvirtina ir savo jėgą demonstruoja šešėlinės, latentinės struktūros: plėtojasi la-tentiniai nuo išorinės akies paslėpti procesai. Seniai ţinoma (ir tai savo darbais ypač pabrėţė pasaulyje ţinomas sociologas Robertas Mertonas), jog deramai neįvertinus sociosistemos latentiškumo net geriausiais ketinimais grindţiami projektai tampa nevisaverčiai, jų autorių nuostabai kuriančiomis įvairiomis atšakomis nutįsusias visai nenumatytų šešėlinių (ir, blogiausia, neigiamų) padarinių grandines. Vertinant gyvenimą Lietuvoje reikia konstatuoti, kad valstybinio valdymo, įskaitant įstatymų leidybą bei teisėsaugą, ne tik praktikoje, bet ir teorijoje šiai problematikai skiriama, švelniai tariant, nepakankamai dėmesio. Koks tokio ne-pakankamo dėmesio rezultatas? Neekonomiškas finansinių, intelektinių ir organizacinių iš-teklių naudojimas; piliečių, visuomenės sąmonės, įskaitant ir pilietinių bei politinių jėgų pasi-reiškimą, slopinimas ir t. t. Socialinės diagnostikos poţiūriu kolektyvinė monografija parašyta nepriekaištingai, sakyčiau, netgi intriguojančiai. Antras, ypač pastebimas šios knygos pranašumas – nuoširdus autorių siekis pagal pasirinktas temas susisteminti informaciją ir ţinias, liudijančias ne tik išsamų socialinių reiš-kinių supratimą. Be to, jos tiesiogiai gali būti priskirtos globalizacijai ir jos lokalizuotai (t. y. atskirose teritorijose ir kultūrose sklindančiai) apraiškai bei sklaidai. Vertinant šiuo poţiūriu monografija parašyta itin kvalifikuotai, pavydėtinai preciziškai pasinaudojus gana gausiomis specialiosios literatūros, ypač uţsienio kalbomis, šaltiniais. Monografijos autoriai yra ir filo-sofiškai subrendę: jie suvokia (tai įrodo savo tekstais), kad vadinamasis civilizacijos (arba globalizacijos) negatyvas yra neįveikiamas, nuolat savo išraiškas ir pobūdţio formas kei-čiantis reiškinys. Kartu jie supranta, kad ir „bylinėjimosi“ su tais reiškiniais pastangos vertin-tinos kaip kultūros, civilizacijos išbandymų ir įsitvirtinimo, prasmingumo ir tęstinumo pastan-gos. Neslepiama, aiški kritinė autorių pozicija jokiu būdu neišreiškia jų pesimistinio nusitei-kimo ir atspindi nuosaikų egzistencinį ţmogaus, tautos, ţmonijos būties suvokimą. Trečias pranašumas, kurį irgi norėčiau išskirti, susijęs su literatūrine bei konkrečia em-pirine informacija ir ţiniomis, kurie padeda parodyti ne nuo mūsų nutolusį ar abstraktų pa-saulį, bet būtent mūsų pačių dramatiškai išgyvenamą, t. y. lietuviškosios tikrovės, vaizdą. Kiekvienoje iš keturių monografijos dalių skaitytojas ras apie tai pakankamai išsamios infor-macijos ir kriminologinių apibendrinimų. Šiuo poţiūriu monografija ypač vertinga ne tik teisi-ninkams, bet ir politologams, sociologams, edukologams ir net kultūrologams. Suprantu, kad ši pastaba susijusi su anksčiau pateiktu socialiniu poţiūriu. Šiuo atveju dar kartą norėta pabrėţti knygos autorių tikrai pilietišką, tai tikrovei neabejingą ir, sakyčiau, drąsią poziciją. Toli graţu ne kiekvienas teisės, ypač teisėsaugos, atstovas pasirengęs tokią nuostatą palaikyti. Visiems ţinomos pakankamai subjektyvintos, savais interesais grindţia-mos pozicijos „nepastebėti“ blogio prieţasčių. Deja, tokiu nusiteikimu tik plačiau praveriami vartai socialinio negatyvo agresyvėjimui. Autoriai, atrodo, neblogai