Gyvenimo kokybė baigus presakralinių navikų gydymą

Abstract

Background. Presacral tumors are rare and anatomically complex lesions located between the rectum and the sacrum. Due to their often asymptomatic nature, most cases are diagnosed incidentally. Although typically benign, these tumors are surgically removed due to the risk of complications or malignant transformation. Successful treatment depends on the choice of surgical approach and the preservation of sacral nerves, both of which directly impact patients’ quality of life. This article aims to review the classification, diagnosis, treatment of presacral tumors and the impact of surgical decisions on patients’ quality of life. Methods. A literature review was conducted using databases such as PubMed, Scopus, Web of Science and ScienceDirect. The included studies provide an overview of classification, diagnosis, treatment of presacral tumors, the impact of complications on quality of life and possible strategies for managing postoperative complications and improving patient well-being. Results. Presacral tumors are most commonly congenital, originating from remnants of embryonic tissue. The primary treatment modality is surgical resection, with the approach depending on tumor location and size. While minimally invasive techniques help reduce the risk of complications, surgery may still result in urinary, bowel, and sexual dysfunction, particularly when sacral nerves are affected. To mitigate these complications and preserve quality of life, nerve-sparing strategies, rehabilitation, and individualized postoperative care play a crucial role. Conclusions. The success of presacral tumor treatment depends on early diagnosis, appropriate surgical strategy, and effective management of functional complications. To ensure long-term quality of life, it is essential to integrate nerve-preservation principles, apply minimally invasive techniques, and provide specialized rehabilitation.Įvadas. Presakraliniai navikai – reti, anatomiškai sudėtingi dariniai, lokalizuoti tarp tiesiosios žarnos ir kryžkaulio. Dėl besimptomės eigos dauguma jų diagnozuojami atsitiktinai. Dažniausiai šie navikai gerybiniai, tačiau chirurgiškai šalinami dėl galimų komplikacijų ar piktybinės transformacijos rizikos. Sėkmingas gydymas priklauso nuo tinkamai pasirinkto chirurginio metodo ir nervų struktūrų išsaugojimo, o tai turi tiesioginę įtaką pacientų gyvenimui. Straipsnio tikslas – apžvelgti presakralinių navikų klasifikaciją, diagnostiką, gydymą ir chirurginių sprendimų poveikį pacientų gyvenimo kokybei. Metodai. Atlikta mokslinės literatūros analizė, naudojant pagrindines duomenų bazes (PubMed, Scopus, Web of Science, ScienceDirect). Įtrauktuose moksliniuose straipsniuose apžvelgiama presakralinių navikų klasifikacija, diagnostika ir gydymas, komplikacijų įtaka pacientų gyvenimo kokybei, taip pat galimi pooperacinių komplikacijų valdymo ir gyvenimo kokybės gerinimo metodai. Rezultatai. Presakraliniai navikai dažniausiai įgimti, kilę iš embrioninių audinių liekanų. Pagrindinis gydymo metodas – chirurginė rezekcija, kurios pasirinkimas priklauso nuo naviko lokalizacijos ir dydžio. Minimaliai invazinės technikos padeda sumažinti komplikacijų riziką, tačiau chirurginis gydymas vis dar gali kelti šlapinimosi, tuštinimosi ir lytinės funkcijos sutrikimų, ypač pažeidus dubens nervus. Siekiant sumažinti šių komplikacijų poveikį paciento gyvenimo kokybei, svarbios nervų tausojimo strategijos, reabilitacija ir individualizuotas pooperacinis gydymas. Išvados. Presakralinių navikų gydymo sėkmė priklauso nuo ankstyvosios diagnostikos, tinkamai pasirinktos chirurginės taktikos ir funkcinių komplikacijų valdymo. Siekiant užtikrinti ilgalaikę gyvenimo kokybę, būtina integruoti nervų tausojimo principus, taikyti minimaliai invazines technikas ir teikti specializuotą reabilitaciją