suvokia, jog kartu su eurointegracijos pozityvu, tarkim, laisvu nevarţomu ţmonių judėjimu, jų migravimu, didėja ir toliau neabejotinai didės migracijos kriminogeninis potencialas, ţinoma, pirmiausia paţeisdamas tokią „išklibintos“ kultūros šalį kaip Lietuva. Pagrįstas ir suprantamas jų susirūpinimas dėl migracijos sukeliamo visuminio socialinio negatyvo. Prie neabejotinų monografijos pranašumų derėtų priskirti ir jos teksto stilių. Ne kiek-vienos, ypač į fundamentalumą orientuotos, knygos tekstas lengvai gula skaitančiojo sąmo-nėje, o šis – puikiai, neuţkliūdamas. Netgi lieka įspūdis, jog ji parašyta ne kelių, o vieno au-toriaus. Knygos (kaip ir daugelio kitų Teisės universiteto leidţiamų knygų) poligrafija taip pat nepriekaištinga, tenkina neišlepintą skaitytoją. Iš pasąmonės taip ir „lenda“ pranašystė apie pasaulio (civilizacijos) pabaigą, kurią ap-tikau „Arnjakaparvoje“ – septintojoje garsaus indų epo „Mahabharata“ knygoje. Čia kaip vie-nas iš pagrindinių civilizacijos ţūties ţenklų ir katalizatorių nurodomi vadinamieji „mlečichai“ – bastūnų gaujos, pasklidusios po pasaulį. Tai ţmonės, kuriems svetimas prisirišimo prie gimtinės, tradicijos, Tėvynės ir kultūros jausmas.  186  Knygos recenzento pozicija ir jo minčių trajektorijos  Man regis, kad kovoje su negatyviaisiais migracijos padariniais vis labiau atviru tam-pančio pasaulio sąlygomis kaip vieną iš esminių kiekvienos valstybės pareigų derėtų labiau pabrėţti jos domėjimąsi savo tautiečių ir piliečių elgsena uţsienio šalyse. Suprantama, tin-kamai įvertinus aplinkybes ir susitarus su tomis šalimis palaikymas su savo tautiečiais labiau organizuotų kultūrinių ir psichologinių ryšių neabejotinai prisidėtų skatinant emigranto dva-sinio, dorovinio pobūdţio orientacijas ir stiprinant bendrą globalinio kultūrinio integralumo potencialą. Ko gero, taip pat turėtų egzistuoti ne tik kvotos įvaţiuojantiesiems į šalį, bet ir bent proentacinio pobūdţio kvotos išvaţiuojantiesiems iš šalies tam, kad nebūtų paţeidţia-mas ne tik valstybės kultūrinis ar ekonominis potencialas, bet ir demografinis tęstinumas bei socialinis psichologinis stabilumas. Knygos autoriai, atrodo, gerai suvokia, jog šešėlinės (latentinės) struktūros, plėsdamos savo ekspansiją, siekia įtvirtinti savo diktatą (arba bent reikšmingą įtaką) oficialiosioms valstybės institucijoms. Dar daugiau – jos, pasinaudodamos ţiniasklaida, savo interesams siekia pakreipti ir visuomenės sąmonę (viešąją opiniją). Autoriai suvokia ir bent kiek aiškes-nės ribos tarp Gėrio ir Blogio išsitrynimą, be kita ko, gana akivaizdţiai pasireiškiantį tokioje valstybės ir visuomenės organizavimosi srityje kaip teisėsauga ir net įstatymų leidyba. Matyti ir tai, kad monografijos autoriai nedrįsta eiti toliau, t. y. šios ribos išsitrynimą sieti su demok-ratizacijos procesu, teisingiau tariant, su jo negatyviąja puse: ţmogaus teisių ir laisvių suab-soliutinimu, skatinančiu individualizmo ir egocentrizmo vyravimą; su privatinės nuosavybės pavertimu „šventąja karve“ ir jos turėtojo atsipalaidavimu nuo bendruomeninių interesų; su egocentriškai orientuotos, strateginį mąstymą prarandančios vidutinybės išėjimu į avansceną ir įsitvirtinimu politinėje arenoje… Tokios ribos išsitrynimas ypač būdingas ir ryškus tautoms, nepraėjusioms pilietinės visuomenės brandos istorinės mokyklos. Viena iš mūsų, t. y. lietuvių, tautos dramatizmo prieţasčių yra būtent ši „piktosios“ istorijos mums primesta aplinkybė. Mes ne tik neturime bent kiek brandesnės pilietinės visuomenės – ir pati valstybė (beje, ir teisės institucijos) ne itin domisi pilietinės visuomenės ugdymu. Visiškai suprantama, kad esant tokioms sąlygoms daug lengviau ir reikšmingiau tarpsta deviacija, linkstanti į delinkvenciją, t. y. nusikalstamumą. Kur kas lengviau įsitvirtina ir finansinio kapitalo, politinių struktūrų, teisėsaugos ir ţiniasklaidos tarpusavio bendradarbiavimas, panašėjantis į suokalbį prieš tą pačią pilietinę visuomenę, neorganizuotus, apatiškus piliečius. Kita vertus, monografijos autoriai kartoja tą pačią daugeliui teisininkų būdingą klaidą – nesusipratimą: prevencija suvedama vien į formaliosios socialinės organizacijos dimensiją, t. y. į teisėsaugos, vadybos ir kitokio pobūdţio priemones (be kita ko, taip elgiasi ir kone ab-soliuti dauguma mūsų politikų). Tokie reikšmingi neformaliosios socialinės organizacijos bruoţai kaip pilietiškumas, bendruomeninis sutarimas, tautiškumas, patriotizmas (įskaitant ir valstybinį), apskritai – ţmonių dvasinė kultūra, nepatekdami į prevencijos priemonių sąvadą, skatina kitus neigiamus procesus ir nuo kultūros nutolstančių struktūrų įsitvirtinimą. Taip kalbėdamas visų pirma galvoju apie ţmonių pilietinės bendruomeninės saviorganizacijos slopinimą, nevisavertį jaunosios kartos ugdymą, tolesnę slinktį į įstatymų ir teisėsaugos su-absoliutinimą, valstybės institucijų biurokratizaciją, pagaliau apie nesąmoningai įtvirtinamą istoriškai susiformavusį valstybės atotrūkį nuo visuomenės, etninės tautos ir jos tęstinumo uţtikrinimo. Tautą, tautiškumą ir nacionalinį patriotizmą pabrėţiu ne kaip savitikslį dalyką, o kaip tuos socialinės ir valstybinės organizacijos kokybinius bruoţus, kurie padeda įgyvendinti pavienių ţmonių, socialinių grupių bei institucijų bendruomeninį sutarimą, kaip itin veiks-mingą, visiems prieinamą dvasinės, ypač dorovinės, kultūros stiprinimo ir įtvirtinimo būdą, kaip kultūrinės ir politinės integracijos mechanizmą, nepriekaištingai veikiantį daugelyje civi-lizuotų kraštų, įskaitant ir artimiausius kaimynus – skandinavų tautas. Šešėlinių ir negatyviųjų struktūrų bei procesų sklaidai turi būti supriešinamas kultūrinis visuomenės, tautos ir valstybės integralumas, jam pajungiant visus galimus rezervus bei šal- 187 tinius. Tą dalyką derėtų suvokti dar ir kaip kultūros įvairovės ţaismą, kaip civilizacijos pra-smingumo garantą. Man regis, kad greta kultūros gyvybingumą, kultūrinį integralumą teikiančių šaltinių gali būti paminėtas ir glaudesnis, negu iki šiol yra teisės bei politikos specialistų bendradar-biavimas su sociologais bei filosofais, pagal profesiją „priverstais“ analizuoti, kritiškai ap-mąstyti spartėjančia tvarka kintantį ţmonių pasaulį. Nusikalstamumo ir kitų neigiamų padarinių, supermodernios civilizacijos negatyvo prevencijos susiaurintas suvokimas – universali klaida, būdinga visai Vakarų civilizacijai. Linkstama į įstatymų leidimo absoliutinimą, kita vertus, atveriami vartai liberalizmui, linkstan-čiam į anarchizmą, taip pat ekonominiais bei vartojimo interesais grindţiamam visuomenės integralumui. Būtent šiais bruoţais Vakarai išsiskiria iš kitų kultūrų bei civilizacijų: islamo, Ki-nijos, Indijos, Japonijos, kuriose vyrauja intensyvi trauka į tradicinės kultūros formuojamą bendruomeniškumą, tebėra ryški bendruomeninė sąmonė, padedanti bylinėtis su nusikals-tamumu. Susiaurintas nusikalstamumo prevencijos suvokimas ir iš jo išplaukiantys veiksmai – posovietinei Lietuvai ypač būdingas dalykas. Jis mums, nedidelei tautai, pridaro ypač daug nuostolių, susijusių su valstybės integralumu, lietuvių tautos tęstinumu ir jos tapsmu moder-nia, gyvybinga ir sutelkta tauta. Be tautinio, nacionalinio ir kultūrinio integralumo mes, lietu-viai, atsivėrusios eurointegracijos bei globalizacijos sąlygomis galime ne tik būti per gana trumpą istorinį laiką „išblaškyti“, „išsivaikščioję“ po pasaulį (ir savo namuose!), bet ir visai nepajėgūs pasipriešinti kartu su civilizacijos laimėjimais kaskart vis agresyviau įslenkančiam įvairaus rango ir įvairių klasių nusikalstamumui, nuostabiai, organiškai susiliejančiam su ofi-cialiosiomis, formaliosiomis valstybės bei visuomenės struktūromis. Dera atminti, kad pagrindinė senųjų civilizacijų ţlugimo prieţastis buvo būtent stygius to vidinio integralumo, kuris buvo grindţiamas ne „botagu“ (t. y. ne tik įstatymais, ekonomine būtinybe ir prievarta), bet kultūrinėmis, dvasinėmis vertybėmis, įvykusia jų devalvacija. Dar kartą priminsiu, kad toks socialinio pasaulio ir jo sandaros suvokimas tarp teisininkų nėra populiarus. Pernelyg čia įsigalėjusi pozityvistinė pozicija, pernelyg įsišaknijęs pragmatizmas (artimas grupiniam egocentrizmui) ir savo jėgos, grindţiamos įstatymu, demonstravimas (iš esmės – tai brangiai kainuojanti iliuzija…). Ţinoma, galima būtų ir toliau nesustojant plėtoti panašius samprotavimus. Jie kyla kaip nesąmoninga knygą skaitančiojo pastanga (kaip „psichologinis“ srautas). Tai yra dar vienas, sakyčiau, esminis kolektyvinės monografijos pranašumas. Juk būna: prisivertęs perskaitai knygą, ją uţverti ir su apmaudu pagalvoji apie tuščiai sugaištą laiką. Čia – priešingas atvejis. Jis netgi įpareigoja šių eilučių autorių savo kolegoms palinkėti tokio pat vaisingo darbo ir drąsios, pilietiškai angaţuotos mokslininko kriminologo įţvalgos.  2003 m. liepa Palanga  

Nusikalstamumo analizė ir pastangos jį sutramdyti:  enciklopedinio šaltinio įspūdis - autorių kolektyvo mokslinės monografijos „Nusikalstamumo ir kitų nepageidautinų socialinių procesų prevencijos problemos bei jų sprendimas Europos valstybėse“

https://repository.mruni.eu/bitstream/007/13650/1/3434-7184-1-SM.pdf

Nusikalstamumo analizė ir pastangos jį sutramdyti:  enciklopedinio šaltinio įspūdis - autorių kolektyvo mokslinės monografijos „Nusikalstamumo ir kitų nepageidautinų socialinių procesų prevencijos problemos bei jų sprendimas Europos valstybėse“.

Nusikalstamumo analizė ir pastangos jį sutramdyti: enciklopedinio šaltinio įspūdis - autorių kolektyvo mokslinės monografijos „Nusikalstamumo ir kitų nepageidautinų socialinių procesų prevencijos problemos bei jų sprendimas Europos valstybėse“.

Abstract

Similar works

Full text

Available Versions

Mykolas Romeris University Institutional Repository